Ubagėčka (9)

Su pinigais Donatas - tiesiai į miestelį pas savo meilę. Zuzaną rado neramią ir susirūpinusią.
- Na, kaip? - tik jam peržengus slenkstį, pripuolė prie jo, - ar atvežei pinigus?
- Taip, nesirūpink. Pinigai yra, dabar tik viskas nuo tavęs priklauso.
- Kaip gerai, - nudžiugo Zuzana, - ateik čia, sėskis. Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tavęs laukiau.
- Ar jau apsisprendei, kur važiuosi?
- Tai jau į Kauną, ten geri specialistai, turiu pažįstamų. Patars  pas kokį daktarą griausia kreiptis.
- Į Kauną, tai į Kauną... Tik nebereikia atidėlioti. Kuo greičiau susitvarkysi, tuo bus geriau.
- Kam gi tęsti, jau seniai laikas. Aš visą laiką pasiruošusi, tik vis laukiau pinigų.
- Susitvarkysi, kol dar niekas nieko nežino, o ateityje būsim atsargesni...
- Aš dar gerai pagalvosiu, ką reikės daryti ateityje, - nelinksmai, truputį pyktelėjusi pasakė Zuzana. - Na, kaip ten bus toliau, matysim, o dabar tik vienas rūpestis, kaip atsikratyti tos bėdos.
- Kada važiuoji?
- Rytoj pat. Jau ir taip ilgai užsitęsė, reikia paskubėti.
- Na, štai, pinigai yra. Nuvažiuosi, susitvarkysi, grįši ir viskas bus gerai, - ramino Zuzaną Donatas. - Manau, kad tai labai ilgai netruks.
- Kaip jam paprasta, visas rūpestis tik pinigai, -vėl paniuro Zuzana, - o man kaip akmuo ant širdies. Juk gyvybe rizikuoju...
- Na, kas nuo manęs priklausė - aš padariau, o daugiau niekuo negaliu padėti, nors ir labai norėčiau. Nereikia manęs kaltinti, - pasipūtė Donatas.
- Nepyk, niekuo aš tavęs nekaltinu, suprask, kad man dabar nėra taip lengva. Kalti abudu, o kentėti man vienai tenka. Nieko negali žinoti, kaip dar gali būti. Visaip dar gali atsitikti...
- Ne pirma tu ir ne paskutinė, kodėl tiktai tau turi būti blogai, - ir vėl bandė raminti ją Donatas, - pasistenk nusiraminti, mažiau jaudinkis, žinok, kad ir man nemažiau rūpi. Labai pergyvenu, per naktis nemiegu. Baisu ir pagalvot, ką daryčiau, jeigu tavęs netekčiau. Turbūt pasikarčiau...
Zuzana mažumėlę nusiramino, tokie nuoširdūs buvo Donato žodžiai. Ji pasidarė linksmesnė ir prisiglaudė.
- Tu man atleisk, aš tiesiog einu iš proto. Negaliu nei nusiraminti, nei nesijaudinti.  Apie nieką daugiau negaliu galvoti. Bijau, baisiai bijau, ką ir bekalbėti. O gal nieko nedaryti ir taip palikti? - ji  meiliai kreipėsi į Donatą.  - Ar maža tokių vienišų pasaulyje? Juk tu pasirūpintum, neapleistum manęs? Su Adomu vaikų neturėjom, pagimdyčiau sau vaikelį, užauginčiau tau dar vieną sūnų ar dukrytę. Ką pasakysi?
- Kaip nori, - nelabai tvirtai pritarė jai Donatas, - aš tai visokeriopai padėčiau, negali būti nė kalbos. Jeigu tik  tau taip geriau, tai daryk, kaip išmanai. Kad tik tau būtų gerai, o man tai kas...
- Bet ne, ne, ką aš čia pliurpiu, - ūmai pakeitė mintį Zuzana, - kokia gėda, ką pasakytų klebonas? Tuoj pat išvarytų iš špitolės... Kur tada reikėtų dėtis?
- Tavo valia. Dar laikas pagalvoti, tik tiek, kad dabar būtų pats metas, kol dar nežymu. Kai pastebės žmonės, pasklis kalbos... Tada, kad ir norėsi, gali būti per vėlu, - susirūpinęs patarinėjo Donatas. - Gal tau ir neverta taip bijoti. Juk pas daktarus, o ne šiaip sau pas kokią bobutę važiuoji. Daktaras tai tikrai žino, kaip tokie dalykai daromi.
- Žinoma, važiuosiu, kitaip ir būti negali. Bloga ji ar gera, bet tai vienintėlė išeitis. Gal Dievas duos, viskas praeis sėkmingai. O tu, ar labai ilgėsies? Nevažiuok šiandien namo, pasilik pas mane, praleistume kartu gal paskutinę naktį...