Rašyk
Eilės (72033)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ulfas atsargiai pakasė šuniukui už ausies, saugodamas pirštus nuo aštrių dantų.
-    Fenrio sūnus.
Gyvūnas gyvai amtelėjo ir pabandė pagriebti už delno. Karvedys, nusitraukęs pirštinę, numetė ją ant žemės ir šiltai nusišypsojo.
-    Kad nelabai jis į Fenrį panašus, - nedrąsiai paprieštaravo Einaras.
-    Ne išvaizdoje esmė, o kas širdyje.
Šuniukas kaip pašėlęs puolė draskyti pirštinę. Kiekviena galva traukė ją į save, siekdama pasiimti visą žaidimo malonumą tik sau.
Einaras pritūpęs atsargiai paglostė gyvūną, pasiruošęs kiekvieną akimirką patraukti rankas, tačiau sulaukė tik draugiško šiurkštaus liežuvio lyžtelėjimo per veidą.
Neramiai pasimuistė Ornolfas.
-    Man tėvas pasakojo, kad tokių šunų su trimis galvomis pilna pietuose, kur jie saugo mirusiuos nuo gyvųjų.
Ulfas linktelėjo.
-    Kažkas baisaus atsitiko, kad jie atsibeldė iki mūsų žemių. Einarai, sugebėsi pažaboti šunytį ar paliksi jį čia?
Einaras neatsitraukdamas glostė dūkstantį šuniuką, stebėdamasis jo galia ir kailio šiurkštumu. Keterą puošė tarsi ilgi plaukai ir tik įsidūręs į delną suprato, kad ten labai smulkūs spygliai, pasišiaušiantys supykus. Galingi raumenys vilnijo po kieta oda.
Nusitraukęs kirvio diržą, atsargiai apsuko gyvūnui aplink juosmenį ir atsistojo. Šuniukas paklusniai paliko sudraskytą pirštinę ant žemės ir įsitempęs įsispoksojo į Einarą, laukdamas gero žodžio ar liepimo pulti. Tačiau viena galva vis dar atsargiai stebėjo negyvą galingą motinos kūną.
-    Jis keliaus su manimi.
Ulfas, daugiau nieko neatsakęs, atidžiai apsidairė, pavargusiomis akimis naršydamas urvo tamsą ir apnuoginęs kalaviją žengė pirmas.
Milžiniško šuns kūnas liko gulėti, kur pargriuvo. Kariai, praeidami pro jį, atsargiai paglostydavo kailį ir tyliai sušnabždėdavo pirmus giesmių žodžius. Kad ir iš kur atkeliavo, tačiau šio gyvūno dvasia buvo pakankamai stipri ir teisinga, tad niekas nenorėjo su ja pyktis. Ne vienas norėjo išsirauti bent kuokštą kailio ir nešiotis jį prie širdies, kad įgautų tos pačios stiprybės. Tačiau pagarba šiam nematytam padarui buvo kur kas didesnė.
Šuniukas, bėgantis priekyje Einaro, dar sustojo ir atsisukęs į motiną kniauktelėjo. Nesulaukęs atsakymo, nuleido uodegą ir nusekė paskui, vis atsigręždamas atgal.
Užsidegę kelis deglus, jie atsargiai slinko tuneliu gilyn. Sienos švytėjo nuo liepsnų šimtais atšvaitų. Atrodė, kad kažkas sudaužė stiklą į gabaliukus ir sukišo tarp akmenų. Moldofas peiliu pakrapštė sienoj ir nustebęs ištiesė delną.
-    A ne tokius išlupom iš to diržo, kurį tada atėmėm iš tų keistų žmonių?
Ulfas susimąstęs pakėlė vieną akmenuką prieš akis ir po kelių akimirkų nusviedė į tamsą.
-    Tokius. Tačiau dabar diržo nėra, o apsikrauti akmenimis mums nėra laiko.
Molfodas vėptelėjo, tačiau likusius susibėrė į krepšį ir patenkintas pamerkė akį Einarui:
-    Bus dukrai blizgučių pažaisti.
-    Kuriai? - nusijuokė Einaras.
