Velnių medžiotojas II (pabaiga)

Mirtys prie altoriaus

Laikas bėgo, Abneris su pastiprinimu vis nesirodė. Šventyklos viduje, kur beveik nebuvo šviesos, naktį nepasirodė itin jauku. Beveik kaip kapinėse. O dar tas tolimas stuksenimas... Gal ten Alibaho priešai kūrė klastingus planus, o gal iš tiesų viskas buvo taip, kaip sargas sumelavo – vyrai vietas urnoms kirtikliais stukseno. Saugomi vienuolikos galvažudžių...
- Tau reikėtų kai ką žinoti apie demoną, - pasakiau Licerai, pasivedęs ją tolėliau nuo pašalinių ausų. – Jeigu kartais tektų tokia garbė likti su juo akis į akį.
- Tu tikrai manai, kad neįveiksi jo? – kiek baugiu balsu paklausė princesė.
- Nieko nemanau. Tai tik dėl viso pikto. Oberhaidas žino, kas nutiks artimiausiu laiku, todėl tave reikia apginkluoti žiniomis.

- Štai jo mirtinas ginklas, - parodžiau žiedą, parištą virvele. – Be jo Libą galima geriausiu atveju sustabdyti. Jeigu teks su juo kautis, nepamiršk – jokiu būdu nesuremk ginklų. Tas šunsnukis pernelyg stiprus. Greičiausiai tavo lelijų kalaviją perlauš pusiau pirmu smūgiu.
- Tai man teks gudrauti?
- Be abejo. Jokių taisyklių, čia tau ne riterių dvikovos. Jeigu tik įmanoma, taikykis į kojų, rankų raumenis. Perskrosk pilvą, kad įgytum laiko, kol jis žarnas nuo žemės rankios. Ir būk labai atidi – jis gali pradėti burti, jeigu neteks kantrybės. Mėgiamiausias Libo triukas – apakinti trumpu žybsniu, tada išnykti ir atsirasti už nugaros. Nežinau, gal jis ir kitų triukų turi paslėpęs. Kol kas mačiau tik šį.
- Aš dar nesu kovojusi su burtininku...
- Taip... Ką gi, kada nors bus pirmas kartas. Gal ir ne šis.
Licera linktelėjo.
- Dar ką nors turėčiau žinoti?
- Daugiau nieko. Tikėkimės, kad tau tų žinių neprireiks. Galų gale, Libas tėra vienintelis toks – pusiau demonas, pusiau velnias.

Ji linktelėjo susimąsčiusi ir jau norėjo kažką sakyti, kai kažkur sudžeržgė akmuo, besitrinantis į akmenį. Garsas buvo pakankamai stiprus ir sklido iš šventyklos gilumų.
Abu žudikai sutartinai atsitraukė nuo sienos ir šastelėjo už kolonų, pasislėpdami tamsoje. Aš mostu parodžiau Licerai trauktis toliau nuo įėjimo, kur į vidų tvieskė mėnulio ir lauke sustatytų fakelų šviesa. Pasiraukę į šešėlį klausėmės, kaip iš tamsos artėja ne vieno žmogaus žingsniai. Jokių kalbų – kad ir kas tai buvo, jie labiau vertino tylą.
Žingsniai vis labiau garsėjo, kol... staiga nutilo. Aš vis dar nemačiau besiartinančių, bet jie greičiausiai pastebėjo kažką, kas jiems nepatiko ir sustojo. Šventykloje ūmai paliko taip tylu, kad nesunkiai išgirdau tyliai gurgiantį Liceros pilvą.
Tada sušiugždėjo rūbai.  Vos vos grikštelėjo stambesnė dulkelė po kažkieno padu – nematomas padaras žengė arba į priekį, arba į šalį, lyg tikrindamas savo įtarimus.

O tada aiškiai sučeksėjo skiltuvas, skeldamas ryškias žiežirbas. Plykstelėjo liepsna po stikliniu žibinto dangčiu, nušviesdama visą aplinką ir mus, stebinčius iš tamsos kiškių akimis.
- Ir vėl šitie! – dusliai sugrumėjo randuoto žmogžudžio balsas. Vyras pažvelgė į mane ir išsiviepė nuo ausies iki ausies, parodydamas juodus dantis. Jo sėbrai taupiais judesiais išsitraukė ilgus peilius ir pritariamai suniurnėjo.
Žinoma, jų čia buvo ne vienuolika – viso labo septyni. Du kaip tik buvo atsargiai paėjėję šalin, kad nebūtų užklupti visu būriu.
- Paskerst! – įsakė randuotasis, kuris čia greičiausiai buvo pats pačiausias.  Jis nuleido žibintą ant grindų ir pats nusičiupo savo ginklo. Kai jo sėbrai, užstaugę kraupiais balsais pasileido į mane ir Licerą, ore blykstelėjo besivartantis peilis, kuris itin taikliai susmigo vadui į gerklę, tuo nutildydamas jį amžiams. Man už nugaros sušnypštė Binera, greičiausiai traukdama naują peilį naujam puolimui.
Dar akimirka – ir šventykla prisipildė kurtinančio žvangesio bei keiksmų. Ne itin pritiko Oberhaidui, bet žudikai yra žudikai – jiems reikia įbauginti savo priešą patyčiomis, riksmais ir keiksmais. Juos greičiausiai to nuo vaikystės moko – pirma aprėkti, tada iš siaubo susigūžusį priešą užmušti. Iš tiesų, ne itin malonu, kai tau į veidą klykia vyras pūvančiais dantimis ir prasmirdusia burna...

Susirėmiau iš karto su dviem ir supratau, ką reiškia sėkmė. Jeigu Buziui tąsyk smarkiai nepasisekė, tai šitiems atvirkščiai – labai sekėsi. Vienas iš jų – visa galva už mane žemesnis, kartojo, kad aš jau lavonas ir vis taikėsi išskrosti man pilvą. Kitas – gerokai nusvilusiais antakiais ir viena pamušta akimi – tiek pat nenuilsdamas tvirtino, jog manęs greitai nebepažins motina.
Jiedu mojavo savo peiliais pakankamai sumaniai, taikydamiesi į tokias vietas, kur joks garbingas gvardietis net nesugalvotų. Atmušinėdamas jų smūgius traukiausi atgal. Suspėjau pastebėti Licerą, kuri sukosi ratu kartu su pilkai apsirėdžiusiu šunsnukiu, lyg šoktų naujovišką šokį. Prašiepti mokinės dantys tik įrodė, kad ji susitiko toli gražu ne patį lengviausią priešininką.
Vėl blykstelėjo kažkieno iš mano bendražygių mestas peilis, tačiau nepastebėjau, ar pataikė – viską užgožė nešvari burna ir paklaikusios, išvirtusios akys.
- Tuoj nė viena miesto kekšė už jokius pinigus nebenorės lipti ant tavęs!... – pažadėjo man užpuolikas.
Sunerimęs trinktelėjau kalavijo plokštuma per jo peilį, grįžtamuoju judesiu šmaukštelėjau žudikui virš galvos – jis suspėjo pasilenkti. Loštelėjau, išvengdamas antrojo dūrio ir spyriau jam į koją. Nesuspėjau pamatyti, kur pataikiau, bet jis atsikabino nuo manęs.
Ir tuo pat metu šoną nudiegė aštrus dūris – šunsnukis prasmirdusia burna sugebėjo prikišti peilį pernelyg arti.
Jis apsidžiaugęs suburbuliavo nešvankybę, aš atšokau atgal. Akimirką mudu žiūrėjome vienas į kitą. Tada jis nusišluostė varvančią nosį ir ėmė artintis, visiškai įsitikinęs savo pergale.

