Dar nebėk, išsigelbėsim.

neatšaukiamas balsas
naktį
tamsos kokonams besiverpiant:
„siūleliai aplink veidą. nutrauk. “

apiberčiau kūną druska
būtų kaip apsnigęs
kol nenuvilnytų bangom
išpilčiau grūdus ant žemės
jie patyliukais bėgiotų.

pasiklydom, ar žinojai?
dirvas iškasę
pripylėm ten sraigių
karstelius padarėm
vinys nuo rankų atšokdavo
kreivi jie gavosi.

netoli dievo portreto
pasidėjom ir savo nuotraukas.

dabar šypsomės.