-    Mažajai, - kažko suirzo karys, - vyresnioji ir taip akimis žibina smarkiau už šiuos akmenėlius, - pavargstu kirvį galąsti, kai ji vakarais eina saulės ieškoti, - pabaigė, iš padilbų dėbčiodamas į skaisčiai nuraudusį Ornolfą.
Jaunuolis nejaukiai kostelėjo ir iškėlė deglą aukštyn, paslėpdamas veidą šešėlyje. Einaras šyptelėjo tyliai besijuokiančiam Moldofui ir paglostė šalia trepsintį šuniuką, kuris pradėjo rodyt pirmus nuobodulio ženklus ir kas keli žingsniai užvertęs galvą gailiai pažiūrėdavo į akis, tarsi prašydamas panešti. Einaras apgailestaudamas pakilnojo kirvį rankoje. Ne, nebuvo jam kaip paimti ant rankų gyvūno.
Netikėtai juos visus pralenkė baltaplaukis elfas, kurį Einaras jau buvo ir pamiršęs - elfai, pasirodžius šuniui,   pasislėpė taip greitai, kad atrodė, kad jų niekada čia ir nebuvo.
Sulėtinęs žingsnį, jis prisigretino prie Ulfo ir kažką jam sumurmėjo.
Karvedys pakreipė galvą ir rankos mostu sustabdė visus.
-    Mes jums parodėme kelią, kaip ir žadėjome, - skardžiai nuskambėjo elfo balsas, - o nukeliavome daugiau, nei privalome.
-    Kitaip sakant - bijote tamsos, todėl neisite toliau, - kandžiai įsiterpė Moldofas, užsimaudamas šalmą ant galvos.
-    Ne, tamsos mes nebijome, nes ji paslepia visus šešėlius, - taip pat dirbtinai šypsodamasis atsakė elfas, - tačiau ten, kur jūs einate, mums tikrai ne pakeliui.
Elfas atsitraukė kelis žingsnius į prieblandą ir sunėrė rankas už nugaros.
-    Dėkoju jums, - palenkė galvą Ulfas, - tikiuosi, dar susitiksime.
-    Mes tikimės, kad daugiau neteks, - atsikirto elfas ir, stipriau susiveržęs apsiausto dirželius, pasuko atgal, sekamas antrojo.
Paėję kelis žingsnius, jie sustojo ir atsigręžė. Deglų šviesa atsispindėjo tarsi katės akyse, o siauros lūpos kietai susispaudė.
-    Kaja.
Einaras pasisuko, drebančia ranka glostydamas pašiauštą šuniuko keterą.
Elfė stovėjo rankas sukryžiavusi ant krūtinės ir šiek tiek pasukusi galvą, žiūrėdama į žaižaruojančią urvo sieną. Gerai išdirbtos odos kelnės buvo išpurvintos, o batai apskretę purvu, tarsi ji būtų staiga atsiradusi iš pelkės.
-    Aš jus pasivysiu vėliau.
-    Kaja, - sugriežė dantimis baltaplaukis elfas ir suraukė kaktą, - nepamiršk, kad turi įsipareigojimų Melitui.
-    Be manęs dar yra Eila ir Rilyna, - atkakliai spoksodama į sieną atsakė Kaja.
Elfas užsimerkęs giliai įkvėpė. Kakta išsitiesino ir jis žingtelėjo artyn, nepaisydamas į juos spoksančių karių. Padėjęs delnus ant Kajos pečių, kakta švelniai prisiglaudė prie jos galvos.
-    Sesut, puikiai žinai, kad Eila dar per jauna, o Rilyna paskirta kitam. Tu esi Melitui tinkamiausia ir visada džiaugiesi šiuo sprendimu. Šie žmonės turi savo tamsų kelią, o mes nebegalim gaišti dar vieną mėnulį rodydami kelią.
-    Tai jūs ir negaiškit, - abejingai atsakė Kaja, pasukdama galvą ir žiūrėdama į elfą.
-    Prieš kelias dienas tu laikei ietį, pasiruošusi nusmeigti bet kurį iš jų...
-    Prieš kelias dienas tu buvai miręs, o dabar gyveni. Visai nesvarbu, kas buvo anksčiau, - atsikirto elfė ir, nusipurčiusi delnus, pasitraukė arčiau Ulfo, - Melitas palauks.