Riksmų šioje vietoje ir taip buvo pakankamai daug, tačiau aiškiai išgirdau, kaip Licera staiga pradėjo šaukti Čiūrą vardu. Jos balse išgirdau tiek siaubo, kad akimirksniu tapo aišku – kažkas blogo nutiko.
Mergina buvo tiek susirūpinusi tuo, ką išvydo, kad beveik pamiršo, jog aplink tebelaksto mažiausiai keturi burnojantys galvažudžiai. Jos pačios priešininkas dar tebebuvo gyvas ir jis toli gražu neketino laukti, kol Licera pasirūpins savo meile.
Šastelėjau į šalį, palikdamas smirdalių sau už nugaros. Jis, žinoma, neketino liautis – ištikimai sekė iš paskos. Keliais šuoliais pasiekiau Liceros priešininką, jau užsimojusį smūgiui. Lelijų kalavijas beveik be pasipriešinimo nupjovė jo galvą nuo pečių. O tada susitiko su anksčiau matytu smirdžiumi, atlėkusiu vėl pabadyti man šonų.
Tačiau viskas užsibaigė taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Mano priešininkas šaižiai kvyktelėjo ir krito negyvas, pervertas dviem arbaleto strėlėmis. Burnojimai ir keiksmai virto priešmirtiniu gargaliavimu, o aš klusniai kilstelėjau abi rankas į viršų, nes nuo įėjimo į mus taikėsi gal tuzinas gvardiečių. Binera irgi išsitiesė, nedrįsdama krustelėti. Tik Licera nesureagavo, palinkusi prie tįsančio kūno. Kai Abneris riktelėjo savo žmonėms nuleisti arbaletus, šventyklą sukrėtė įnirtingas ir kartu skausmo kupinas princesės klyktelėjimas. Ji ėmė daužyti gulinčio Čiūros krūtinę, tuščiai įsakinėdama šiam atsimerkti.
Tačiau Čiūra nebeatsimerkė.

---

Nežinia, ką pagalvojo Abneris, išvydęs princesę, gedinčią blondino, tačiau pirma, ką jis padarė – atsistojo tarp jos ir savo vyrų, kad paslėptų nuo jų visą vaizdą. Tylėdamas parodė gvardiečiams patikrinti šventyklą.
Binera niauriai stebėjo visą sceną, vartydama rankoje durklą. Paskui sugrąžino jį į makštis ir beveik liūdnai sumurmėjo: „velniava“. Man beliko paguodžiančiai paliesti jos petį, į ką mergina nesureagavo.

Kažkur giliai viduje vėl vėrėsi tuštuma – panašiai kaip tada, kai nebeliko Emerzidės. Labiausiai nekenčiamas jausmas, kurio nenutrina joks vynas. Jis pasiduoda tik visagaliam laikui. Toji tuštuma, regis, kartais tampa daugybės prisiminimų ir minčių šaltiniu, kuris verda ir kunkuliuoja tol, kol išgaruoja. Tačiau iki to laiko suspėji pakeisti pusę savo planų. Keista, kaip stipriai mirtis keičia viską...
Pirmą kartą tai būna bet kieno mirtis – bet kurio vyro ar moters, kurį pajėgi užmušti. Visai nebūtina jų pažinoti, svarbu, kad jie pirmieji. O vėliau, kai pražudai kitą, tai tampa nebesvarbu. Nepažįstamų žmonių mirtys ima nebejaudinti. Mintis, kad sugebėjai ne vieną tuziną pasiųsti anapilin – tampa nesvarbi. Ją užgožia nuolat guodžiantis įsitikinimas, kad taip turėjo būti. Kad tuo metu atėjo laikas kažkuriam iš dviejų numirti ir aš tiesiog gavau dar šiek tiek laiko pagyventi.
Tačiau artimų žmonių mirtys visados išlieka svarbios. Ir kvailiausia tai, kad kartais tik jiems žuvus suvoki, jog jie iš tiesų buvo gana artimi.
Vadinasi, kažkas šį kartą vėl turėjo keistis.

- Viskas, - šniurkštelėjo Licera, palikdama Čiūros kūną ramybėje. – Kur tas prakeiktasis Almerikas? Aš jį nudobsiu savo rankomis!
- Ką? – žioptelėjo Abneris.
Iš pradžių pats nesupratau, apie ką kalbėjo Licera, tačiau netrukus prisiminiau – satanistas Almerikas žiūrėjo į mus pro savo amuleto „akį“. Netgi pajuokavo, kad jis prišaukia vieną mirtį ir leidžia kažką suprasti tuo pat metu. Tačiau tai tebuvo žodžiai. Almerikas turėjo daugybę panašių amuletų.
- Tas prakeiktas satanistas, - atsiduso Licera, išsitiesdama visu ūgiu. – Tai jo kaltė, kad Čiūra negyvas.
- Įdomu, - kiek pašaipiai sumurmėjo Binera.
- Tu matei! – sušnypštė princesė, žengdama žingsnį artyn. – Matei, ką jis darė su savo „kreiva akimi“, kai mes keliavome pas aiškiaregį?
- Na ir kas? – trūktelėjo pečiais Binera. – Vyrukas tiesiog pajuokavo.
- O man taip neatrodo...
- Tuomet tu kvailė, - ramiai pasakė žudikė. – Nes tave apmulkino žaisliuku kvailiams mulkinti.
Įpykusi Licera siektelėjo kalavijo, Binera kilstelėjo smakrą, vis dar laikydama rankas sunėrusi ant krūtinės. O aš nutvėriau Abnerio ranką – šis jau ketino pulti ginti didenybės. Ženklais paliepiau jam nesikišti. Nenoriai, tačiau gvardietis atsileido.
Licera kovėsi su žudike žvilgsniais, pusiau ištraukusi kalaviją iš makštų.
- Tai eik, - šyptelėjo Binera. – Užmušk satanistą. Sukapok į gabalus – gal tau palengvės? O gal po to nemiegosi kelis metus, sapnuodama jį kiekvieną naktį – kas žino?
- Bet aš žinau, kad tai jis kaltas... – suabejojo Licera.
- Gal ir taip. O gal tu per ilgai gyvenai rūmuose, skaitydama pasakas nuo kolonos. Aš tau galiu pasekti savo pasaką tuomet. Apie žmones, kurie keliauja gyvenimo keliu ir kartais pataiko į kryžkeles, kuriose jiems visada tenka rinktis tarp gyvenimo ir mirties. Kartais tose kryžkelėse laukia kliūtys, kurias įveikti gali tik joms pasiruošę žmonės.
Binera trumpam nutilo, žvelgdama į nejudantį kūną Licerai už nugaros.
- Čiūra buvo žudikas, o ne karys. Niekada nemačiau jo, besikaunančio akis į akį. Jis dažniau šaudydavo iš arbaleto, puldavo iš užnugario, netikėtai perrėždavo aukai pilvą minioje, nuodydavo, svaidydavo peilius, arba smaugdavo miegančius. Toks buvo jo kelias. Nieko keisto, kad jis pralaimėjo šioje kryžkelėje. Beje, tu irgi būtum pralaimėjusi, jeigu ne medžiotojas ir gvardiečiai.
- Smaugė... miegančius?
Licera paleido kalavijo rankeną ir netikėdama grįžtelėjo atgal, kad pasižiūrėtų į negyvėlio veidą.
- Jis žudė už pinigus, ko tu tikėjaisi? – atsiduso Binera. – Didžioji dalis jo gyvenimo tokia. Juk ne be reikalo jis save žudiku vadino.

