Niekam negalima

Buvo mūsų kieme tokia Ingutė – gal kokių devynerių, kudutė, mažutė, su plonytėmis kasytėmis. Labai nedrąsi ir tyli. Prisimindavom ją tik tuomet, kai mūsų žaidimams pritrūkdavo dar vieno žaidėjo. Bet ir tada ji dažniausiai mieliau likdavo namuose šluostinėti dulkių ir šveisti grindų. Gyveno juodvi su mama, kuri buvo ne mažesnė keistuolė ir atsiskyrėlė, kaip ir Ingutė. Net lietingą dieną ji mūvėdavo tamsius akinius. Retai ją matydavau, nes iš savo namų išlysdavo tik esant labai svarbiam reikalui. Tarkim, kai atvažiuodavo šiukšlavežė ir pypsėdama per visą kiemą gyventojus atitraukdavo nuo bet kokių jų užsiėmimų. Skubėdami ir klupdami jie  bėgdavo iš visų laiptinių link palaimingos šiukšlavežės, tempdami savo kibirėlius, grųsdamiesi vienas per kitą ir versdami šiukšles artypilnėn mašinon. Vanda, Ingutės mama, nepriklausomai nuo metų laiko ir oro sąlygų, išlėkdavo vis su tuo pačiu nublukusiu chalatu, nušiurusiom šlepetėm ir nenusakomos formos trumpų plaukų šukuosena, styrančia į visas puses. Paskutiniu metu net ir trumpam palikdama savo saugų būstą ji neužmiršdavo užsimaukšlinti tamsių akinių plačiais rėmeliais.
-- Kažkokia keista, -- stebėdama su kibirėliu skubančią moterį, kartą prasitariau Gintarei.
-- Čia kažkas ne taip, -- susimąsčius ir paslaptingai kaip kokia žiniuonė burbtelėjo toji.
-- Po tais tamsiais akiniais ji tikriausiai slepia šlykščius nudegimų randus, -- svarstė viena mūsų.
-- Ne, tikriausiai ji neturi blakstienų, -- išmąstė kita.
-- Gana čia spėlioti, -- nutraukė mūsų pasvarstymus  Gintarė. – Ramka, tavo darbas – iškvosti Ingą.
Žinoma aš buvau šiek tiek vyresnė už Gintarę, bet jos sprendimai man visada atrodė protingi, todėl net nesusimąstydama sutikau.  Atėjo pietų metas ir visos mergiotės išsilakstė po namus, o aš dar pasilikau pagalvoti, kaip čia geriau su ta Inga pasikalbėti. Ji tokia uždara ir visko bijo. Vienas neatsargus žodis ir ji užsisklęs. Mano smalsumas liks nepatenkintas, ką jau kalbėti apie draugių pasitikėjimą. Stoviu už Ingos buto durų ir, prieš paspausdama skambutį, vis dar mintyse perkratau klausimus:
“—Ar tavo mama serga? ”, -- ne, taip negerai… O gal: “Ar mamos akys jautrios šviesai”—bet irgi kažkaip ne taip.
Taip man besvarstant, durų spyna subraškėjo ir tarpdury pasirodė Ingutė.
Paaky, užklodama kone pusę jos smulkaus išblyškusio veidelio – mėlynė, vokai sutinę nuo žliumbimo.
-- Kas tau?, -- išsprūdo visai ne tas klausimas, kokio norėjau.
-- Nelįsk! – atrėžė man Ingutė ir -- kas jau visai netikėta – stipriai mane pastūmė šalin. Taip ir išsitėškiau ant laiptų iš to netikėtumo.
-- Atleisk, -- ištiesė ji man savo ranką.
-- Inga, bet kas tave taip, -- vis dar negalėjau atsipeikėti.
-- Tėvas, --nuleidus akis vos girdimai pralemeno ta.
„Koks tėvas?!, -- nieko nebesusigaudžiau, -- žinoma, visi vaikai turi kokį nors tėvą, bet kiek pamenu Inga visada gyveno viena su savo mama. ” Pamažu pradėjau suvokti, kam Ingos mamai tamsūs akiniai.
Stvėriau Ingą už parankės ir, nieko jai nepaaiškinus, nutįsiau tiesiai pas Gintarę. Tuo metu nieko kito nesugalvojau. Atrodė, kad tik Gintarė gali žinoti visus atsakymus ir visų problemų sprendimus. Inga net nebandė priešintis.
-- Ji turi tėvą ir jis ją muša, -- išpyškinau vienu įkvėpimu, vos Gintarė pravėrė duris.
Išblyškusį Ingos veidą išmušė raudonos dėmės, kurios, vis tamsėdamos, susiliejo į vieną raudoną masę, tarsi slėpdamos mėlynę paaky. Ji dar labiau susigūžė ir jau ketino sprukti. Gintarė, visada žinanti ką ir kaip reikia daryti, pasisuko, apglėbė dešine ranka jos pečius, vesdama ją vidun, kita timptelėjo mane ir dar su koja sugebėjo užtrenkti duris po savęs.
-- Inga, niekam negalima tavęs mušti. Netgi tėvui. Supranti?
Inga žliumbė nesustodama.
-- Pakartok: Niekam negalima mušti, --neatlyžo Gintarė.
-- Negalima mušti, -- vis dar žliumbdama pralemeno Inga.
