Rašyk
Eilės (76457)
Fantastika (2231)
Esė (1523)
Proza (10700)
Vaikams (2594)
Slam (50)
English (1173)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tai fanfikas vienam rusų alternatyvios istorijos rašytojų, Dimitrijaus Hvano kūriniui „Žingsnis į Anomaliją“. Jo romane grupė mokslininkų bei juos saugojančių kareivių iš šių laikų papuola į XVII amžiaus vidurio Sibirą, netoli Baikalo jūros. Žmonėms tenka praeiti visus pragaro ratus, kol sugeba įsitvirtinti tuometiniame pasaulyje.


Kelias namo
Dešimtis metų negalėjau rasti kelio namo,


O dabar užmiršau iš kur atėjau.


Dzen budistų patarlė




Jonas Karolis Kapočius
Buvęs Raseinių miestelio gyventojas.
1695 metai Amerikos prerijos

Rašau šį laišką, nes nustojau pasitikėti savo atmintimi. Metai privertė užmiršti, kaip atrodė mano žmonos veidas ir kaip vadinosi mano pirmagimis. Negaliu atsiminti, kada mes praradom ryšį su namais ir kur - lyg tai tai netoli Gardino, o gal šalia Kursko. Menu tik tai, kad mus, septynis miegančius stepėje bajoraičius, paėmė į nelaisvę iš nežinios pasirodę totoriai. Aš tada ilgai tikėjausi, kad mus išgelbės ir aš vėl išvysiu savo jauną žmoną ir sūnų, bet stebuklas neįvyko.
Mus greitai surišo ir privertė bėgti į rytus. Po dienos mes atsidūrėme dideliame turguje, kur susikaupusius belaisvius rūšiavo į tris grupes. Į tuos, kurie gali sugebėti išpirką, ir į jaunus bei stiprius. Likusių totoriai nusprendė atsikratyti - niekam tikusio priedėlio niekam nereikėjo. Mums, surištiems, beliko žiūrėti į šį pragarą žemėje ir melstis Dievui, kad jis susimylėtų ir atleistų nuodėmes nekaltai užmuštiems.
Totoriai mus ginė kelias savaites. Pakeliui mes praradome pirmą savo draugą. Vladekas nikstelėjo koją ir jo gyvąstį nutraukė kardo smūgis. Nekrikštai net palaidoti jo neleido, palikdami kūną stepėje vietinių gyvūnų džiaugsmui.
Nustebome, kai mus nupirko ne genujiečių pirkliai, o Maskvos Caro žmonės. Tada ir numirė paskutinė mūsų viltis grįžti namo, nes sužinojom, kad mus ruošiasi perparduoti į tolimą, esančią net už Akmens* šalį, į paslaptingą Angariją. Mūsų iškankinta šešiukė sugebėjo tik galvomis sulinksėti, suprasdama, kad viltis, jog mus iškeis į kitus belaisvius, ar išpirks- numirė. Respublika* nekariavo, ir net nepalaikė diplomatinių santykių su ta šalimi.

*Akmuo - taip senovėje vadino Uralo kalnagūbrį.
*Respublika – Lenkijos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sąjunga.

Po kelių, visai mus iškankinusių, kelionės mėnesių, pagaliau pasiekėm Angariją. Plaukti teko šiaurės upėmis ir jūromis, o stebuklai, kuriuos pamatėm pakeliui, greitai nustojo mus stebinti. Gergždanti ir dūminanti didelė valtis, kurią visi vadino „Garlaiviu“, sargybinių ginklai, nesuprantamu būdu užmušantys žvėris, nusprendusius atsigaivinti vandenyje, nežinia iš kur skambanti muzika. Tai, kad tos velnio melodijos sklinda iš paprastos dėžės, negalėjom suprasti iki tol, kol kelionės gale pamatėm Angarijos sostinę. Po Vilniaus, Krokuvos ir Varšuvos iš pradžių galvojom, kad tai kaimas, bet paskui pamatėm dūmus* ir supratom. Užteko pasižiūrėti į įstiklintus langus, čerpes ant stogų. Net durų praėjimai čia buvo didesni, negu turtingiausiuose Lietuvos miestelėnų namuose.
Su draugais iš karto susitarėm, kad prieš tai, kai sugalvosim būdą pabėgti iš čia, išsiaiškinsim visą tiesą apie tai, iš kur viduryje bekraščių taigos miškų atsirado tokia turtinga šalis ir kaip mums pasiekti jos galybę grįžus namo.

