Miestas

Vėl bunda miestas toks gražus ir nepažįstamas,
Kiekvieną rytą naujas ir nepakartojamas.
Jame aš gyvenu tik tris dienas, tik tris metus, tik tris dešimtmečius.
Man šitą miestą moters meilė dovanojo.

Galiu jo irtis gatvėm – tarytum upėm- nepaklysdamas,
Galiu sutikti rytmetį senamiestyje prie kavos puoduko,
Galiu stoty mojuot jau su visam išvykstantiems,
Ir brazdint gitara būrely paauglių skverely ant suoliuko.

Kasdien lydėsiu jo takais brangiausius žmones,
Statysiu namą, lauksiu tyliai grįžtant vakaro...
Ir šitas miestas toks kadaise svetimas ir tolimas
Dabar brangus ir nepakeičiamas man tapo.

Gal susitiksime rytoj prie bokšto laikrodžio
Ar šventėj šiandien vakare prie laužo kieme rūkstančio ...
Šis miestas sugeria mane, lyg brolis apkabinęs laiko,
Ir dega mano laikas šiam mieste tarytumei degtukas.

Vėl bunda miestas – saulės spindulių užlietas,
Taip panašus į gerą mano mylimos moters jis širdį:
Čia telpa viskas – net ir tie, kurie išduodami palieka,
Ir tie, kurie jau niekad niekad nepajėgtų išsiskirti...