-- Šaunuolė, -- pagaliau patenkinta ištarė  Gintarė ir trumpam dingo virtuvėje. Po minutėlės ji grįžo nešdama stiklinę vandens su uogiene (tiksliau stiklinę uogienės su vandeniu, nes uogienės buvo žymiai daugiau). Išmaišyti to gėralo ji žinoma nespėjo. Ištuštinusi stiklinę ir vis dar šluostydamasi lipnius uogieniuotus skruostus, Ingutė pagaliau papasakojo mums apie netikėtai į jos ir jos motinos gyvenimą sugrįžusi tėvą ir apie visas su tuo susijusias pasekmes. Mes nedelsdamos pradėjome kurti keršto planą. Dvi mažos furijos netrukus įkvėpė Ingutei pasitikėjimo ir jos akyse sužibo iki tol nematytos kibirkštėlės.
-- O jūs tikrai galite taip padaryti?
Niekas nebūtų mūsų tąkart labiau padrąsinęs, kaip nuskriaustos draugės  pasitikėjimas.
Nykščio nagu Gintarė užkliudė savo priekinį dantį, o po to perbraukė sugniaužtu delnu sau per gerklę:
-- Dantį duodu, mes tai padarysim, -- ryžtingai prisiekė ji.
Sutartą dieną mes jau buvome visaip kaip pasiruošę: aš nukniaukiau mamos skalbinių virvę, Gintarė prisipylė to šlykštaus smirdančio tepalo iš savo tėvo sandėliuko, o iš pagalvės išleisti pūkus turėjo Ingutė. Ji buvo pilnateisė ir pagrindinė mūsų keršto plano dalyvė.
Vakarėjant mudvi su  Gintare pasislėpėm Ingos bute už sofos ir laukėmė grįžtančio jos tėvo. Kai nuskambėjo durų skambutis, man širdis į kulnus nusileido. Jau pradėjau svarstyti atsitraukimo variantus, bet pažvelgiau į ryžtingai suspaustas Gintarės lūpas, į Ingutę,
iš baimės drebančiom rankom begrūdančią pasipylusius pūkus po antklode, ir mano keršto troškimas sugrįžo.
-- Ko neįleidi, vėpla! – kaip viesulas kambarin įlėkė persiutęs plikas, žemas, storas, ūsuotas diedas su akiniais plačiais rėmeliais.
-- Kokia čia netvarka, -- toliau staugė tas žmogėnas ir sugriebė Ingutę už jos plonos kasytės. Kai jis pakėlė antklodę, po visą kambarį pasipylė išsisklaidę pūkai.
„Viskas, -- pamaniau, -- mūsų planas žlugo. Gintarė turėjo apipilti jį tuo smirdančiu tepalu, kol jis šluostysis, visos trys turėjome jį surišti mano virve, o po to Ingutė turėjo apiberti jį tais pagalvės pūkais, kuriuos iš baimės sugrūdo po antklode ir kurie dabar skraidė po visą kambarį. Kas toliau?... To mes nebuvom sugalvoję.
-- Labas vakaras, -- bandžiau pasisveikinti, išlysdama iš savo slėptuvės, bet mano balsas buvo begarsis. Po to viskas vyko akimirksniu. Iš to netikėtumo diedas paleido Ingutę, ta šmurkštelėjo į koridorių, tada išlindo Gintarė ir, diedui nespėjus nė užsičiaupti, išpylė ant jo tą šlykštų tepalą. Klampus smirdantis skystis varvėjo jo plačiarėmiais akinias, ūsais, lašėjo ant atsikišusio pilvo. Pūkai aplipo jo plikę, akinius, ūsus, lindo į šnerves. Čiupom pastėrusią Ingą ir išmovėm pro duris.
Sėdėjom visos trys mano kambaryje ir žliumbėm. Jaučiausi šlykščiai, Gintarė taip pat. Ingutė inkštė ir dejavo, kad dabar jis ją tikrai užmuš.
-- Kur mano skalbinių virvė, -- išgirdau griežtoką mamos balsą anapus durų. Pravėrusi duris ji piktai mane nužvelgė. Vertikali raukšlė jos kaktoje nežadėjo nieko gero.
-- Ką vėl pridirbai?
Mamos žvilgsnis nukrypo link Ingutės. Jos veidas staiga persimainė, rūstį pakeitė nuostaba ir rūpestis.
-- Vaikeli, kas tave šitaip?, --ir nelaukdama atsakymo, apkabinus priglaudė sau prie krūtinės verkiančią mergaitę. Kol ji glostė Ingutei galvą, mudvi su Gintare, pertraukinėdamos ir perrėkdamos viena kitą, išklojom visą istoriją.
Dar tą patį vakarą kaimynė Vanda ir mano mama sėdėjo mūsų virtuvėje ir ilgai apie kažką šnabždėjosi. Negirdėjau nė žodelio iš jų pokalbio. Kai bandžiau slapta pasiklausyti, mama atvėrė duris ir užsimojo man pašluoste. Užsimerkiau, laukdama pelnyto smūgio, bet mama persigalvojo, nuleido ranką ir griežtai paliepė:
-- Marš į savo kambarį!
Vėliau mačiau tetą Vandą išeinančią, šįkart – be tamsių akinių. Paakiai išmarginti senų ir šviežių mėlynių, nuo ašarų užtinę akių vokai ir nenusakomas ryžtas jos žvilgsnyje.
Niekada jo nepamiršiu.