Ruduo

Lyja... Sūrios dangaus ašaros griauna vasaros gamtos didybę. Jos užlieja laukus, po kuriuos basi bėgiojom birželį, birų pajūrio smėlį, iš kurio statėm pilis, paslepia kaip ryškiąsias rugpjūčio žvaigždes... Viskas, ko tiek dienų laukėm, taip greitai prabėgo. Beliko tik šlapios ražienos ir ilgesio kupini prisiminimai...
    Staiga mano karštas, nuo aistringų vasaros bučinių nespėjusias atvėsti lūpas suvilgo vėsus rugsėjo lietaus lašas. Kažkokia nepaprasta šiluma užlieja kūną. Užsimerkiu ir švelniai lyžtelėjusi liežuviu pajaučiu subtilią gaivą. Ak, gi tai ruduo, tas nedorėlis, pasveikino mane...