Lėktuvėliai

-Bičiuli ar girdi?
šiandien kalbėjo tėtis, 
kad griauna kolūkiečiai,
amžiną jiems atilsį, kaimynų klėtį ...
Stogų šiauduos, nuo karo laiko     
dar gali būti šovinių paslėpta, 
ot, radę rinktume, dėl,, baikų“!


Tokioj išlikusioj pastogėj
nesurūdijusių  šaudyklių būna 
tai pyškinti galėtume lig soties
į seną kibirą be dugno. 
Miško tankynėj šūvių – nesigirdi!
-O gal yra ten lobių nerastų?
Juk slėpdavo turtingi!.


Tai maunam! Juk dažnai kalbėjo,
kad alkanai tenai gyventa:
Tiktai nugriebtu pienu
balino zacirką. *
Keiksnojo gobšą šeimininką
samdytos mergos ir bernai,
iš alkio dažnas sirgo.


Tik per šventes
bryzelį lašinių atrėždavo.
Gink diev – kiaušinį
ar pyrago - tiktai per Velykas…
Nei metų samdiniai neiškentėdavo,
taip,, jojo gaspadorius  Rygon ant utėlės” *
jeigu pasiūlė kas skatiką.


-Matai jau stogas nuardytas!
Gal dar ant aukšto palypėkim…
-Kas čia po spaliais? Ar ne plytos?
-Žiūrėk – dėžė žaliai dažyta!
Tokioj – tikriausiai - šoviniai
-Tikrai sunki – atidarykim!
-Vajė  - čia popieriniai  pinigai!?




    -  Kokie banknotai dideli
Ir kaip jų nesuėdė pelės?
Tai bus bonbonkių ir sausainių
aidą į krautuvę Obelių!
-Netinkami?! Cariniai? – Neduosit nieko!?
-Tai tau devintinės; nei mums, nei tam
kas taupė visą vieką*!


-Ir aš bičiuli nežinau,
ką čia su jais daryti?
-Netgi ir nedega gerai...
-Žiūrėk!  Puikiausiai einasi
lėktuvėlius iš jų lankstyti.
Kaip šauniai virš pievelės skrieja
it vieversiai pavasarį pragydę!
-------------------------------------------

Virš kapinių, niūriai sutemus, 
mėnulio pro šakas  šešėliuose   
atrodo aimanavo apmaudą 
baltveidės pasiklydę  vėlės,
matavusios gyvenimus banknotų lapais,       
kuriais tik džiaugėsi vaikai
visus vargus paleidę lėktuvėliais.