Nenumatyta

laikinai surimtėjau
visus paveikslėlius ant sienų
pagal dydį sukabinėjau
nebematau spalvų
tik vagas išartas beveidžių žmonių

Juk tik vėjas laukuose pasiklysta
o čia tikram žmogui nevalia nuklysti
kiekvienas savaip žengia į rytojų
stato lipdo ir planuoja
kaip lips nuverstų kalvų gauburiais
ir kieno rankomis save neš į
ten, kur dar nežino ar nori atsidurti


nusivylimas mano šešėlio vardas
sėkmė pasigenda
sustingusių akių sulaikiusių kvapą
ir levandų šaldančio dvelksmo
nežinau kodėl.

tik pati sau paaiškinama tiesa
tu
mano prasmė nepaskęsti
savo nenumatytame likime

atsuki delnus mano nuleistom akim.