Elfo akyse žybtelėjo nevaldomas pyktis ir jis žingtelėjo arčiau. Tačiau sustojo, sustabdytas Einaro kirvio, įremto į krūtinę.
-    Gi sako, kad jus pasivys. Ar pas jus nėra teisinga kiekvienam turėti savo nuomonę?
Elfas atsitraukė atgal ir iškėlė tris pirštus.
-    Kaja, liko trys mėnuliai. Paskui jau nieko nebegalėsi padaryti.
Atsitraukęs su antruoju elfu, jis dingo urvo tamsoje. Nutolus lengviems žingsniams, Kaja ištraukė deglą Moldofui iš rankų ir, nežiūrėdama ar kas ją seka, sparčiai nuėjo į priekį.
-    Visai kaip manoji Sigvida, - kumštelėjęs Einarui į pašonę sušnabždėjo Moldofas, - oi moteris buvo, du dantis išmušė, kai pirmąkart merginau.
-    Ne miške, o ant šieno mergint reikėjo, - nusijuokė šalia žingsniuojantis Bjalkis, glostydamas savo ūsus, kuriais visada labai didžiavosi.
-    Tai kad ji jau gimė su ugnimi vietoj širdies, - patenkintas atrėžė Moldofas, - sakau aš jums- tokios moterys gerai - valgyt skaniai paruoš, tave namo parneš, kai midaus padauginsi.
Lydimi griausmingo juoko ir Moldofo pasakojimo apie savo žmoną, jie slinko tuneliu į priekį. Elfei einant priekyje, kažkodėl visi atsipalaidavo ir nesuko galvos, kad kas netikėto pasitiks pusiaukelėje. Tik Einaras žingsniavo, nepakeldamas galvos. Visada taip didžiavosi savo sugebėjimu susitvardyti, o dabar buvo pasiryžęs susiremti kumščiais su elfu. Nors po to žalios akys paslapčia dėkingai žvilgtelėjo į jį, primindamos apie naktinius košmarus, bet kūno virpulio tai nenuėmė.
Kelis kartus trumpai sustoję, jie toliau žingsniavo į priekį. Labiausiai visus stebino elfė, taip niekada ir neatsisėdusi ir daugiau neprakalbėjusi, kad ir kiek kariai ją kalbino.
Kuo toliau, tuo labiau urvas ėjo žemyn, kartais raitydamasis, kaip gyvatė, kartais susiaurėdamas taip, kad stambiausi kariai vargiai prasisprausdavo. Po ilgos kelionės jie pastebėjo, kad dingo blizgantys akmenėliai sienose, tačiau urvas pagaliau pradėjo platėti.
Kai aplink juos pradėjo suktis rūkas, Kaja sustojo ir deglu mostelėjo į priekį.
Gili bedugnė laikė suskaldžiusi jų kelią. Negalėjai įžiūrėti, nei kur yra dugnas, nei kur kyla viršus.
Rūke nykstantis tiltas buvo nukabinėtas vienodom juostelėm. Kruopščiai supintos virvės tvirtai laikė dervuotas medines lentas. Nors deglai dosniai laidė kibirkštis, tačiau jos atšokdavo ir nusklęsdavo į bedugnę. Moldofas šiek tiek pasilenkęs, žvilgtelėjo į tamsą ir tuoj pat atsitraukė.
-    Gilu.
Ulfas nusikabino maišą nuo peties ir pritvirtino šalmą.
-    Bet mums reikia į kitą pusę.
Kalvis nusispjovė, tarsi bandydamas atgauti savo drąsą, ir pastatė koją ant lentos, kuri tik gailiai sudejavo.
Aukštas dūmų stulpas, šovęs iš bedugnės, sustojo tiesiai priešaky ir, smarkiai sudrebėjęs, išsisklaidė. Į Moldofą įsmigo smalsios gelsvos akys. Kalvis atšoko atgal, atkišdamas skydą į priekį ir ruošdamasis kautis, tačiau Ulfas nustūmė jį atgal, tiesiai į draugų glėbius ir žengė į priekį.