*Taip senovėje vadino gyvenamus namus.

Kvailiais mes buvome, kvailiais ir likome. Kai tik mums pasisekdavo išspręsti vieną galvosūkį, likimas tuoj pametėdavo kitą.
Kai naujai atvykusius persikėlėlius ir belaisvius pradėjo skirstyti po kitus Angarijos miestus ir kaimus, mūsų šešetukas sugebėjo išlikti kartu. Padėjo tai, kad skirtingai nuo daugelio atvykusių mokėjom skaičiuoti bei rašyti ir mus iškart paskyrė pas vieną perkopusį ketvirtą dešimtį senį mokiniais į jo dirbtuves. Žmogumi jis pasirodė padoriu ir už mažus prasižengimus nesiųsdavo pas budelį, kad įkrėstų rimbų. Tokia jo elgsena mums pasirodė silpnumu, bet jis visiems greitai išaiškino, kad nemandagūs, kvaili bei tingūs mokiniai išsiunčiami į taigą plauti aukso. Ir iš šimto nelaimėlių namo grįžta tik vienas, kitus suėda vietinės žmogėdrų gentys, arba meškos.
Tai, kad tas geraširdis senukas mums tik makaronus kabino, supratom po metų, bet jau nepykom. Galimybė gąsdinti tokiomis pasakomis naujai atvykstančius mokinius ir matyti baimę jų  veiduose tapo mūsų mokyklos tradicija.
Ten liko Jonas Kaributas Stankevičius. Atliekant remonto darbus, neteisingai pritvirtinta detalė išsprūdo iš staklių ir nukirto jam ranką. Tik vietinė medicina, sugebanti pakelti ant kojų net numirusius, išgelbėjo jį, bet pagrindinės svajonės – grįžti namo, jam teko atsisakyti. Mes domėjomės jo vėlesniu likimu ir net džiaugėmės, kai jis tapo matematikos dėstytoju vietiniame universitete. Tikiuosi, kas nors iš jo daugybės palikuonių vis dėlto aplankys tėvo gimtinę ir papasakos artimiesiems jo istoriją.
Tada gi prasidėjo ir tas žiaurus karas su mandžiūrais, į kurį mus, kaip jau turinčius karinę praktiką, pašaukė. Niekas iš mūsų nelaikė akmens užantyje Angarijos valdovui – kunigaikščiui Sakalui, be to gyslomis tekėjo karštas jaunas kraujas, todėl mes, negailėdami gyvybės, kovėmės už tą ramybės kampelį su rytų barbarais. Tada strėlės nutraukė Nestoro Tumo kelią šiame nuodėmingame pasaulyje ir mes atidavėm jam pagarbą, besirūpindami jo sūnaus likimu.
Sūnau mano, supratai teisingai, aš visus šiuos metus gyvenau nuodėmėje. Vietiniai įstatymai leido daugpatystę, todėl man bus sunku tau papasakoti, kad turėjau po žmoną Baikalske, daurų stovyklavietėje, Korėjoje ir netgi mano paskutinė atrama Virpanti Gėlė iš Dakotos* genties sūpuoja mano dvimetę dukrą. Man bus sunku pasiaiškinti tau, kad, turi daug brolių ir seserų, bet, tikiuosi, artimiausias katalikų kunigas atleis man šią nuodėmę.