Licera užsimerkė ir suspaudė lūpas. Šnervės prasiplėtė, giliai įkvėpdamos orą.  Kai vėl pramerkė akis, jos žvelgė į tuštumą.
- Nebenoriu nieko girdėti, - pasakė nežinia kuriam iš mūsų. – Eime, po velniais, pažiūrėsime nekropolį!
Binera linktelėjo, aiškiai patenkinta tokiu princesės sprendimu. Tiktai Abneris dėbtelėjo į mane su priekaištu. Jis buvo gvardietis ir jautė pareigą apsaugoti karališkus asmenis nuo kvailysčių.

---
Įėjimą į nekropolį dengė ornamentuota akmens plokštė, kuriai pajudinti prireikė trijų žmonių. Įėjimo, žinoma, niekas nesaugojo – vaikai žaisti tokioje vietoje ne itin mėgo, o vagims čia nebuvo ką veikti – vieninteliai daiktai, kuriuos buvo įmanoma pakelti – tai urnos su pelenais. Tūkstančiai urnų, sukrautų į nišas katakombose. Su mirusiais niekas nenorėjo turėti reikalų.
Ir čia buvo tamsu. Nepastebėjau nė vieno fakelo – gvardiečių atsineštas žibintas apšvietė tik apvalias angas lubose – vienintelius dienos šviesos šaltinius. Tačiau dabar lauke buvo naktis.
Stuksenimą šioje vietoje girdėjau daug aiškiau. Kažkas dirbo ir kirtikliais, ir kastuvais. Balsų nesigirdėjo.
- Nemanau, kad Buzis būtų radęs čionai kalną aukso, - tyliai pasakė Binera. – Tai kažkas kita.
- Tyliau! – perspėjo vienas iš gvardiečių. – Šioje vietoje labai gerai sklinda aidas...
Stengdamiesi nesukelti triukšmo judėjome ilgu koridoriumi, retsykiais prieidami išsišakojimus. Visur buvo vien urnos – į visas puses. Kai kur sienose žiojėjo tamsios angos, vedančios į nedideles patalpas, pažymėtas kokiu nors herbu. Tačiau ir jose – vien palaikai. Pirklių, kilmingųjų, karininkų – kiekviena garsesnė šeima turėjo savo atskirą pomirtinį pasaulėlį. Ir ten dar būdavo pakankamai vietos būsimoms kartoms. Jeigu iš išorės nekropolis neatrodė itin didelis, viduje jis buvo pakankamai milžiniškas ir painus, kad nepatyręs lankytojas galėtų pasiklysti. Žinoma, dieną čia budėjo šventyklos tarnai.
- Jie už karališkųjų salių, - vos girdimai pasakė Abneris.

Karališkosiomis salėmis jis vadino didžiulę patalpą, kurion netrukus išlindome. Lubos čia pilkavo gerokai aukščiau, taip pat jas ramstė trys galingos kolonos, iškalinėtos smulkiomis raidėmis. Ten buvo surašyti vardai tų, kurių urnos ilsėjosi nišose. Gvardiečiai, kurie dar nebuvo čionai įkėlę kojos, trumpam stabtelėjo įsiklausyti ir pasidairyti. Pastebėjau, kad Licera sustingo prie kelių jau užimtų nišų, smalsiai tyrinėdama užrašus ant urnų. Palietusi ranka vieną iš jų, ji skubiai pažvelgė į mane keistu žvilgsniu.
- Čia parašytas mano vardas, - sušnabždėjo man priėjus. – Ant šitos urnos... Matai?
- Ir kas? – trūktelėjau pečiais.
- Tikriausiai ji skirta man...
- Ji pilna, - parodžiau į antspaudą. – Ne tu viena tokiu vardu vadinaisi, nusiramink. Ana ten dar vieno Irmiro urna. Tikriausiai čia ir Remają ne vieną surastume, ir Temilių visą tuziną.
Ji išsižiojo kažką pasakyti, bet tada kažkuris gvardietis paragino judėti toliau.