Padaro kūną dengė grubiai išdirbtas kailis. Prie plataus diržo suposi pritvirtintas stambus plaktukas, kibirėlis su vinimis ir didelė adata. Ilgos rankos siekė kelius, perrištus odos juostelėmis. Tik galva stūksojo visiškai plika. Raukšlėtas veidas ir didelė kumpa nosis tiek negąsdino, kaip klaikiai gelsvos akys, tokios neperregimos, kaip ledas gilią žiemą.
-    Žmonėsss, - sušnypštė trolis, palinkdamas į priekį ir truktelėdamas nosimi, - seniai jūsss čia buvot. Norit į kitą pusssę? Per mano tiltą?
-    Atspėjai, - šaltai atkirto Ulfas, nenuleisdamas akių nuo trolio, pirštais rikiuojančio vinis kibirėlyje.
Padaras pakreipė galvą ir, suraukęs antakius, pradėjo kažką burbėti panosėje, pirštais žaisdamas su vinimis.
-    O jūsssų daug. Turėsssit kuo susssimokėti? Vargšasss Jurssstunas mėgsssta pagarbą.
Ulfas, krestelėjęs galva, iš maišo išsitraukė kelias blizgančias monetas ir ištiesė troliui. Tačiau padaras nė nepajudėjo, tik garsiai nusikvatojo, nežinia iš kur ištraukdamas auksiniais siūlais blizgantį maišą.
-    Tik tiek senajam Jurssstunui? Žiūrėkit, kaip nykštukai atsssidėkojo už saugų kelią per tiltą.
Trolis priklaupė ant vieno kelio ir kiek ranka panaršęs krepšyje, išsitraukė sidabrinę segę ir ją pasukinėjo prieš deglą, tarsi gerėdamasis atšvaitais. Tačiau viena gelsva akimi stebėjo netikėtai išbalusį Ulfą.
-    Graži, ar ne?
Einaras nejučiomis paėjo į priekį, atpažinęs Ulfo dukros segę. Akis užpildė pyktis ir visai nenustebo, kai Ulfas staigia kirto kirviu troliui per ranką. Griausmingai sušurmuliavo kariai.
Žemus skliautus sudrebino garsus kaukimas. Trolis atšoko, nustebusiomis akimis spoksodamas į nejudančią savo galūnę ant akmenų ir dar garsiau surikęs, puolė link Ulfo, likusia ranka siekdamas už gerklės. Vinys pabiro iš kibirėlio ir, garsiai skambtelėjusios, pažiro tarp akmenų.
Karvedys, žengęs į priekį, iš visų jėgų trenkė skydu troliui per krūtinę, nustumdamas jį į bedugnę ir dar pabandė jam smeigti kalaviju, kuris tik tuščiai perkirto oro gūsį. Vos išsilaikęs nepargriuvęs, Ulfas atsitraukė, sunkiai šnopuodamas ir paklaikusiomis akimis naršydamas tamsą.
Garsiai burnodamas, trolis prasmego bedugnėje.
-    Ir viskas, taip paprastai tuo padaru nusikratėm? - paklausė Einaras, ramindamas išsigandusį šuniuką.
Ulfas, primynęs koja pirštus, išlupo iš nukirstos trolio rankos segę ir, švelniai ją pabučiavęs, paslėpė po apsiausto klostėmis.
-    Ne. Nurauk driežui uodegą ir jis atsiaugins naują. Paskubėkime, kol tas padaras neužsiropštė uolomis į viršų, nes kitaip to tilto nepereisim. Kad ir kas nutiktų, nesustokit.
Ulfas vikriai užsiropštė ant tilto ir tvirtai laikydamasis už virvių, nužingsniavo į priekį, nepaisydamas stiprėjančio lentų girgždėjimo.
-    Nereikėjo leisti pykčiui užtemdyti akių, - tyliai prašneko lūkuriuojanti Kaja, - nevalia grasinti kitų žemių demonams.
Einaras, atsisukęs į ją pažiūrėjo ir nustebo, išvydęs baimę giliose akyse. Tačiau daugiau nieko neliko, kaip lipti ant tilto, paskui save tempiant besispyriojantį šuniuką, kurį šita kelionė buvo akivaizdžiai išvarginusi.
