Kaip dienoraštis

Kartais užtenka pagalvoti. Ir išsipildys. Nenorėjau. Bet taip kartais būna. Nes nenoriu ir nenorėsiu žudyti dar negimusių dienų. Ir mane kvietė užeiti, mane ne kartą kvietė užeiti, bet aš negaliu - čia nieko nėra. Ir aš nenoriu bijoti. Bet baimė ateina sapnuose. Bijau sapnuoti, bijau nepabusti, bijau pabusti. Bijau, nes žinau, kaip skauda. Kaip nemaloniai kutena skruostus ašaros ir kaip blizga akys. Kaip nevienodai jos blizga!

Ir aš bijojau išeiti, kai negalejau pasilikti. Laikas bėgo, bėgo ašaros, o aš negalėjau. Šiandien negalėjau suklysti ir buvo beprasmiškai kvaila, nekenčiau to, kas dar neatsitiko, bet aš jau žinojau, ko nenoriu, kas bus. Ko noriu - galbūt kadanors suprasi. Gal aš. Bet šiandien nelaukiu rytojaus. Taip. Vėl pasaulis sovi vietoj. Šiandien - ne eilinė diena rojuj. O! Kaip seniai, rodos, taip buvo. Turbūt pasiilgau. Nes negreit griš, o gal visai negriš. Tai buvo rojus, dabar jau žinau, bet sveika sugrižus realybėn, saule! Čia nėra pieno su meduoliais, židinio, rytinio švelnaus apkabinimo. Čia stingdantis šaltis, neapykanta, nesibaigiantys, susilieję sapnai. Sąmonės srautas nunešė. Aš čia nebuvau. Neatpažistu. Kaip pienės pūkas lengvas gyvenimas. Ir jau nebežinau, ar kažkada žinojau, kokios spalvos yra saulė.