Kurčiasis

Šiandien mačiau Žaislų Istorija 3. Kadangi aš esu nuobodžiaujantis šiknius, man kilo mintis pasišaipyti iš paslaugių, rūpestingų kino teatro darbuotojų. Šiandien aš buvau kurčiasis!

Artėdamas prie kino teatro, aš įsijaučiau į vaidmenį nuo tos akimirkos, kai išlipau iš automobilio. Žengdamas su maža minia, kuri susiformavo stovėjimo aikštelėje, patraukiau link paradinių durų. Prieš pat kelio juostą, kur mašinos pravažiuoja, aš specialiai sustojau ir pasisukau atgal į savo automobilį tarsi kažką pamiršęs, kol minia praėjo. Kitas automobilis sustojo prie manęs ir laukė, kol praeisiu. Akimirką, kai išgirdau jį pajudant, išėjau priešais. Vairuotojas trenkė į signalą lyg kokainu apsinešęs pankas ir smogė į stabdžius.

Tai išbandė mano valią. Nešokti šalin buvo sunku, bet aš ėjau toliau lyg niekur nieko. Vairuotojas išlipo, jam virš 20, juodaodis, didelė burna ir pikta nuotaika. Išvadino mane bukagalviu baltaskūriu debilu. Vis tiek aš neatsisuku. Jis prieina prie manęs ir baksteli man į petį.

- Nori, kad tau kas sulaužytų kojas, skystablauzdi?

Aš nutaisau pasimetusio žmogaus išraišką ir atsisuku. Aš pradedu rankomis gestikuliuoti bet ką. Jam ŠAKĖS! Grupelė žmonių buvo susirinkę tikėdamiesi pamatyti muštynes, bet mato tik įpykusį, tarsi jam numautos kelnės, nigerį, kuris lenda prie kurčiojo. Jis atsiprašo ir grįžta atgal į automobilį. Aš toliau lyg beprotis gestikuliuoju, atrodydamas tarsi iš tikrųjų nežinau, kas po velnių nutiko. Viena kilni siela iš grupės prieš mane paliečia mano petį ir pasako man, kad užeičiau vidun. Aš stebiu jos lūpas ir linkteliu. Pažink savo charakterį.

Taigi, žengiu į kino teatro vidų. Viduje tvankoka, bet apytuščia. Nieko keista, turint omeny, kiek kino kūrėjai žagina mūsų kišenes, kad jas išblizgintų. Vidus užpildytas tik apie aštuntadalį. Grupė su kuria įžengiu sudaro vos ne pusę čia esančių žmonių. Kantriai laukiu eilėje. Apdairiai stengdamasis nepritarti koja šūdinai muzikai, kuri plaukiojo ore. Ar nežvelgti į verkiančią mažą mergaitę, kuri visai paklaiko, nes jos tėvelis nenupirko trijų rūšių saldainių. Pagaliau mano eilė. Tiesos akimirka.

- Sveiki atvykę į Vingio kino teatrą…

Pusiau nuoširdus pasveikinimas, bet bent jau mergina stengėsi. Apie 16 metų, rudų plaukų. Šiek tiek antsvorio, bet vis tiek graži. Ji nepastebi, kad įdėmiai spoksau į jos burną. Po kelių sekundžių tylos…

- Sveiki, pone. Kuo galėčiau padėti?

- Jis negirdi jūsų! Manau, kad jis kurčias.

Vienas iš vaikinų iš stovėjimo aikštelės. Tai įgalina du dalykus. Padaro mane labiau patikimą, nes kažkas jau patvirtina mano negalią. Taip pat paaiškina, kodėl po vėlnių aš neatsakau nieko neužrašydamas. Aš vos nesusimaunu ir neatsisuku į vaikiną. Vietoj to, aš elgiuosi lyg jo negirdėčiau ir pradedu gestikuliuoti vėl. Vargšė mergina nežinojo ką daryti ir pradėjo ieškoti vyresnių darbuotojų, kad jai padėtų. Nieko.

Aš paliečiu jos ranką, tada jos lūpas, tada savo akis. Prireikia sekundės, bet ji prabyla lėtai.

- Ką… jūūūs… norite… pamatyti?

Pagaliau. Dabar arba viskas, arba nieko.

- ŽAAAISLŲ EEESTORIJĄ, - išlemeno žmogus, kuris niekada savo gyvenime negirdėjo savo balso. Mano širdis suspurdėjo akimirką. Aš buvau per tiesmukas? Skambėjo per daug kaip atsilikėlio balsas ir praradau žmonių patiklumą? Ne.

Mergina linktelėjo ir paprašė vėl lėtai 20 Lt. Aš pradėjau siekti savo piniginės, kai kažkas įsiterpia tarp manęs ir bilietų pardavėjos. Kad mane kur…

- Atleisk, aš sumokėsiu. – Pats juodasis Jėzus Kristus uždeda ranką ant mano peties ir parodo į savo piniginę. Nigeriai turi sielas!

Šiuo momentu, aš esu labai arti, kad išsiduočiau. Ne tik tai, kad apkvailinu tris tuzinus žmonių, jog esu Žaislų Istoriją mylintis kurčiasis. Bet juodaodis, kuris manęs vos nepervažiavo moka už mano bilietą iš kaltės jausmo. Aš pasiekiu kino salę. Judėdamas greitai, kad juokas manęs nepagautų kartu su žlugimu.

*Zzz, zzz* Aš siekiu savo telefono.

… Šūdas!

Aš buvau vos už kelių metrų nuo savo kėdės, bet visi matė mano judesį. Aš galvoju, kad man šakės, bet tada aš pradedu rašyti žinutę sau ir spusteliu siųsti. Prireikia 15 sekundžių, bet mano telefonas pradeda skambėti vėl… kaip ir vibruoti. Manau, kad pakankamai žmonių suvedė taškus, kad įvertintų mano tapatybę iš naujo.

Taigi, aš susirandu savo vietą ir mėgaujuosi filmu. Sėdžiu tolimoje eilėje ir tyliu. Aš beveik pamirštu apie savo “negalią”, kai priartėjame pabaigą. Per sceną, kai Vudis ir kiti laikosi už rankų ir krenta į pragarą, ateina eilė mano paskutiniam pasirodymui.

- NEEEAAA!!! – Garsiai kaip pralaimintis brazilas per pasaulio čempionatą. Prasidėjo kaip ‘Ne’ ir baigėsi pačiu didžiausiu vaginą patenkinančiu orgazminiu klyksmu, kuris tik gavosi. Galvos atsisuka į mane, o štai ir aš stovintis su iš siaubo nukarusiu žandikauliu, kai ugnikalnis prarija mano mieliausius draugus. Nekreipdamas dėmesio dėl žvilgsnių ir net nepripažindamas, jog žinojau, kad jų buvo.

Filmas baigėsi, šviesos įsijungė, visi pradeda pinomis pūslėmis vilktis po velnių iš kino teatro ir prasilenkiant girdžiu kaip keli žmonės kalba apie filmą tarp kitų dalykų.

- Man patiko, bet vietomis kartais buvo per tamsu. Ir kas po velnių ten rėkė?

- Tas kurčiasis. Nemanau, kad jie girdi save, kai kalba… Turbūt buvo patekęs į avariją, vargšas. Jis atrodė toks sugniuždytas.