Nors ir bijojo baisiausio, tačiau daugiau nieko nenutiko be siaubingo stūgavimo ir tilto siūbavimo. Lėtai slinkdami, jie laikė ginklus paruošę, tačiau trolis nesirodė, tik bandė visus išgąsdinti. Porąkart ant galvų pabiro smulkus žvyras, garsiai suteškėdamas į šalmus. Kitąkart atskriejo negyva žiurkė ir garsiai pokštelėjo, atsitrenkusi kažkuriam į skydą. Kad ir kaip trolis siuto, tačiau Ulfas atkakliai ėjo į priekį, viena ranka laikydamasis už virvių, o kita laikydamas atkištą kalaviją.
Einaras vis atsigręždavo, žiūrėdamas ar elfė tebeseka iš paskos. Ji ėjo taip tyliai, jog vis atrodė, kad nieko už nugaros nėra. Neiškentęs šuniuko amsėjimo, jis pagaliau užsivertė jį ant nugaros ir, sugriežęs dantimis, slinko į priekį.
-    Jis bus geras sargybinis, - už nugaros nuskambėjo Kajos balsas, Einarui griežiant dantimis, kad tenka ne tik saugotis  siūbuojančio tilto, bet ir dar tempti tokį svorį.
-    Tikiuosi, kad jo neteks tampyti ant nugaros iki įsibrovėlių, kad pagaliau teiktųsi suloti, - atsakė Einaras, papurtydamas galvą, kad išvengtų šiurkštaus liežuvio, besitaikančio nulaižyti jam kaktą.
Kaja nusijuokė ir draugiškai paglostė šunyčio kailį.
Su kiekvienu žingsniu tiltas vis stipriau siūbavo, tačiau trolis gerai išmanė savo darbą - nei viena lenta nelūžo, o virvės netrūkinėjo. Jei ne aklina tamsa, visai nebūtų ko bijoti.
Einaras, iš paskutiniųjų laikydamas šuniuką ir tuo pačiu metu stengdamasis nepamesti kirvio, paspartino žingsnį, priekyje išvydęs, kaip deglų šviesa žaidžia ant juodos uolos.
Garsiai sušurmuliavo nuo tilto nužengę pirmieji kariai ir Einaras, nebepaisydamas vis stiprėjančio klyksmo, sklindančio iš bedugnės, plačiais žingsniais pasiekė tilto pabaigą ir patenkintas nusikėlė šuniuką nuo nugaros.
Prasispraudęs pro tankią stovinčių karių eilę, sustojo.
Ulfas sunkiai kvėpavo, laikydamas kalaviją abiejose rankose. Priešais jį stūksojo daugybė žemų uolų ir Einaras, tik pasislinkęs arčiau suprato iš tikrųjų regintis būrį suakmenėjusių dvergų. Dvi uolos gulėjo perkirstos per pusę, ant vienos švietė dar šviežias kalavijo paliktas pėdsakas. Visi dvergai stovėjo atsisukę į galingą uolos sieną, išgąstingai išplėtę akis ir prasižioję, tarsi būtų sustingę riksme.
Moldofas atsainiai koja paspyrė akmens luotą su nykstančiais veido bruožais ir nusispjovė.
-    Ir viskas?
-    Ne.
Stiprus dundesys, primenantis griaustinį, nuvilnijo sienomis. Ant galvų pabiro aštrūs akmenukai ir kariai paskubomis užsimaukšlinę šalmus, iškėlė skydus.
Milžiniška siena priešais prasivėrė, įliedama tarp skliautų šiek tiek šviesos, tačiau šviesa tuoj pat užgeso, užstota milžiniško pavidalo. Drebėjimui nutilus, ausis, kaip peiliu perrėžė galingas balsas.
-    Kas drįsta trukdyti mane?
Ulfas, remdamasis kalaviju kaip lazda, priėjo artyn ir užvertė galvą, žiūrėdamas į barzdotą milžiną, mažomis akimis naršantį priešais save. Šuniukas, gailiai sulojęs, pasislėpė Einarui už nugaros ir prigludo prie žemės, drebėdamas visu kūnu. Net spygliuota ketera susilygino su lygia oda.
-    Aš, Ulfas, Gauto sūnus, atėjau atsiimti savo dukros kūno ir tinkamai ją išlydėti. O paskui suversti visus šituos, - jis pagiežingai nužvelgė uolos luitus su neryškiais dvergų bruožais, - į pačią giliausią bedugnę, kur jie sudužtų į šimtus gabaliukų.
Milžinas pasisukęs pažiūrėjo kažkur už savęs ir, garsiai atsidusęs lediniu oro gūsiu, vikriai atsivertė didžiulę knygą. Garsiai skambtelėję, sudužo keli varvekliai. Aštrus nagas, brėždamas vingį odiniame lape, nuslinko į puslapio apačią ir garsiai kelis kartus pastukseno.
-    Taip, Gauto sūnau, atėjai ten, kur reikia.
Užveriamos knygos garsas nuskambėjo kaip griaustinis. Milžinas pasisuko šonu.
Iš viršaus krentanti šviesa apšvietė ledinį luitą, kurio viduje tarsi snaudė Ulfo dukra, rankas priglaudusi prie šonų. Vienur kitur drabužius dengė kraujo dėmės, o ant riešų matėsi mėlynės.
Ulfas žingtelėjo į priekį, paleisdamas iš rankų kalaviją. Pavargusios akys žvelgė tiesiai į dukros kūną, nematydamos nieko daugiau aplink. Ištiesęs rankas į priekį, karvedys ėjo į priekį, nepaisydamas milžino.
-    Tačiau, Ulfai, Gauto sūnau, - sunkiai ištarė milžinas, - net mes nebegalime su tuo kovoti. Atleisk.
Milžinas pirštu atsargiai palietė karvedžio viršugalvį. Vos ledas apėmė Ulfo kūną, likusieji kariai sustingo, riksmai užstrigo suledėjusiose krūtinėse. Tik kirviai ir kalavijai užsiliepsnoję susmigo į akmeningą žemę.
Milžinas, garsiai kostelėjęs, išpūtė iš gerklės galybę snaigių, kurios šaltu šerkšnu užpuolė ugnį ir ją sutramdė savo gniaužtuose. Mažose akyse pasirodė keli ašaros lašai, kurie iškart sustingę krito į žemę ir suduždavo į smulkius ledo gabaliukus.
Einaras netikėdamas apsidairė. Visi kariai su Ulfu priešakyje stingo į tokį patį akmenį, kaip ir dvergai. Tik jis ir Kaja liko stovėti tarp daugybės uolų gabalų su blunkančiais bruožais.
Milžinas susiraukė ir ne ką mažiau nustebęs pažiūrėjo į žmogų ir elfę, stovinčius lyg niekur nieko.
Einaras giliai įkvėpė ir žengė į priekį, laukdamas to paties. Kad ir kokią pagarbą jautė milžinui, tačiau neišsigando taip smarkiai, kaip būtų tikėjąsis.
-    Aš Einaras, Asgauto sūnus.
Milžinas sunkiai iškvėpė orą, išpūsdamas daugybę snaigių, padengusių viską aplink smulkiu šerkšno sluoksniu. Antrąkart atsivertė knygą ir taip pat griausmingai užvertęs, įsistebeilijo į karį.
-    Taip, Einaras, Asgauto sūnus. O tu?
-    Kaja.
-    Kaja, - paantrino milžinas, susimąstydamas, - tavo giminė neneša aukų mums?
Kaja papurtė galvą.
Einaras paėjo į priekį, spausdamas kirvį. Matė priešais save sustingusią Ulfo statulą, tačiau viduje kylo baisus pykčio karštis. Mintyse iškilo kaip jis mažas sėdėdavo pasislėpęs po kailiu ir rankose gniauždavo Imiro statulėlę, tikėdamas, kad jis visada apsaugos jį ir visą kaimą. Prisiminė, kaip išvargintas ilgo žygio iš paskutiniųjų prieš miegą sukalbėdavo padėką jam už sesers saugumą.
O dabar tas pats Imiras, kuriam tiek melstasi, kaip niekur nieko sustingdė visus drąsiausius karius, nors turėjo jiems padėti.
Milžinas iškėlė ranką, tačiau tik nusilaužė smailą uolos gabalą ir smeigė tarp savęs ir artėjančio Einaro.
-    Nedaryk kvailysčių, Asgauto sūnau, - sududeno storas balsas, - ateikit.
