Balto šuns pėdos arba nebijok svajoti

Ar žinai tą jausmą, kai pabudęs ryte įtari, kad šiandien nutiks kažkas tokio… ypatingo? Tai va, ir aš žinau. Tą keistą rytą būtent šis pažįstamas jausmas pirmasis įsirangė į mano guolį. Ne, aš neturiu balto šuns, kuris pažadintu mane savo garsiai reiškiamu noru išbėgt į lauką… Ir aš negyvenu prie jūros, nors tą rytą kaip tik buvau netoliese.
Buvo vėsus lapkričio rytas, visu būriu ėjome pasivaikščioti iki jūros, nors pajūriu eiti niekas neišdrįso – sakė, per didelis vėjas, sušalsim… O Tu išdrįsk, išdrįsk, išdrįsk! Išdrįsk, nes aš išdrįsau… Ir vėjo nebuvo! Visi nuėjo parku, o aš pasukau pakrante.
Ėjau ir šypsojaus – jaučiau, kad net oras pilnas kažkokio stebuklo laukimo. Jūra buvo ramutėlė, vaiskiai švietė saulė… Paplūdimio smėlio juosta buvo gerokai susiaurėjusi – vanduo beveik pasiekęs kopas - todėl eidama ja, jaučiausi, lyg eičiau taku… Iš vienos pusės rami spindinti jūra, iš kitos – auksinio smėlio kalnai…
Na ir kur gi stebuklas? Kur balto šuns pėdos? – paklausi Tu, ir paklausi pačiu laiku, nes ore tvyranti stebuklo laukimo nuotaika sutirpo – kai  eidama pakrante pamačiau didžiuli baltą šunį, žaidžianti su pagaliu vandenyje… Purslai taškėsi į šalis, šuva buvo įsibridęs į jūrą, vanduo siekė jo papilvę. Šuo atrodė laimingas. Paskui, kiek atsilikdamas, lėtai pasivaikščiodamas žingsniavo balto šuns šeimininkas – besišypsantis pagyvenęs ponas…
Ir tą akimirką Baltas Šuo įkūnijo visas mano svajones – ilgesį trokšti kažko, kas miniai atrodo nepasiekiama, iliuzija, niekis, tuštybė… Ir tą akimirką vėl pradėjau svajoti… Apie namelį ant jūros kranto, pro kurio langą matyti jūra… Apie didelę šeimą ir baltą šunį… O gal apie namelį kalnų papėdėje, kuriam atkasti iš sniego žiemą reikėtų bent penkių sūnų… Šypsojausi. Ir kai sutikau draugus, ėjusius parku – buvau jau pasikeitusi – nebebijojau svajoti.
Dabar važiuoju traukiniu, dar vakar buvau prie jūros. Nuo to įsimintino Balto Šuns ryto praėjo keletas mėnesių. Vakar vėl vaikštinėjau pajūriu ir mačiau šuns pėdas. Tikiu – tai Balto Šuns pėdos, pėdos mano svajonių…Perskaičiau jas širdimi…:
Nebijok svajoti...