Senos žaizdos maudžia ir neleidžia užmigti. Rytoj mane nuveš iki naujai pastatyto danų forto netoli Atlanto vandenyno pakrantės. Didelis džiaugsmas apėmė mane, kai sužinojau, kad Sju prekiauja su Guronais*, kurie keičiasi kailiais su baltaveidžiais, pasistačiusiais didelį vigvamą prie Didelio Vandens. Įsitikinęs, kad tai teisybė, susitariau su vadais, kad jie palydės mane iki šios tvirtovės ir dabar meldžiu dievą, kad tik senatvė nenugalėtų anksčiau, negu aš pamatysiu Nemuną ir nusilenksiu gimtai žemei.
Savo reindžerių šimtinę palikau Imrės Kovačio sūnaus rankose. Senas draugas taip pat, kaip ir aš, visada svajojo grįžti namo, bet moteris su dalgiu nutraukė jo senatvės kančias, neleisdama tam išsipildyti. Visi dalinio karininkai su pagarba pažiūrėjo į paskutinį seno keistuolio norą ir iki Angarijos žemės ribų mane lydėjo Olgerdo šimtinė ir visi aplinkinių genčių vadai.

*Šiaurės Amerikos indėnų genčių, bei jų sąjungų pavadinimai.

Dabar stengiuosi prisiminti, kas atsitiko su kitais mano draugais.
Jonas Andrius Radvila jaunesnysis dalyvavo diplomatinės misijos sudėtyje į nugalėtą Japoniją. Tris metus truko derybos ir atgal grįžo tik jo galva, bet jau sekančiais metais jo sūnus asmeniškai nukirto galvą galutinai sutriuškinto Tokugavos klano vadui.
Su paskutiniu savo draugu Zbyšeku Statkevičium sudalyvavome ekspedicijoje į Kaliforniją ir buvome labai nustebinti, radę ten aukso. Bet kas galėjo pagalvoti, kad žmogus, išvengęs priešo strėlių ir kulkų, numirs nuo paprastos barškuolės įkandimo? Dabar jo kapas yra milžiniškais tempais besiplečiančios Angarijos faktorijos Los Andžele ribose ir gėlės ten niekada nenuvysta.
Tikiuosi, rytoj, atsidūręs tarp gimtosios Europos veidų, pratęsiu nuodugniau savo pasakojimą. Juk dar tiek visko matyto reikia aprašyti.

Post Scriptum

Raportas rastas Leideno archyvuose studento Šču Vėjumi

Naujasis Bremenas
Karinės kanceliarijos jaunesniajam sekretoriui
Jo šviesybei grafui Jakobui Šnaideriui

Laikau savo pareiga pranešti Karinei kanceliarijai žinią apie išeinančią už visų moralės ribų forto Smirnos komendanto, kapitono pono Johano Arnholdo savivalę. Kai tik draugiškos indėnų genties atstovai paliko mūsų fortą, kapitonas be jokio teismo ir tardymo įsakė pakarti seną, europietiškos išvaizdos žmogų, apkaltindamas jį esant Prancūzijos šnipu, o seržantą Jokūbą Krauzę, kaip ir kitus žemesnio rango pavaldinius, apkaltino Karalystės išdavimu. Po svetimšalio bausmės kapitonas Johanas Arnholdas dar ilgai bėgiojo paskui dalinio kareivius, ieškodamas pasislėpusių už jų nugarų žalių velniukų, kol nenukrito nuo sargybos bokšto ir neprasilaužė sau pakaušio. Taip pat siunčiu jums nuteisto svetimšalio popierius. Mes taip ir nesupratom, kokia kalba jie parašyti, bet  tikrai ne prancūzų.
Taip pat prašau paskirti naują Smirnos forto komendantą. Drįstu prašyti, kad jis nebūtų toks prisirišęs prie stiprių gėrimų, kaip amžiną atilsį kapitonas Johanas Arnholdas.

Antra Rugpjūčio devyniasdešimt penktų mūsų šimtmečio metų
Seržantas Sebaldas Verneris


Rezoliucija

Susipažinau

Įsakau – išsiaiškinti, kas įvyko Smirnos forte. Jei pasitvirtins gandai apie maištą prieš  Danijos Karalystę - kaltininkus pakarti. Įsakymo vykdymui pasiųsti kapitoną Volterį Džeromą su  dviem šimtinėm kareivių.

