Po Japonijos saule

Už ligoninės lango siūbuoja sakura...
Ekspedicija mūsų pasibaigė čia.
Guliu ant lovos krašto su peršauta koja,
Pro duris atkeliauja mano kava....

Puodelyje, tirščiais juodais „tiuniguotame“,
Ir tu šypsodamasi: „Šelmi, ilsėkis... „
Karšta ir skauda, bet tu, mano nuomone,
Vaistas geriausias, nuostabiausias pavėsis.

Puodelis jau tuščias, rankose popierius...
Pirštai sustingę kažką bando kurti.
Po akimirkos ima ir ten, kur ventiliatorius,
Paukščiai nebylūs pakyla į pražūtį.

Pakyla ir skrenda iš mano delnų
Baltos origami gervės.
Skrenda aukštai, ligi pat lubų-
Įdėjau į popierių meilės...

Skrenda, paglosto lubas išdidžiai,
O nutūpdamos - griūvančią sieną
Šalia mano lovos - geltoni spinduliai.
Šalia - pamatau naują dieną.

Tekančios saulės ugniniam fone,
Šalyje, po svetimu stogu...
Su peršauta koja gėlių kvartale
Palatoje laiką skaičiuoju.

Dainuoju, verkiu su tavim, be tavęs,
Kavoje skandinu savo varganą padėtį...
Laikas skubės ir sakurą nurengs,
O mane greit išleis ir vėlei į medį...

Lipsiu, kabinsiuosi, krisiu ir kilsiu...
Toks mano darbas - priešus vilioti.
Žinau, kada nors amžinybėj nutilsiu-
Masalas gyvas negali ropoti.

Nesu kamikadzė, privatus teroristas.
Dėviu uniformą - taip armija liepia.
Esu tik žmogus, dažnai pesimistas,
Tėvynės vardan paaukojantis sielą...

Už marių devynių ar kalnų marmurinių,
Vis tiek kada nors savo galvą padėsiu.
Žinok, mylimoji, beprotiškai myliu
Tave, ir išėjęs amžinybėj mylėsiu.