Milžinas atsitraukė, praleisdamas Einarą su Kaja ir įžengė į šviesų urvą su gulinčią Ulfo dukra. Truputį palaukęs, stipriu rankos mostu užvėrė uolą, paslėpdamas nuo akių sustingusius dvergus ir Ulfą. Atidžiai stebėdamas Einarą, atsisėdo ant ledinės žemės.
-    Turiu aš jus ginti, žinau tai, - ištarė milžinas, - ir man prieš tave gėda, nors esi laiko tėkmėje tik mažas ledo gabalėlis.  
-    Tačiau mums tik kenki, - karčiai atsakė Einaras, nepaisydamas raminančio Kajos rankos prisilietimo.
-    Yra tokių dalykų, kuriems net mes, žemių valdovai, negalim pasipriešinti. Šešėlio aš negaliu nei sušaldyti, nei paversti akmens luitu, o jis gali stovėti už manęs ir ėsti po gabaliuką, - milžinas atsiraitojo odinę rankovę ir parodė ranką. Visa jo oda buvo melsva, kaip dangaus žydrynė, tik vienoje vietoje raudonavo tamsi dėmė, - čia buvo pirmas perspėjimas.
-    Tai dvergai nešė Ulfo dukros kūną pas tave?
Milžinas atsisukęs pažiūrėjo į ledinį luitą ir nagu paskrebeno jo paviršių.
-    Taip, man buvo liepta išsaugoti kūną tokį, koks jis yra. Tačiau dar sugebėjau parodyti tiems niekingiems žemės padarams, kad nesu kokia sniego pusnis. Niekas per daug nepyks dėl to.
Ištiesęs milžinišką ranką, pakėlė uolos gabalą, kuriame švietė dvergo bruožai, ir vienu spustelėjimu pavertė į smulkius dulkių gabaliukus.
-    Tai kam reikėjo taip pat pasielgti su mumis? Ulfas tenorėjo tik atgauti savo dukros kūną.
-    Sakyk, Asgauto sūnau, ką žinai apie Sujungimą?
Einaras atsisuko į Kają, kuri tik nudelbė akis.
-    Nieko be to, kad šis žodis Ulfui nepatiko.
-    Jis protingas, tačiau per daug užsispyręs. Kai medžiui nukerti šaknis, jis nugriūva, o jį nukirtęs, gali kamieną ir šakas panaudoti, kaip tinkamas. Todėl ir turėjau taip pasielgti, nes Ulfas yra medžio šaknys. Turbūt iš pradžių jie tikėjosi pavergti jūsų kaimą taip, bet paskui užklupo Ulfo dukrą, kuria pasinaudoję norėjo jos tėvą užvaldyti. Užburtas ratas, nekvaršink sau galvos. Tačiau tik taip išsaugojau bent tuos, kurie liko. Daugybė kaimų ištuštėjo, daugybė karvedžių nusižudė, kad likusieji netaptų kažkur žygiuojančiais demonais.
-    Tai kodėl mes dar šnekam? - bejėgiškai išskėtė rankas Einaras.
-    Vieną smiltį sunkiau pamatyt, nei kupstą, - atrėžė Imiras, - aš dar šių žemių valdovas ir šį tą sprendžiu pats. Tu gali grįžti atgal į savo kaimą ir ten laimingai toliau gyventi arba leistis dar žemiau ir užgesinti ugnį, kuri sukuria šešėlius mano pašonėje. Tačiau, - iškėlė pirštą, - jei užgesinsi ugnį čia, žemės ilgą laiką nebematys šilumos. Tas man patiktų, tačiau be jūsų mano gyvenimas taptų bevertis, nes jūs, žmonės, dar niekada nesate matę, kas nutinka žemei, kai po ja nustojo degti ugnis. Kas nutinka gyvūnams, kai jie mato tik sniegą ir ledą.
-    O negali mūsų visų tiesiog išleisti? Ulfui tiek ir tereikia...
Milžinas jį nutraukė skardžiu trenksmu į suledėjusią žemę. Keli stambūs įtrūkiai nuvilnijo asla ir sustojo, atsirėmę į sieną.