Jaunesnysis Karinės Kanceliarijos sekretorius
Majoras Grafas Jokūbas Šnaideris


Laiškas, rastas Leideno Archyve, ne tik pagaliau išaiškino pirmojo Smirnos forto sunaikinimo priežastį, bet ir sukėlė didelę sumaištį tarp Angarijos Respublikos aukštuomenės. Kaip žinoma, dauguma vietinių aristokratų buvo susigiminiavę ar tiesiogiai vedė savo genealoginį medį iš asmenų, aprašytų šiame laiške. Bet bandymai rasti Jono Karolio Kapočiaus palikuonis Lietuvoje baigėsi nesėkme, nes Raseinių archyvuose tiksliai buvo parašyta, kad jo žmona ir sūnus numirė per 1660 metų marą.

2010-08-19 13:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-31 12:01
Dvasių Vedlė
Apie fanfikus nekalbėsiu (galima sakyti pati nuo to pradėjau :D Tiesa, ne nuo vampyrų... pradėjau nuo fantasy istorijos), bet štai apie patį teksto tvarkingumą... Artūrai, jums reiktų gerokai rykšte šikną atvanot, kad išmoktumėt rašytinės tvarkos. Bilekas bilekur ir suprast tu, kad gudras kas čia prie ko ir kas atvirkščiai.

Čia tų laiškų ne vienas (tiek supratau), beveik supratau net kur baigiasi vienas, o kur prasideda kitas. Nejau sunku pridėt daugybę enter tarp jų? arba kokias žvaigždutes prilipdyt? arba kažkokį kitokį skiriamąjį ženklą? Nu jmj, bardakas kažkoks. Normaliai sutvarkius, sudėliojus, atskyrus gautųsi tvarkingas kūrinukas, kurį būtų malonu skaityti, dabar pusę to malonumo pradingsta, bandant surasti kur čia laiškas baigiasi, o kur prasideda kitas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-25 09:06
Artur Wilkat
Genialusis Robertas Džordonas "Pasaulio Akis" Pradėjo nuo fanfikų apie Kononą. Perumovas - Fanfikai Tolkienui. Ir tik paskui jie pradėjo kurti savo pasaulius.
Fanfikas ne būtinai turi būti idėjiškai sutinkantis su pagrindiniu kūriniu, bet dažnai būna puiki pradžia pradedantiems rašytojams.
Daugelis mergiočių puolančių rašyti fantastiką, kuria fanfikus kažkuriam filmui apie vampyrus:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-24 21:32
omnia_mea
Aurimai, visiškai tau pritariu (šįsyk).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-24 19:48
Aurimaz
Man visų pirma nepatinka paties fanfiko koncepcija ir idėja. Pavyzdžiui, yra "Tolkieno mokiniai". Taip suprantu, irgi fanfikistai, ar panašiai. Man asmeniškai jie visi - žmonės be fantazijos. Jeigu kuris jų parašytų Žiedų Valdovo tęsinį, garantuoju - neskaityčiau. Tai ne tas dvasinis pasaulis. Tolkienas yra Tolkienas ir taškas toje vietoje.
Dabar paskaičiau A.W. pasiteisinimus ir pagalvojau - tai man dabar ieškoti to Hvano, kad suprasti, apie ką čia kalba eina?... Truputį nesąmonė. Mano nuomone, kiekvienas rimtas kūrinys turi vystytis pats iš savęs, visas jo pasaulis, veikėjai, istorija ir etc - sukurti toje pačioje plotmėje. Paėmei knygą ir suvokei visą aprašomą pasaulį nuo A iki Z.
Nežinau, gal mano požiūris pasenęs, bet fanfikų nepalaikau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-22 18:56
Artur Wilkat
Viskam ateina kada nors savo laikas:)
Tiesa, galite mane pasveikinti. Šiandien mane savo knygoje rusų nacionalistas vėl užmušė. Tikriauisiai tai bus dešimtas kartas iš eilės:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-22 18:33
Flax
Arturai, rasyku fantastikoje stambiu projektu buvo begales. Matem ju daug. Palaukim, mazumele, kuris is tavo 3 isvardintu isgyvens. O jau kuris is ju gali sulaukti fanfiku, is viso per anksti kalbeti. Iki siol, per paskutinius 10 metu, nebuvo ne vieno :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-21 23:51
Artur Wilkat
O tu pabandyk. Idėja parašyti fanfiką Hvanui man kilo tada, kai jis komentaruose pareiškė, kad Angariečiai užkariaus Pabaltijį ir nedarys Rusijos imperijos klaidų:) Man gi užsinorėjo parodyti žmogaus valios stiprybę, kai net visiškoje neviltyje jis nepalūžta. Ir tai, kad kiek iš jų nutraukia savo kelią namo, nes dievo valia pasimaišo.
Dabar Rašykų fantastikoj stumiami trys stambūs projektai. Nuar su savo Žvaigždžių karais, Meškiukas su Šaltu laužu ir aš. Erdvės fantazijai yra - klausimas tik kam pirmam pradės rašyti fanfikus?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-21 23:08
Fatal Error


