Sparnuota taurė

Jau daug laiko prabėgo, prisimeni? sparnuota
Taurė? Kas be manęs
Ją regėjo? Ji kilo, tartum šlakstydama
Švęstą aliejų: ramiai ir didingai: pripuoliau
Prie jos godžiom ištroškusiom
Lūpom: kad tik ligi dugno, kad tik
Nepraliečiau nė lašo, kad tik
Saldžių bučinių nektaro.

Rankomis laikiau
Juodaplaukę galvą, kad nenutoltum, kad -
Prisimeni? - lūpos liestų lūpas. Toks liūdnas
Buvo vakaras, perpilantis
Tavin mano sielą: pasaulis
Skendo mano glėby. Pražuvo
Viskas: nutilo
Rietenos, triukšmas, grumtynės: tik taurė
Sklidina kilo ir kilo, ir aš,
Palytėtas nematomų rankų, rodos, kartu
Prie saldžių kraštų jos prigludęs
Kilau - ir plėtėsi aplink žydra erdvė.

O meile! Nesuvokiamoji! O didis kūrėjau!
Ratlankį, bėgį išlydo ir iškala kalviai;
Moterį, gėlę, erelį, angelą iš aukso ir iš sidabro
Išraižo auksakaliai. Tu tik viena, tik viena žinai, kaip
Sutalpinti ant lūpų savų visą
Pasaulį!