-    Visus jus paleidęs, būsiu ištirpdytas, o tai reikštų visų šitų žemių žmonių, gyvūnų ir paukščių žūtį. Šešėlio pakalikas pakils čia po kelių dienų, norėdamas pasiimti jos kūną, - linktelėjo į ledo luitą, - ir dar ilgai nesupras, kodėl neateina į armiją nauji būriai. Per tą laiką arba jau būsi saugus namuose, arba pabandęs užgesinti ugnį. Jei kaimas neturi savo karvedžio, jo gyventojų nepanaudosi piktam.
Einaras atsisuko į Kają ir pats nesuprasdamas, kodėl taip elgiasi, suspaudė jos pirštus.
-    Tai ne tavo žmonės ir ne tavo žemės. Pats laikas grįžti atgal.
-    Nuo pat mažens viskas yra sprendžiama už mane - kokias dainas mokytis, kur žiūrėti ir galų gale - su kuo sujungti širdį. Bet tik jus pamačiusi, supratau, kad kiekvienas gali spręsti už save.
Einaras atsisuko į milžiną ir paėmęs kirvį, pasidėjo jį šalia.
-   Jei tau pavyks užgęsinti ugnį, - prakalbo milžinas, sunkiai atsistodamas ir numušdamas kelis varveklius, - aš pasistengsiu, kad jūs išgyventumėte per tas dienas be šilumos. Jei ne...
Milžinas skėstelėjo galingomis rankomis, šiuo mostu viską pasakydamas ir apsisukęs įsikibo pirštais į ledo luitą su jame gulinčia Ulfo dukra.
2010-08-22 23:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-28 13:42
kakta
kiek galvų ir kiek liežuvių turi šuniukas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-22 17:23
Dvasių Vedlė
Hmm o man kaip tik ši dalis pasirodė prasčiausia. Jei iš pradžių visi iki vieno veikėjai buvo įtikinamai motyvuoti, tai dabar pabaigoje tos motyvacijos man kažkodėl pritrūko. Nesupratau aš to Imiro poelgio iki galo :/ Ir kodėl tie tu nesuledėjo, a? Ir jokio pykčio, kad užšaldė viso kaimelio vyrus, kurie jam buvo draugai, bendražygiai, broliai? Nežinau, nežinau...

O šįkart klaidų aš kaip tik daugiau pastebėjau, nei praeitose dalyse. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-03 15:27
Anija Rami
Aš pavydžiu tekstuko kokybės ... bet tik tiek , nes beskaitydama fentezi pradedu jaustis kaip "tomis dienomis" :( , o be to čia nėra jokio mielo kačiuko , ar bent lūšiuko ... šunų nemyliu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-31 14:08
Meškiukas
Reiškia redaktorė gerus naujus akinius užsidėjo :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-31 11:10
Valkas
Šitas gabalas geresnis už praeitą. Tik pastaba - jei jau modeliuojant veikėjus naudojamasi baltiška istorija ir mitologija, vertėtų tai padaryti iki galo. Kiek pamenu, susijuosimas diržu pas mūsų protėvius buvo gan mistiškas ir labai sureikšminamas dalykas, ir tam, kad pririšti kažkokį šunį, niekas šiaip sau nenusijuostų bei diržo neaukotų (beje - kokio ilgio tas diržas turėtų būti?). Dar vienas dalykas - veikėjai ginklus nešasi rankose. Ar jie iš tiesų tokie kvaili, kad nebegali jų patogiau gabentis? Asmeniškai aš kirvio letenoj tikrai netampyčiau, dar užklius kur nors, nepatou juk. Ypač jei vietovė - tokia, per kurią reikia dažniau ropštis, nei eitil. Juk galima prisirišti ginklą už nugaros, jei trumpesnis - prie diržo.

O šiaip klaidelių čia tik viena kita, žymiai mažiau nei penktoje dalyje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-30 21:42
innuendo
Man patinka tas šuo. Patinka, kaip jis atsirado gaujoje ir kaip būna paminimas.
Patinka veiksmo eiga. Bet būtų mieliau, jei atsižvelgdamas į blondines skaitytojas (tokias kaip aš) šiek tiek plačiau paaiškintum vingius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-25 13:48
Lengvai
oh jets, - kimbu skaityti, ir tegu meta mane lauk iš darbo;D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-23 12:06
Artur Wilkat
Kaip visada aukštas lygis ir nestandartiniai sprendimai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą