juokiuosi iš rudens

juokiuosi iš rudens
jo vaisių
kuriais apkrautos svyra šakos eilėmis;
juokiuos iš išminties kurią įgyja vasara pakylantis stulpelis iki C;
juokiuos iš kalbančių ar šanbždančių paslaptimis bangų,
iš ilgesio, vienatvės rugiagėlių, javų laukų.
juokiuos nuo smilkinio iki ausies kreivai -
nejaugi tai vis plakančios širdies jausmai?
kažko matyto atspindys trepsena auksuotais mano dantimis.
šypsausi springdamas,
išduosiu, savimi.

žiedais praskriejo vasara lašėdama rasa į mažą delną
ruduo jau jau lipdo krituolių lapų kalną.

juokiuosi