Antanuko vaikystė (ištrauka iš laiško tėveliui)

.... Močiutė sakė, kad aš geras vaikas, išdykęs, bet geras... Vakar teta Aldona prašė kelių Antaninių obuolių. O mes su Pranuku visą pintinę! Įsivaizduoji,  tėveli, tą į kurią pavasarį bulves pylėm? Vilkom per sodžių net mazoliai ant rankų liko. Pagyrė mus ir dėdė Tadas. Vis kalbėjo, darbštūs vaikai, man ir tokių ūkėj reikėtų. Matė močiutė mus pro virtuvės langą, džiaugėsi. Vakare net karvių neliepė gint, bet aš vis tiek padėjau. Sekmadienį po mišių grįžę namo radom tokį didelį pyragą, nebuvau matęs tiek daug minkštos purios ir saldžios duonos vienoj vietoj. Ir viskas tik man su Pranuku! Bet skrudžais nepatapom, pasikvietėm kaimynę. Pameni, tą oranžiniais plaukais? Dabar ji graži tėveli, labai graži.... Žinok, mes kartu į raistą bėgam uogų rinkt, ji visad žino pačias geriausias vietas. Ryte parodė tokį gražų aviečių krūmą! O jau uogų saldumas!...

Antanukas uoliai raitė raides, kabino nosines ir stengės kuo švariau parašyti. Nors  be kleckų neapsieita. Kažkas langan akmenį poktš, vargšui Antanėliui ranka sudrebėjo ir ištryško rašalas,  skverno rankovė neištaisė padėties. Na, bet vaikas tikėjos, jog tėvelis nesupyks ir dar kruopščiau pildė popieriaus lapą.

... Tėveli, pas mus viskas gerai, tik močiutė vis neramina. Vakar buvo atvažiavęs dėdė Mockus. Iš pradžių lyg ponas po sodą vaikščiojo, obelis purtė, obuolius ragavo, vis nepatenkintas. Margis lot pradėjo, tai jis norėjo jam iš kojos... Bet tėveli, sudraudžiau tą senį, neleidau jam šuniuko skriaust. Būčiau ir aš ausin gavęs, bet močiutė išlėkė ir nusivedė tą diedą į kamarą. Sekiau iš paskos, bijojau, kad močiutės nenuskriaustų, bet nieks vidun neleido. Tad likau užu kampo klausytis. Girdėjau kaip močiutė rauda, rėkia, o Mockus tik keikias ir burnojas. Būtumm paklausęs kokiais žodžiais jis.. Po to įvykio naktim vis skamba mėnulio rauda, bet senis nebe atvažiuoja...

-Antanėli, blynai atšals, eikš valgyt, vaikyti-pasigirdo močiutės balsas. Vaikas staigiai pakilo nuo kelmo, kruopščiai sulankstė lapą ir įkišo jį ąžuolo drėvėn. Reikia, kad nieks nerastų...