Išeik žmogau į verkiantį rudenį,
tegul pamoja tau paukščiai didybes sparnais.
Nesustok, nežiūrėk į žingsnius nužengtus,
purve jie išnyks kartu su kitais.
Kelyje jei pakils vėtra,
laužys šakas, drėks geltonus lapus.
Nesustok, kaip debesys nesustoa,
temdydami saulę jie plaukia tolyn.
Lai girgžda po kojom muzika,
kuria viena tau reikia girdeti.
Tu išeik į verkiantį rudenį,
tik be ilgesio, priesų ir asarų.