Užgeso

Glaudžiausi prie tavęs lyg vėjas,
Pavargęs pūsti rudeniu.
Bandžiau įpjaut krauju gyvybę pamėlusioms lūpoms,
Girtas likimas tavąją sviedė laukan
Kartu su vyno taure.
Drebančiu kūnu mušiau gyvenimo ritmą.
Abiems.
Užgeso praeivis paskutinis,
Bijojau atsitiest, nutrauktu bučiniu pradėt akimirką marint,
Agoniją kentėjau žinodamas, jog paskutinę.
Atrodė, kol esu šalia, kvėpuoju lūpoms,
Tu neišeisi.

Vyriška jėga sutirpo, šypsojais, veidan pažvelgti negalėjai.
Ašaros plovė kaklą, riedėjo nugara,
Kol baigėsi jų kelias.
Delne tik išdavikas drebulys ir drėgnos odos fragmentas.
Virpėjai glėbyje tokia mažytė.
O aš, sunkios minties apakintas raudojau,
Ir prašymai su Dievo adresu,
Deja, neišklausyti.