Panašu, kad Lietuvoje šio termino vartojimas taip pat nelabai praktikuojamas. Ko nežinai paklaus pas Google, o jis parodė 13 užklausų. Nekas.

Nora rašyti FANFIKUS suprantu.

Ačiū, kad paaiškinot, dabar žinosiu ; )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-21 21:37
Artur Wilkat
Čia mums reikia atsakyti į klausimą, kas tai yra fanfikas?
Rašykuose tai nepraktikuojama, bet tarptautinėj praktikoje mėgstama. Žmogui patinka kokio nors rašytojo romanas, jis jaučia potraukį kurti ir paprašo autoriaus leidimo sukurti jam fanfiką. Šiaip tai taip pradeda daugelis jaunų autorių. Problema tame, kad rašykų formatas to neleidžia. Dėl ko labai gailiuosi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-21 21:07
Fatal Error
Dabar man toks klausimas pakilo..?

Ar autorius, rėmėsi kažkokiais istoriniais faktais. (Pagįrčiau už gerai atliktus namų darbus). Ar čia pasiskolinta iš Dimitrijaus Hvano kūrinio. Ant kiek šitas kūrinys yra originalus? Spėju stebuklingoji Angorija pasiskolinta. Ir iš vis, kas čia padaryta, nes nežinau ką galvoti?

Alternatyvioji istorija, chm skamba neblogai.

Kūrybine prasme, na vis dėl to tai iš tiesų primena laišką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-20 19:07
Artur Wilkat
Fanfikas bus knzgai apie raganų medžíotoją. Šiaip tai įvairūs vampyrai ir t.t. man pačiam nuobodūs, bet užsimaniau parašyti trumpą apsakymuką apie Vilkatę(Kas tai lietuvių mitologojoj?) ir tenka laikytis žodžio:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-20 18:40
Flax
Ne, negirdejau. Zombiai man nepatinka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-20 17:53
Artur Wilkat
2 Flax
Chi - chi. O aš dar Pauliui Lokampui rašau fanfiką. Tikriausiai girdėjai apie tokį:))Zombių maru apkrėsta Lietuva:) Rudenį išeis dešimties tūkstančių tiražu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-19 17:16
Flax
AI yra Artificial inteligence, jeigu ką (dirbtinis intelektas). :D

Man tekstas patiko kaip knygos reklama. Geriau už bet kokią recenziją.

Tik atsargiau su Zen patarlėmis.... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-19 17:06
Artur Wilkat
Šiaip tai skaityk ją smuiko arija roko koncerte. Jei neskaitei orginalo, o tiksliau Dimitrijaus Hvano romanų, tai nieko ir nesuprasi. Aš išmečiau šį kūrinį, kaip pavyzdį, kas tai iš viso yra alternatyvi istorija, sutrumpintai AI:)
Ir pagalvok, išgirdęs smuiko melodiją, atskirai nuo simfoninio orkestro, taip pat patrauktum pečiais:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-19 14:14
Meškiukas
Kas man patinka tavo kūriniuose - kad pasakoji taip,lyg pats ten gyventum.

Tačiau šiame man kažko pritrūko iki fantastikos. Labai nedaug, trūko galbūt kelių niuansų, bet fantastika vadinti nenoriu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą