Tai fanfikas vienam rusų alternatyvios istorijos rašytojų, Dimitrijaus Hvano kūriniui „Žingsnis į Anomaliją“. Jo romane grupė mokslininkų bei juos saugojančių kareivių iš šių laikų papuola į XVII amžiaus vidurio Sibirą, netoli Baikalo jūros. Žmonėms tenka praeiti visus pragaro ratus, kol sugeba įsitvirtinti tuometiniame pasaulyje.
Kelias namo
Dešimtis metų negalėjau rasti kelio namo,
O dabar užmiršau iš kur atėjau.
Dzen budistų patarlė
Jonas Karolis Kapočius
Buvęs Raseinių miestelio gyventojas.
1695 metai Amerikos prerijos
Rašau šį laišką, nes nustojau pasitikėti savo atmintimi. Metai privertė užmiršti, kaip atrodė mano žmonos veidas ir kaip vadinosi mano pirmagimis. Negaliu atsiminti, kada mes praradom ryšį su namais ir kur - lyg tai tai netoli Gardino, o gal šalia Kursko. Menu tik tai, kad mus, septynis miegančius stepėje bajoraičius, paėmė į nelaisvę iš nežinios pasirodę totoriai. Aš tada ilgai tikėjausi, kad mus išgelbės ir aš vėl išvysiu savo jauną žmoną ir sūnų, bet stebuklas neįvyko.
Mus greitai surišo ir privertė bėgti į rytus. Po dienos mes atsidūrėme dideliame turguje, kur susikaupusius belaisvius rūšiavo į tris grupes. Į tuos, kurie gali sugebėti išpirką, ir į jaunus bei stiprius. Likusių totoriai nusprendė atsikratyti - niekam tikusio priedėlio niekam nereikėjo. Mums, surištiems, beliko žiūrėti į šį pragarą žemėje ir melstis Dievui, kad jis susimylėtų ir atleistų nuodėmes nekaltai užmuštiems.
Totoriai mus ginė kelias savaites. Pakeliui mes praradome pirmą savo draugą. Vladekas nikstelėjo koją ir jo gyvąstį nutraukė kardo smūgis. Nekrikštai net palaidoti jo neleido, palikdami kūną stepėje vietinių gyvūnų džiaugsmui.
Nustebome, kai mus nupirko ne genujiečių pirkliai, o Maskvos Caro žmonės. Tada ir numirė paskutinė mūsų viltis grįžti namo, nes sužinojom, kad mus ruošiasi perparduoti į tolimą, esančią net už Akmens* šalį, į paslaptingą Angariją. Mūsų iškankinta šešiukė sugebėjo tik galvomis sulinksėti, suprasdama, kad viltis, jog mus iškeis į kitus belaisvius, ar išpirks- numirė. Respublika* nekariavo, ir net nepalaikė diplomatinių santykių su ta šalimi.
*Akmuo - taip senovėje vadino Uralo kalnagūbrį.
*Respublika – Lenkijos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sąjunga.
Po kelių, visai mus iškankinusių, kelionės mėnesių, pagaliau pasiekėm Angariją. Plaukti teko šiaurės upėmis ir jūromis, o stebuklai, kuriuos pamatėm pakeliui, greitai nustojo mus stebinti. Gergždanti ir dūminanti didelė valtis, kurią visi vadino „Garlaiviu“, sargybinių ginklai, nesuprantamu būdu užmušantys žvėris, nusprendusius atsigaivinti vandenyje, nežinia iš kur skambanti muzika. Tai, kad tos velnio melodijos sklinda iš paprastos dėžės, negalėjom suprasti iki tol, kol kelionės gale pamatėm Angarijos sostinę. Po Vilniaus, Krokuvos ir Varšuvos iš pradžių galvojom, kad tai kaimas, bet paskui pamatėm dūmus* ir supratom. Užteko pasižiūrėti į įstiklintus langus, čerpes ant stogų. Net durų praėjimai čia buvo didesni, negu turtingiausiuose Lietuvos miestelėnų namuose.
Su draugais iš karto susitarėm, kad prieš tai, kai sugalvosim būdą pabėgti iš čia, išsiaiškinsim visą tiesą apie tai, iš kur viduryje bekraščių taigos miškų atsirado tokia turtinga šalis ir kaip mums pasiekti jos galybę grįžus namo.
*Taip senovėje vadino gyvenamus namus.
Kvailiais mes buvome, kvailiais ir likome. Kai tik mums pasisekdavo išspręsti vieną galvosūkį, likimas tuoj pametėdavo kitą.
Kai naujai atvykusius persikėlėlius ir belaisvius pradėjo skirstyti po kitus Angarijos miestus ir kaimus, mūsų šešetukas sugebėjo išlikti kartu. Padėjo tai, kad skirtingai nuo daugelio atvykusių mokėjom skaičiuoti bei rašyti ir mus iškart paskyrė pas vieną perkopusį ketvirtą dešimtį senį mokiniais į jo dirbtuves. Žmogumi jis pasirodė padoriu ir už mažus prasižengimus nesiųsdavo pas budelį, kad įkrėstų rimbų. Tokia jo elgsena mums pasirodė silpnumu, bet jis visiems greitai išaiškino, kad nemandagūs, kvaili bei tingūs mokiniai išsiunčiami į taigą plauti aukso. Ir iš šimto nelaimėlių namo grįžta tik vienas, kitus suėda vietinės žmogėdrų gentys, arba meškos.
Tai, kad tas geraširdis senukas mums tik makaronus kabino, supratom po metų, bet jau nepykom. Galimybė gąsdinti tokiomis pasakomis naujai atvykstančius mokinius ir matyti baimę jų veiduose tapo mūsų mokyklos tradicija.
Ten liko Jonas Kaributas Stankevičius. Atliekant remonto darbus, neteisingai pritvirtinta detalė išsprūdo iš staklių ir nukirto jam ranką. Tik vietinė medicina, sugebanti pakelti ant kojų net numirusius, išgelbėjo jį, bet pagrindinės svajonės – grįžti namo, jam teko atsisakyti. Mes domėjomės jo vėlesniu likimu ir net džiaugėmės, kai jis tapo matematikos dėstytoju vietiniame universitete. Tikiuosi, kas nors iš jo daugybės palikuonių vis dėlto aplankys tėvo gimtinę ir papasakos artimiesiems jo istoriją.
Tada gi prasidėjo ir tas žiaurus karas su mandžiūrais, į kurį mus, kaip jau turinčius karinę praktiką, pašaukė. Niekas iš mūsų nelaikė akmens užantyje Angarijos valdovui – kunigaikščiui Sakalui, be to gyslomis tekėjo karštas jaunas kraujas, todėl mes, negailėdami gyvybės, kovėmės už tą ramybės kampelį su rytų barbarais. Tada strėlės nutraukė Nestoro Tumo kelią šiame nuodėmingame pasaulyje ir mes atidavėm jam pagarbą, besirūpindami jo sūnaus likimu.
Sūnau mano, supratai teisingai, aš visus šiuos metus gyvenau nuodėmėje. Vietiniai įstatymai leido daugpatystę, todėl man bus sunku tau papasakoti, kad turėjau po žmoną Baikalske, daurų stovyklavietėje, Korėjoje ir netgi mano paskutinė atrama Virpanti Gėlė iš Dakotos* genties sūpuoja mano dvimetę dukrą. Man bus sunku pasiaiškinti tau, kad, turi daug brolių ir seserų, bet, tikiuosi, artimiausias katalikų kunigas atleis man šią nuodėmę.
Senos žaizdos maudžia ir neleidžia užmigti. Rytoj mane nuveš iki naujai pastatyto danų forto netoli Atlanto vandenyno pakrantės. Didelis džiaugsmas apėmė mane, kai sužinojau, kad Sju prekiauja su Guronais*, kurie keičiasi kailiais su baltaveidžiais, pasistačiusiais didelį vigvamą prie Didelio Vandens. Įsitikinęs, kad tai teisybė, susitariau su vadais, kad jie palydės mane iki šios tvirtovės ir dabar meldžiu dievą, kad tik senatvė nenugalėtų anksčiau, negu aš pamatysiu Nemuną ir nusilenksiu gimtai žemei.
Savo reindžerių šimtinę palikau Imrės Kovačio sūnaus rankose. Senas draugas taip pat, kaip ir aš, visada svajojo grįžti namo, bet moteris su dalgiu nutraukė jo senatvės kančias, neleisdama tam išsipildyti. Visi dalinio karininkai su pagarba pažiūrėjo į paskutinį seno keistuolio norą ir iki Angarijos žemės ribų mane lydėjo Olgerdo šimtinė ir visi aplinkinių genčių vadai.
*Šiaurės Amerikos indėnų genčių, bei jų sąjungų pavadinimai.
Dabar stengiuosi prisiminti, kas atsitiko su kitais mano draugais.
Jonas Andrius Radvila jaunesnysis dalyvavo diplomatinės misijos sudėtyje į nugalėtą Japoniją. Tris metus truko derybos ir atgal grįžo tik jo galva, bet jau sekančiais metais jo sūnus asmeniškai nukirto galvą galutinai sutriuškinto Tokugavos klano vadui.
Su paskutiniu savo draugu Zbyšeku Statkevičium sudalyvavome ekspedicijoje į Kaliforniją ir buvome labai nustebinti, radę ten aukso. Bet kas galėjo pagalvoti, kad žmogus, išvengęs priešo strėlių ir kulkų, numirs nuo paprastos barškuolės įkandimo? Dabar jo kapas yra milžiniškais tempais besiplečiančios Angarijos faktorijos Los Andžele ribose ir gėlės ten niekada nenuvysta.
Tikiuosi, rytoj, atsidūręs tarp gimtosios Europos veidų, pratęsiu nuodugniau savo pasakojimą. Juk dar tiek visko matyto reikia aprašyti.
Post Scriptum
Raportas rastas Leideno archyvuose studento Šču Vėjumi
Naujasis Bremenas
Karinės kanceliarijos jaunesniajam sekretoriui
Jo šviesybei grafui Jakobui Šnaideriui
Laikau savo pareiga pranešti Karinei kanceliarijai žinią apie išeinančią už visų moralės ribų forto Smirnos komendanto, kapitono pono Johano Arnholdo savivalę. Kai tik draugiškos indėnų genties atstovai paliko mūsų fortą, kapitonas be jokio teismo ir tardymo įsakė pakarti seną, europietiškos išvaizdos žmogų, apkaltindamas jį esant Prancūzijos šnipu, o seržantą Jokūbą Krauzę, kaip ir kitus žemesnio rango pavaldinius, apkaltino Karalystės išdavimu. Po svetimšalio bausmės kapitonas Johanas Arnholdas dar ilgai bėgiojo paskui dalinio kareivius, ieškodamas pasislėpusių už jų nugarų žalių velniukų, kol nenukrito nuo sargybos bokšto ir neprasilaužė sau pakaušio. Taip pat siunčiu jums nuteisto svetimšalio popierius. Mes taip ir nesupratom, kokia kalba jie parašyti, bet tikrai ne prancūzų.
Taip pat prašau paskirti naują Smirnos forto komendantą. Drįstu prašyti, kad jis nebūtų toks prisirišęs prie stiprių gėrimų, kaip amžiną atilsį kapitonas Johanas Arnholdas.
Antra Rugpjūčio devyniasdešimt penktų mūsų šimtmečio metų
Seržantas Sebaldas Verneris
Rezoliucija
Susipažinau
Įsakau – išsiaiškinti, kas įvyko Smirnos forte. Jei pasitvirtins gandai apie maištą prieš Danijos Karalystę - kaltininkus pakarti. Įsakymo vykdymui pasiųsti kapitoną Volterį Džeromą su dviem šimtinėm kareivių.
Jaunesnysis Karinės Kanceliarijos sekretorius
Majoras Grafas Jokūbas Šnaideris
Laiškas, rastas Leideno Archyve, ne tik pagaliau išaiškino pirmojo Smirnos forto sunaikinimo priežastį, bet ir sukėlė didelę sumaištį tarp Angarijos Respublikos aukštuomenės. Kaip žinoma, dauguma vietinių aristokratų buvo susigiminiavę ar tiesiogiai vedė savo genealoginį medį iš asmenų, aprašytų šiame laiške. Bet bandymai rasti Jono Karolio Kapočiaus palikuonis Lietuvoje baigėsi nesėkme, nes Raseinių archyvuose tiksliai buvo parašyta, kad jo žmona ir sūnus numirė per 1660 metų marą.