1 skyrius. Manoji Meli.

1 DALIS

-----------------------------------------------------------------------------------------------------

Jeigu būčiau galėjęs laiką atsukti atgal, dabar viskas būtų buvę kitaip. Dabar nematyčiau jos apsiašarojusių akių ir to velniško kaltės jausmo kurį ji dabar jaučia. Bet ji dėl to nekalta. Mes abu puikiai žinojome, kad mūsų niekas neišskirs, bet mes klydome.

Visa širdimi tikuosi, kad tu jauti, jog aš tave vis dar myliu, mylėjau ir mylėsiu, kad žinai, jog tavęs nepalikau vienos.

Savo širdimi aš būsiu tavo visados…

* * *

Literatūros pamoka. Sąsiuvinio aplankalas aprašinėtas Tavo vardu. Kone kiekviename puslapyje galima rasti ką nors panašaus į,, Armandas myli Melodiją” arba,, Visados tavo. Dytis”. Taip… aš ją mylėjau. Labai. Tuo metu ji buvo vienintelė priežastis gyventi. Ji buvo tai dėl ko aš egzistavau. Ji buvo man viskas…

Įtemptai laukiau pamokos pabaigos. Žinojau, kad per pertrauką galėsiu jai paskambinti ir išgirsti nuostabų jos balsą…

-Tu girdėjai? - pasigirdo mano suolo draugo, klasioko bei geriausio draugo Karlo balsas.

-Ką? Neišgirdau.

-Klausiau ar eisi po šitos parūkyt - jis kaip visada nesulaukia kada galės vėl užtraukti dūmą.

-Tai jo, bet man reiks paskambint - ramiai atsakiau.

-Meli, ane? - įkyriai paklausė.

-Užsikišk, asile. Ne TAVO reikalas kam aš skambinu - piktai atšoviau.

-Taigi ir taip aišku - jis regis nesuprato, kad aš esu nenusiteikęs su juo kalbėtis.

Nieko jam neatsakiau, tiesiog mečiau jam ignorą ir toliau galvojau apie Ją - apie savo Melodiją.

Pagaliau nuskambėjo skambutis. Aš greitai susikroviau daiktus į kuprinę ir pasiėmiau telefoną. Pirštai mikliai surinko jau atmintinai žinomą numerį ir paspaudė,, Skambinti”. Po keleto sekundžių ji pakėlė. Jaučiausi neapsakomai laimingas.

-Labas, Saulute - švelniai tariau.

-Labas - ji taip pat švelniai atsakė.

-Kaip pirma pamoka? Neprailgo? - paklausiau eidamas už kampo.

-Ne. Visą pamoką su mokytoja kalbėjomės apie biologijos kabineto duris, kurias praeitą savaitę padegė C klasės berniukai, o kaip tau? - paklausė kai aš jau degiausi cigaretę. Aš greit ją atitraukiau nuo lūpų ir pradėjau kalbėti:

-Pamoka tikra nuobodybė… visa laimė, kad turiu gerą užsiėmimą - galvoti apie tave. Kitaip neištempčiau, tik, kad va - Karlas man šiek tiek sutrukdė tai biškį apsipykom.

-Nejaugi aš tau tokia svarbi? - ji paklausė, bet iš kart vėl prabilo - Dyti… nerūkyk. Man kenkia - jos balsas skambėjo nebe taip linksmai kaip anksčiau.

Mano vardas BUVO Armandas. Draugai mane vadindavo tiesiog Arme, o žmogus kurį be proto mylėjau išvedė trumpinį iš ArmanDYTIS ir iki šiol mane mane taip vadina. Aš ją dažnai pavadinu Meli, tai trumpinys iš jos nuostabaus ir prasmingo vardo - Melodija.

-Atsiprašau - tariau vėl išpūsdamas pilkus dūmus į orą - prie tavęs nerūkysiu.

-Nerūkyk dabar! - jos balsas skambėjo linksmai.

-Pasistengsiu - pradėjau greitai rūkyti cigaretę ir kai jos liko mažiau nei pusė numečiau kažkur ant šalikelės - jau - patenkintas tariau.

-Tu sukčius - ji juokėsi. Man jos juokas patiko.

-Aš tik stengiausi vykdyti tavo įsakymą - bandžiau išsisukti iš padėties.

-Tau puikai sekasi - pagyrė - gerai, Dyti, ikiukas. Turiu lėkti į pamoką. Bučiuoju.

-Iki, Meli - tariau ir padėjau ragelį.

Kaip aš ją myliu! …