Tiesiog akimirka

Tereikėjo vienintelės akimirkos suprasti, kad visą gyvenimą nugyvenau tik jos ir belaukdamas, to trumpo laiko tarpo, kuris daugeliui toks nereikšmingas. Tuo metu aplink zujo begalės žmonių: maži vaikai čiauškėjo bevalgydami įvairiausius skanėstus, seneliai, raukšlių išvagotais veidais ir rankomis, ramiai rymavo įmūryti laike, nežinantis ar nori jau išeiti ar dar kovoti, darbininkai- besiplūsdami vienas ant kito, besižvalgydami susitaikusiomis akimis nelaukdami jokių didžių pasikeitimų, nužiūrinėjo gražias moteris- vis mestelėdami banalias netikusias replikas, jaunos gražios poros, susiėmusios už rankų, degančiomis aistringomis akimis, žingsniavo nejausdami žemės.  Kažkur šmėstelėdavo kartus nusivylimas- visa katedros aikštė  buvo pilna įvykių, pasimatymų, priekaištų, juokų ir žinoma tuštybės (kiekvienam ji vis kitokia).
  Kaitino saulė, o aš stovėjau tartum pakilęs virš viso to šurmulio. Tą akimirką sustojo laikas, girdėjau savo vidinį balsą staugiantį: „ tai yra tikra, tai nutinka tik sykį, tai nutiko tau ir dabar! „. Negirdėjau, nei savo širdies dūžių, nei kvėpavimo, nejaučiau nieko, ką jaučia gyvastis. Tą akimirka galėjo lyti, žaibuoti, skristi viesulas, nešti mane, draskyti... tą akimirką nejaučiau nieko, ką jautė šimtai toje aikštėje buvusių... Aš šypsojausi, kaip niekad ankščiau, verkiau, kaip niekad nesu verkęs, aš tiesiog ištirpau visoje toje erdvėje ir toje erdvėje buvo įsibrovėlis... tai buvo ji, PALAIMINTOJI akimirka.  Ji didelėmis žydromis akimis, paprastais palaidais kiek padažytais kaštoniniais plaukais, jos šypsena įrėžė raudonuose skruostuose patrauklias duobutes; lūpos- kiek papūstos, viršutinė labiau nei apatinė, švelni pravira burna, nespėjo paslėpti dviejų baltų kaip zuikio dantų- suteikdami nekalto  mergaitiško koketiškumo. Švelni lygi, aristokratiškai balta oda, prie kurios be jokių kompleksų ir mandagaus bendravimo taisyklių, norėjus bent prisiliesti, ar tiesiog palaikyti ranką- tiesiog norėjosi pajausti... Sniegiško tyrumo balta nėriniuota suknelė, palikdama nuogas rankas, nemažą bet ir ne per didelę iškirptę, pro kurias matėsi gražios švelnios stangrios krūtys. Lengva suknelė buvo per sprindį aukščiau kelių.
  Kaip ir aš, sustingęs toje akimirkoje vėjas, galintis KEISTI, pakėlė kiek suknelę, jos lygios ištreniruotos kojos pasirodė visame gražume....
Aš įsimylėjau tą akimirką. Aš ją mylėjau kaip nieko ankščiau ir ją mylėsiu kai nieko nebeliks, nei laiko, nei manęs, nei prisiminimų apie mane. Mes tiesiog ėjome ir prasilenkėme, kaip ir daugelis vieną kitą nepažįstančių žmonių toje aikštėje. Tai buvo BANALI akimirka kiekvienam toje aikštėje esančiajam- bet ne man. Tai prisiminsiu visą likusi gyvenimą ... galbūt tik tą akimirką pajutau beesąs gyva ir reikšminga visatos dalelė. Kodėl nepriėjau prie jos? Ji manęs nė nepastebėjo...