Už karališkųjų salių vaizdas kiek pasikeitė. Katakombos čia buvo žymiai aukštesnės, kai kur vingiavo laiptų aikštelės į kitus aukštus, kur greičiausiai taip pat buvo panašūs vaizdai.
Gvardiečiai atsargiai prisiartino prie koridorių sankryžos ir nusitaikė arbaletais į skirtingas puses. Įsitikinę, kad ten tuščia, pamojo.
Kairėje atsivėrė vaizdas į gana didelę patalpą su didžiule krosnimi, išpiešta visokiais šventais simboliais. Joje buvo pilna dėžių su tuščiomis urnomis. Čia mirusius degino, jų pelenus kruopščiai susemdavo į urną, kurią tuojau pat graviruodavo Oberhaido simboliais bei įrašais apie mirusiojo gyvenimą. Kiekvienas smalsesnis nekropolio lankytojas galėjo ne tik aplankyti savo protėvius, bet ir sužinoti jų gyvenimus.
Netrukus aiškiai pamatėme, kur mus nuves šis kelias – prie vieno praėjimo kažkas buvo palikęs degti fakelus. Ir toje vietoje visos urnos buvo pašalintos iš savo vietų – nišos juodavo tuščios. Jeigu tai buvo Libo darbas, tuomet aš kol kas nepajėgiau jo suvokti.
Sugirgždėjo besisukantys ratai. Keikėsi vyrai, pūkšdami ir stenėdami, lyg bandytų pralįsti kiaurai adatos skylę. Abneris tylutėliai prisėlino prie durų, atsargiai apsidairė, tada sugrįžo atgal ir liepė mums atsitraukti.
- Daugiausiai darbininkai. Stiprūs vyrai, manau, sugeba ir ginklus valdyti. Krezeli, žinai praėjimą prie šulinio iš antro aukšto?
Vienas iš jo gvardiečių linktelėjo, kad suras.
- Darli, imk arbaletininkus, traukite paskui Krezelį. Balkone nesimato nė gyvos dvasios. Jeigu kas ir bus – nupilkite. Saugosite mus iš viršaus, kai įeisime pro šias duris.  Man reikia jų gyvų, jeigu tik tai įmanoma, supratot?
- Šaudyti tik į tuos, kurie balkone, - truputį švepluodamas pakartojo gvardietis. – Ir truputį į tuos, kurie bus labai blogi...
- Beveik teisingai. Haskau, prižiūrėk jį. O tu, Darli, prižiūrėk juos abu. Būsi už vyriausią.
- Uhu, - linktelėjo vienas iš arbaletininkų, kuriuo aš pats greičiausiai nė už ką nebūčiau pasitikėjęs. Pernelyg kvaila atrodė veido išraiška. – Eime, chebra...
Jie nuslinko palei sieną, sekdami visažinį Krezelį, netrukus pranyko tamsoje. Likome penkiese.
- Ir kur tu juos samdai?.. – patyliukais nusistebėjo Binera.
- Turiu visą kuopą tokių, - nusispjovė Abneris. – Šiais laikais nusamdyti išsilavinusį kareivį beveik neįmanoma. Garbė Oberhaidui, dar bent šaudyti sugeba ir atskiria savus nuo priešų...
Su Abneriu likęs gvardietis pažvelgė į vadą nekaltomis akutėmis, lyg sakydamas, jog jis tikrai ne toks – geresnis. Daug geresnis.
- Palauksime kelias minutes, - sumurmėjo Abneris. – Būkite pasiruošę. Jeigu pasigirs triukšmas – veržiamės nieko nelaukdami. Princesė Licera pridengs užnugarį.
Didenybė staiga nuraudo iki plaukų pašaknų, tačiau tikrai ne dėl to, kad pasijuto pagerbta.
- O pats nenori to užnugario pridenginėti? – sušnypštė.
- Jis teisus, - pritariau Abneriui. – Pridengsi užnugarį.
- Aš tai prisiminsiu!

Į priekį jau ketinęs žengti gvardietis staiga sustojo ir sustingo, plėšriu žvilgsniu stebeilydamasis į pusiau praviras duris. Ten netrukus pasirodė žemas, murzinas, itin prastais rūbais vilkintis darbininkas. Jo veide vis dar buvo išriesta šypsena, kai jis pasisuko į sieną, įkišo ranką į kelnes ir netrukus ėmė lieti ant tuščių angų urnoms, mykdamas iš didelio palengvėjimo. Štai jo nei aš, nei juo labiau Abneris visai nesitikėjome.
Kai jam labiau palengvėjo, vyrukas sugalvojo paganyti akis po skurdžią aplinką. Nužvelgė daiktą, kurį laikė rankoje, pakėlė akis į lubas. Kai ir ten nieko gero nepamatė, sugalvojo pažvelgti į mus.
Vyruko akys išsprogo, šypsena išnyko, o pro sukąstus dantis prasiveržė išgąstingas dudenimas. Tikriausiai palaikė mus šmėklomis, atėjusiomis atsilyginti už apšlapintą kapo vietą.
- Pirmyn! – sugriežė dantimis Abneris.
Sugniaužęs kalavijo rankeną, jis skubiai žengė link išsižiojusio darbininko ir vienu smūgiu paguldė šį ant grindų.
- Alibaho valdovo Irmiro vardu! – užbaubė, žengdamas pro duris, - visiems nedelsiant pasiduoti!
Kadangi apsišlapinęs vyrukas vis dar spurdėjo, pavaišinau jį spyriu. Įlėkęs paskui Abnerį pastebėjau maždaug tuziną darbininkų, kurie spoksojo į mus baisiausiai nustebę ir išsigandę. Įrankius jie, žinoma, numetė, tačiau dabar klausiamai dairėsi į keturis pasilikusius galvažudžius, kurie savo ginklų mesti neketino.
- Antrą kartą nekartosiu! – subaubė gvardietis. – Mesk kalaviją! Tučtuojau!
Galvažudžiai nejudėjo. Kai paskui mane išlindo Binera ir dar vienas gvardietis, ginkluotas arbaletu, jų nuotaika dar labiau sugedo. Vienas iš galvažudžių suabejojo ir lėtai pasilenkė padėti ginklą. Netrukus, po apsišaudymo grėsmingais žvilgsniais, juo pasekė ir kiti trys.
- Judinkitės prie sienos, mikliai!

Patalpa, kurioje darbavosi tuzinas murzių, buvo pakankamai erdvi ir aukšta. Kaip ir koridoriuje, urnos čia buvo iškraustytos ir išneštos kažkur kitur. Viduryje salės greičiausiai būta šulinio – dabar jo viršus buvo išardytas, akmenys sukrauti pagilintos duobės šlaituose. Išvydęs karučius su smėliu ir kėlimo įrenginį supratau – vyrai kasė gilyn.
- Ar daugiau jūsiškių yra? – atsargiai prisiartinęs Abneris nuspyrė ginklus į šalį.
- Mes tau nieko nesakysim, - spjovė ant žemės vienas iš galvažudžių. – Jūs vis tiek prakišite mūšį. O kai prakišite...
Švilptelėjusi strėlė perplėšė jo marškinius ir įstrigo krūtinėje, nutraukdama paskutinius žodžius. Darbininkai suklykė vienu balsu ir sugulė ant smėlio. Aš pasislėpiau už karučio – šovė iš balkono, kur dabar turėjo lindėti Abnerio gvardiečiai.
- Nešaudykit! – užbaubė Abneris, pats slėpdamasis už statinės su vandeniu. – Mes juos jau pričiupome, idiotai!
Atšvilpusi kita strėlė susmigo antram plėšikui į gerklę. Trečiasis, supratęs kas jo laukia stovint prie sienos, susikeikė ir vienu šuoliu atsidūrė greta manęs, už karučio.
- Darli, kalės vaike!..
Abneris keikėsi ir dievagojosi nudėsiąs gvardietį, atsakingą už priedangą iš antro aukšto. Jis kelis kartus suriko nešaudyti ir įsakė pagaliau pasirodyti visu ūgiu.
Tačiau balkone buvo tylu – niekas nesirodė.
- Man atrodo, kareivi, ten tavo žmonių nėra! – likęs gyvas galvažudys gausiai prakaitavo ir stengėsi atsargiai pasižvalgyti, ar tik jo kur nors netyko mirtis.
- O kas ten tada yra?!
- Iš kur man žinoti? Antrą aukštą užrakinom ir spąstus pastatėm. Tavo kareivius męs būtume išgirdę, ana tomis kopėčiomis greičiau užliptume, nei jie iš spąstų išsikapstytų. Tikriausiai ten mūsų...

Švilpt – ir jo pakaušyje liko styroti tik strėlės kotas. Tiesiai į smegenis. Išsigandęs pažvelgiau į viršų, tačiau nieko, išskyrus balkono kraštą, nepamačiau.
- Stebėk balkoną! – surikau gvardiečiui su arbaletu, kuris dairėsi į visas puses kaip pamišęs, nebežinodamas iš kur tikėtis priešo. Perbėgau salę, mintyse skaičiuodamas iki dvylikos – tiek maždaug laiko reikėjo įgudusiam arbaletininkui užtaisyti ginklą – apsikabinau kopėčias ir slydinėdamas užsiritau į balkoną. Sugniaužęs rankoje svaidomą peilį prisiglaudžiau prie turėklų.
Čia buvo gerokai tamsiau. Visai šalia manęs, ant žemės voliojosi neužtaisytas arbaletas. Greičiausiai juo ir buvo patiesta pirma auka. Antrasis krito po kelių akimirkų – mažoka laiko užtaisyti ginklą...
- Velniava... – sumurmėjau, patraukdamas į tą pusę, kur buvo numesta šaudyklė. Nugarą graužte graužė nelygus turėklo paviršius ir bloga nuojauta.
Už kelių žingsnių aptikau dar vieną numestą šaudyklę – irgi neužtaisytą.
- Ką ten radai, Edi? – riktelėjo Binera.
- Du neužtaisyti arbaletai, nė vieno šaulio, - atsiliepiau. – Abneri, man atrodo, kad tavo vyrus jau sumedžiojo...
Gvardietis man atsakė riebiais keiksmais. Aš artinausi prie vietos, kur buvo paleista paskutinė strėlė. Kad ir kas buvo šaulys, vietoje manęs jis nudėjo savo kolegą. Jeigu čia buvo pats Libas, tuomet aš jo visai nesupratau.
Kaip ir tikėjausi – radau tik numestą ginklą. Neužtaisytą. Balkonas baigėsi už kelių žingsnių, čia sienoje juodavo praėjimas, vedantis nežinia kur. Galbūt į pirmą aukštą.
- Abneri, saugok princesę! – surikau. – Balkonas tuščias, šaulys paspruko. Galbūt žemyn.
- Supratau, velniai rautų! O jūs gulėkit ir nesimaivykit, Oberhaido išmatos!
Paskutinius žodžius jis skyrė darbininkams, kurie pamažu ėmė krutėti, ketindami kilti nuo žemės.
Dėl viso pikto apibėgau balkoną, tikėdamasis sutikti ką nors kitoje pusėje, tačiau ir ten buvo tuščia. Praėjimas juodavo netoliese. Be fakelo neketinau rizikuoti, todėl sugrįžau atgal.
- Čia tuščia! – paskelbiau.
Abi merginos ir gvardietis pamojavo man, kad apačioje irgi viskas gerai. O štai koridoriuje, iš kur mes atėjome, vėl pasipylė Abnerio keiksmai. Regis, gvardietis buvo kaip reikiant įsiutęs.
- Stovėk vietoje, kad tave šunys! Jums ką, nesimiega naktimis?! Laikyk rankas taip, kad matyčiau. Nagi, krutėk į vidų! Tu irgi!
Lydimas kariškų keiksmų, pirmas tarpduryje pasirodė apsišlapinęs darbininkas. Jo rankos drebėjo, iškeltos virš galvos. O išvydęs kitą lankytoją, nustebau aš pats.
- Reiganai? – šūktelėjau. – Ką čia veiki?
- Stengiuosi pasitarnauti Parveliui, Edi, - suniurnėjo nepatenkintas aiškiaregis, baksnojamas Abnerio. – Naktimis ir taip sunkiai užmiegu, o čia dar akmenys pradėjo kalbėti apie kažką negero nekropolyje. Kadangi jie kalbėjo ir apie tave, tai nusprendžiau ateiti, padėti kuo nors. Ė, gal tas gvardietis jau gali nustoti mane baksnoti? Aš ne šiaudinis...
- Reikėjo likti lovoje, - nepatenkintas Abneris įsikišo kalaviją į makštis. – Jeigu jau atėjai, tai gal pasakysi mums, kas šaudė iš balkono?
- Galiu pažiūrėti, - sutiko aiškiaregis, apsidairydamas po kojomis. Jis pasilenkė pirmo pasitaikiusio akmens ir pritūpė šio paglostyti. – Tuoj, tuoj aš prakalbinsiu bent vieną...
- Dabar jau visi, - visas piktas gvardietis bedė pirštu į arčiausiai gulėjusį darbininką. – Tu. Stok ir papasakok, ką čia veikėte!
- Ė tik neužmušk! – sumekeno darbininkas, pakildamas ant kojų. – Mes čia šulinį gilinome, ponuli kareivi. Mums už tai sumokėjo. Kad šulinį pagilintume – tik tiek.
- Kas liepė?
- N... nežinau tiksliai, ponuli kareivi. Mes dirbom sargybiniui, kurio čia nėra, o sargybinis dirbo dar kažkam... kurio čia irgi nėra.
- Buziui? – paklausiau iš balkono.
- Tikrai taip! Jie taip vadino sargybinį.
- O tas kitas, didesnis viršininkas?
- Niekada jo nemačiau, - drebino kinkas darbininkas. – Juk neužmušite už tai, ponuli kareivi?
- Parvelis su tavimi išsiaiškins, - suurzgė Abneris. – Ar kas nors iš jūsų matėte tą paslaptingą žmogų, kuris vadovavo sargybai?
Gulintys darbininkai suošė, kad nematė ir neregėjo.
- Jūs manote, kad aš patikėsiu tokiom pasakom?! – riktelėjo Abneris. – Nagi, kuriam pirmam iš jūsų galvą nukirsti?!
- Išprotėjai? – atsibudo Licera. – Juk jie nežino...
- Jie meluoja! Manote, sunku tokiems niekšams sumeluoti, jūsų didenybe?
- Nemeluoja jie, - pasakė Reiganas, glostydamas akmenį. – Jie iš tiesų nieko nežino. Gilino šulinį neklausinėdami, jiems prigrasino ir sumokėjo, kad  nekištų nosies į ne savo reikalus.
- Ar ne? Ką dar sužinojai, burtininke?
- Aš ne burtininkas... Ana ten, prie antro aukšto durų guli trys negyvi tavo gvardiečiai. Juos užmušė ir paėmė iš jų arbaletus, kad vėliau galėtų... užmušti tris čia buvusius sargybinius. Va tie sargybiniai žinojo daugiau už darbininkus. Bet jau vėlu klausinėti. O Libas paspruko jums iš panosės.
- Čia buvo Libas? – nustebo Licera.
- Aha, stebėjo darbus iš balkono. Bet jau nebėra. Paspruko.
- Palauk... Jeigu čia buvo demonas, kodėl mes jo nepajutome? – apsidairė Binera. – Juk čia nedidelė patalpa, mus būtų sukaustę...
- Jūs nieko neišmanote apie persikūnijimą, ar ne? – suniurnėjo Reiganas. – Libas dabar kitoks. Dabar jis panašus į mus. Galbūt... tiksliai negaliu pasakyti. Dieve, kaip man reikia miego!..
- Mes irgi nemiegoję, - nutraukė padejavimus Binera. – Ką dar matai?
- Nieko, - trūktelėjo pečiais aiškiaregis. – Bent jau nieko aiškaus. Duok man dar truputį laiko.
- Na gerai, - suurzgė Abneris, - o kas nors iš jūsų, veltėdžiai, žinote, KAM reikėjo gilinti tą šulinį?

Po jo žodžių įsivyravus tylai, darbininkai dairėsi tarpusavyje ir bandė sugalvoti ką nors protingo. Jiems ne itin sekėsi.
- Gal... vandens ieškojo? – numykė vienas.
- Paslapčiomis? Jūs tik tiek galite sugalvoti?
- Bet ponuli kareivi, mes iš tiesų nežinome!
- O tu, kreivanosi, nekalbėk už visus! – sugriaudėjo Abneris. – Tiek to, Parvelis jus ištardys. Nagi, rikiuokitės į eilę! Žygiuosime į rūmus!
Dejuodami ir vaitodami jie kilo nuo žemės ir rikiavosi į nedarnią vorą po du, stumdomi dviejų gvardiečių.
- Nesuprantu, kaip jis čionai pateko, - pasakiau, nusileidęs žemyn, - jeigu vienintelis kelias veda pro šventyklą. Gal jau mūsų Libui nieko švento nebeliko? Ir kam reikėjo visas urnas iš šios vietos iškraustyti?
- Dėl urnų nežinau, - numykė Reiganas, - o paspruko jis tikrai ne per šventyklą, nes iš ten aš atėjau. Man atrodo, čia yra dar vienas takas. Slaptas.
- Akmenys tau pasakė?
- Taip. Sekite paskui mane.
- Aš neisiu, - pasakė Licera. – Aš... seksiu paskui gvardietį. Ten liko Čiūros kūnas. Manau, reikia jį paimti.

Mes išsiskyrėme. Abu gvardiečiai ir princesė išlydėjo darbininkus, o Binera liko su manimi ir aiškiaregiu, kuris iš pradžių apžiūrėjo visas sienas patalpoje, tada sumurmėjo kažką panosėje ir ėmė lipti kopėčiomis į balkoną.
- Jau žinau, regis. Jau matau...
Jis patraukė į kampą, kur juodavo praėjimas. Nutvėręs du fakelus užlipau jam iš paskos. Praėjime, laiptų apačioje iš tiesų gulėjo trys negyvi gvardiečiai, jie atrodė visai sveiki, tarsi užmigę. Reiganas sustojo likus keliems žingsniams iki laiptų ir pažvelgė į sieną.
- Pastumsi, Edi? Štai čia.
Nors siena atrodė vientisa ir nepajudinama, čia iš tiesų buvo gudriai paslėptos durys. Sunkiai, tačiau jos prasivėrė. Šiaip ne taip pastūmiau akmens plokštę tiek, kad pro plyšį galėtume prasisprausti.
- Ar ten saugu? – kyštelėjau fakelą.
- O taip. Nejaučiu jokios gyvos dvasios. Negyvos, beje, irgi...
- Kur šis kelias veda?
- Dar nežinau, - suburbėjo aiškiaregis. – Pasižiūrėkime.
Man už nugaros džergžtelėjo traukiami iš makštų ašmenys.
- Nepasitikiu pranašystėmis, - pareiškė Binera. – Leiskite mane pirmą.
- Tu iš viso kuo nors pasitiki?
- Žinoma. Peiliais ir strėlėmis.
Ji dingo su fakelu plyšyje. Prasispraudžiau iš paskos, kakta išmatuodamas staktos aukštį. Koridorius buvo pakankamai aukštas, tačiau labai siauras. Jis čia pat darė staigų lankstą į dešinę. Žinoma, šioje vietoje nepamačiau nė vienos urnos.
Toliau traukėme tylėdami. Į šį slaptą praėjimą nepateko jokia išorės šviesa, net menkiausias spindulėlis. Vieną fakelą nešė Binera, kitu man už nugaros švietė Reiganas. Ir viskas, ką pamačiau, buvo pilkas akmuo.
Netrukus takas ėmė kilti aukštyn nelygiomis pakopomis, kol Binera sustojo, ranka atsiremdama į akliną sieną.
- Atėjom. Ką dabar daryti?
Reiganas pasiprašė į priekį. Jis padavė man fakelą ir kruopščiai apžiūrėjo sienas. Tada tekštelėjo delnu į kairiąją.
- Čia. Stumti.
Šį kartą akmuo pajudėjo kur kas lengviau. Man išlindus į naują patalpą, po kojomis barkštelėjo medinės suolo liekanos. Nuspyriau jas šalin.
Apšnerkštas kambarys teturėjo vienintelį langelį. Visi baldai buvo sulaužyti ir jau gerokai supuvę. Durys vos laikėsi ant vyrių. Iš vieno kampo dvokė išmatomis.
- Mes prie miesto sienos, - pasakė Binera. - Regis, žinau, kur esame – už Oberhaido šventyklos, vienoje iš lūšnų.
- O kur toliau? – pažvelgiau į Reiganą.
- Kas toliau?.. Tu nori sekti Libą? Atleisk, Edi, bet tiek aš nematau. Libo kelias nuo šios vietos miglotas. Jis galėjo bet kur nueiti.
- Tada, - atsidusau, - mums belieka viena vieta, kur galime traukti.

---

Nežinia kiek laiko palaimingai snaudžiau viename iš Parvelio krėslų, sukėlęs kojas ant žemos spintelės, kur patarėjas rašymo reikmenis ir antspaudus laikė. Užmigau beveik nejučia, viena ausimi klausydamasis Bineros ir princesės nereikšmingo ginčo. Parvelio nebuvo namie, o jo pakviesti išėjęs tarnas nesiteikė grįžti. Turbūt visi linksminosi rūsiuose, tardydami suimtus darbininkus.
Kažkas tikriausiai pasikeitė menėse – gal moteriški balsai pritilo, o gal kaip tik – atsirado naujų balsų, nes mano snaudulys išsisklaidė ir aš atmerkiau akis. Nepatenkintas dėbtelėjau į durų pusę.
- Kelkis, yra darbo, - Parvelis nudelbė mus visus paeiliui nieko gero nežadančiu žvilgsniu.
- O gal pirma pamiegam? – pasiūliau. – Kaip senais gerais laikais...
- Pamiegosi, kai karas su Inomehu baigsis. Tu bent nutuoki, ką radote nekropolyje?
Jis akivaizdžiai žinojo ir ketino pasimėgauti akimirka.
- Šulinį, - nusprendžiau žaisti pagal jo taisykles. – Kelis plėšikus, kelis darbininkus ir Libą. Abneris tau turėjo papasakoti...
- Nėra laiko laižyti subines, Edi, - grubiai nutraukė Parvelis ir aš galutinai pabudau. Kažkas buvo ne taip. – Šimto penkiasdešimties pėdų gylyje glūdi Postalibas, apie kurį mes pastarosiomis dienomis nesusimąstėme. Mes užantspaudavome pagrindinę šachtą laikrodžių menėje, ji gana kruopščiai saugoma. O apačioje sargybos nepalikome. Libui buvo likusios vos dvi dienos pasiekti Postalibą iš nekropolio. O jau ten, apačioje, jis gali dėlioti savo akmenis kur nori ir kaip nori – niekas nebūtų sulaikęs.
- Šėtono išpera... – nusikeikė Reiganas.
- Aš manau, kad jis kasė daugiau kaip vieną šulinį, - tęsė patarėjas. – Neturime laiko ieškoti kitų. Gali būti, kad visai nebeturime laiko. Man reikia, kad tu dar kartą leistumeisi žemyn ir viską patikrintum. Šį kartą su gvardijos kuopa.
- Vėl į Postalibą?!
- Aha. Kokios nors problemos?
- Jokių, jeigu pažadėsi man dešimt tūkstančių guartų už žygį į tą skylę.
- Išpro... – jis neskaniai susiraukė, bet tuojau pat prisiminė, kas esąs. – Aštuoni tūkstančiai.
- Devyni, velniai tave griebtų. Ir rami naktelė su paleistuve bei buteliu tavo geriausiojo vyno.
- Karas už sienų vyksta, Edi! Ar tik apie mergas gali galvoti?
- Na jau nereikia... Viso labo kareiviai dykumoje klaidžioja apgraibomis, laukdami, kol bus suręstas altorius. Nepavadinčiau to karu. O tu mane siunti Libui į glėbį – štai čia ir yra karas. Ir visą jį teks nukariauti man vienam. O tau gaila devynių tūkstančių guartų ir mergos...
- Gerai, tavo viršus. Nudėk Libą ir merga su pinigais tavo. Bet šį kartą pasistenk. Juk turi jo mirtiną ginklą, neturėtų kilti sunkumų, ar ne?
- Iš kur man žinoti...
Sugraibiau kišenėje gulėjusį žiedą ant virvelės.
- Jeigu nugalėsime, pinigus per pusę? – paklausė Licera.
- Jūsų didenybe... – vos nepaspringo patarėjas. – Bijau, toks darbas ne merginoms...
- Užsičiaupk, Parveli. Tavo žiniai, aš jau kovojau su velniu ir man gana neblogai sekėsi. Ir aš pasižadėjau medžiotojui, kad jeigu jam nepavyks, aš pabaigsiu visą darbą! Juk tu neturi dar vieno velnių medžiotojo!
- Karalienė mane užmuš.
- Neužmuš, nes tu sugebi labai žemai lankstytis. O ji labai tą mėgsta...
Išvyniojau žiedą, leisdamas jam pakibti ant virvelės. Žengiau žingsnį į priekį ir šmaukštelėjau juo Parveliui į užpakalį.
- Čia dabar kas?! – stūgtelėjo patarėjas, stryktelėdamas ir dar ore apsisukdamas apie savo ašį. – Kokį velnią  dirbi?!
- Tik patikrinau, ar tu neapsėstas, - susukau virvelę aplink pirštą. – Nesijaudink, Parveli, tu saviškis. Antraip jau būtum negyvas.
- Dinkite iš čia visi! – įdūko patarėjas. – Kad jau tokie aršūs – eikite ir nudėkite tą išperą. Gvardija  lauks jūsų laikrodžių salėje!

---

Kad ir kaip buvo smagu žiūrėti į pasiutusį Parvelį, supratau viena – pamiegoti, kol jis nelaimėjo karo, man nepavyks. O miego norėjosi. Tas posmelis, kurį nusnūdau krėsle, beveik niekuo nepadėjo ir aš jau ėmiau rimtai svarstyti idėją pasprukti iš pilies ir kaip nors paslapčia nusigauti iki uždarytos „Skraidančio kirvio“ užeigos. Šeimininkė gaus progą pasikeikti, koks niekšas tas patarėjas, o aš gausiu lovą. Tegu ir už didesnę kainą...
Deja, už durų mūsų laukė gvardiečiai ir jie labai tiksliai žinojo, kur aš turiu būti. Veikiausiai Parvelis viską nuspėjo iš anksto. Žinoma, vis dar galėjau juos įveikti ir pasipustyti padus, bet...
Visada yra koks nors „bet“, sulaikantis nuo beprotiškų idėjų.

Šį kartą jie net rūsius pasirūpino apšviesti. Vanduo apatiniuose aukštuose tebesruvo upėmis ir man kilo negeras įtarimas.
- O kur vanduo nuteka, jeigu jūs skylę užkimšot? – susirūpinau.
- Ten ir nuteka, - neketino leistis į kalbas gvardiečiai. Vienas pažiūrėjo į mane žvairomis ir aš nusprendžiau, kad bus išmintingiau viską pamatyti savo akimis. Regis, į gvardiją pastaruoju metu ima visus – net ir žvairius.
- Ne čia, - patraukė fakelą vienas iš mūsų palydovų. – Čia gi karališkoji kripta, ožy!
- Pats ožys! – įsižeidė kitas. – Man sakė sekti šiomis lentelėmis!
- O tu nematai, kad ant lentelės nupiešta rodyklė, rodanti į kairę?
- Šiaip tai, - dirstelėjau į kriptą, ištiesdamas į priekį fakelą, - rodyklė rodo į dešinę. Mums tenai.
Jie buvo šaunūs bent tuo, kad nebandė su manimi ginčytis dėl rodyklės. Kripta buvo apleista ir pusiau sugriuvusi. Urnos mėtėsi ant grindų – niekam jos nerūpėjo.
Fakelas apšvietė vienos iš urnų šoną ir aš staiga supratau, kodėl Libui parūpo iškraustyti jas visas iš nekropolio menės – ten buvo pavaizduotas Oberhaido simbolis – viename šone įskeltas trikampis.
- Eime? – paragino mane Licera, nuleisdama žemiau savo fakelą.
- Taip... Dabar bent jau aišku, kodėl Libui reikėjo atsikratyti urnų nekropolyje, - parodžiau jai apdulkėjusį piešinį. – Jis ten greičiausiai negalėjo net krustelėti.

Galop gvardiečiai prisiminė, kur reikia eiti ir jau nebesiblaškydami vedė tiesiausiu keliu. Man atrodė, kad vandens po paskutinio apsilankymo čia tik padaugėjo. Laiptais vis dar žliaugė putojantis upelis, tik šį kartą švietė fakelai ir palei sieną žvangčiojo grandinė. Dvokė susvilusia derva.
- Ši patalpa jau turėjo būti po vandeniu, - nusistebėjau, vėl išvydęs krutantį, žvangantį laikrodį. Visos detalės nepailsdamos šoko savo šokį, prikaustydamos žvilgsnį beveik kaip ir pirmą kartą. Abi merginos kelioms akimirkoms sustingo, nustebintos keistojo daikto.
Grandinės tebejudėjo aukštyn ir žemyn, tačiau šį kartą šulinio anga buvo uždengta dviem stambiais akmeniniais luitais. Juose ištašyti plyšiai ne tik leido veikti laikrodžiui, tačiau ir vandeniui nutekėti žemyn. Viena bėda – jie buvo gerokai per sunkūs.
- Ar mes įstengsime juos pajudinti? – pažvelgiau į gvardiečius, ramstančius sienas. Šie gūžtelėjo pečiais, aiškiai neketindami net sužinoti. – Nagi, vyrai, nestovėkit! Ne jums reikės kalavijais apačioje mojuoti, tai bent akmenis patraukite šalin.
- O jeigu ten nieko nebus? – murmtelėjo Reiganas.
- Jau geriau būtų, nes prisiekiu – man jau nusibodo lakstyti iš vieno Alibaho galo į kitą.
Nepatenkinti vyrai keturiese užgulė akmenį ir ėmė traukti jį šalin, akimirkai prispausdami pajudėjusią grandinę. Visas prietaisas sudrebėjo, sužviegė nesavu balsu, o netrukus ir gvardiečiai jam iš paskos:
- Žiūrėk kur trauki, arklio galva! Jeigu per tave kas nors sulūš, mus visus pakars!
- Čia tave pakars, tave vienintelį virvė išlaikytų nesutrūkusi...
- Eik tu kopon!
Plūsdamiesi ir spjaudydamiesi, jie pagaliau atidengė pusę šulinio. Sunkiai alsuodami, išsirėkę vienas ant kito stovėjo vandeny ir klausiamai žiūrėjo į mane, aiškiaregį bei merginas.
- Laikrodis ką tik persivertė, teks kopti grandine patiems, - atsidusau.
- Vyrai pirmi, - murmtelėjo Licera.
- Aš pirma, - niauriai pareiškė Binera, žengdama į priekį.
Žudikė atsargiai prisiartino prie pusiau atidengto šulinio ir pabandė vieną iš grandinių. Kiek baimingai dėbtelėjo į virš galvos besisukančias detales, lyg kuri iš jų kėsintųsi nurėžti galvą.
- Jūs nieko apačioje nerasit, - pasakė Reiganas. – Tas akmuo, kurį nukėlėt... Jis man sako, kad ten ilgai nieko nebuvo.
Pažvelgiau į jį, sustojusį vos už kelių žingsnių nuo veikiančio laikrodžio. Reiganas dėbsojo į mus kiek paniuręs, lyg nežinodamas, ką daryti.

O tada, visų mūsų akyse, jo galva staiga sprogo, aptaškydama viską aplinkui kruvina koše. Apstulbęs ir išsigandęs tesuspėjau pastebėti baltą princesės ranką, kuri smogė kažkokiu daiktu aiškiaregiui iš užnugario. Viskas įvyko taip greitai, kad kelias akimirkas mes tik žiūrėjome į begalvį Reiganą, dar tebestypsantį stačią. Tada lavono keliai sulinko, jis persisuko ir pusiau šonu tėškėsi į vandenį.
Licera stovėjo visa apsitaškiusi kraujais, gniauždama kumštelius ir nenuleisdama akių nuo begalvio kūno.

O tada atsitokėjo gvardiečiai, kurie nedelsdami išsitraukė kalavijus, peilius ir visą kitą aštrų turtą.
- Jos didenybė apsėsta! – suklykė žvairys, griebdamas po marškiniais paslėptą Oberhaido simbolį. – Ji yra prakeiktas demonas! Kapokit ją vyrai, kol mūsų neužkapojo!
- Stokit  visi! – atšoko Licera, - tai ne aš, tai jis!..
- Neklausykit to padaro, jis nori mūsų smegenis apsukti ir po to suvalgyti! – žvairys kratė kalaviją, ruošdamasis šokti kautis pats pirmas. Atsitokėjęs nutvėriau jį už pakarpos  ir patraukiau atgal, peilio rankena stuktelėdamas į pakaušį.
- Visiems liautis! – užbaubiau, - Jūs ne tam čionai esate, kad su demonais kautumėtės!
- Betgi ji užmušė burtininką kumščiu! – paprieštaravo vienas gvardietis. – Ji demonas!
- Tu burtininko nuo aiškiaregio neskiri, tuo labiau kairės nuo dešinės. Iš kur tau žinoti, kuris iš mūsų yra demonas? Gal tai aš esu apsėstas, o ji ne?..
Dabar gvardiečiai atsisuko į mane su visais nukreiptais ginklais.
- Ne jūsų darbas su demonais kariauti, - pakartojau. – Traukitės geruoju, nes prisiekiu Oberhaidu, jeigu nudėsite princesę ir ji nebus demonas, visi į kartuves nukeliausit!
Trys vyrai murmėdami žvalgėsi tai į mane, tai į princesę, tada pasitraukė prie sienos. Žvairys liko gulėti vandenyje, raukydamasis po mano smūgio.

- Ką tu padarei Reiganui? – paklausiau Liceros, kuri vis dar neramiai dėbsojo į gvardiečius. Princesė ištiesė  man ranką ir nuo jos riešo lengvai nuslydo užsivyniojusi virvė su užvertu žiedu. Žiedas pakibo pora pėdų žemiau delno. Pažinau jį, mirtiną Libo ginklą.
- Aš tik norėjau patikrinti, - pasakė ji dusliu balsu. – Ištraukiau jį... tau iš kišenės. Maniau, Reiganas tik mėlynę gaus, bet... pats matai.
- Bet tai nesąmonė, juk jis nebuvo demonas! – Binera paleido grandinę ir žengė kiek arčiau pasižiūrėti. – Jis tik paprastas žmogus, nuo jo net nesustingdė, kaip nuo velnio!
- Tai kodėl jo galva susprogo nuo mažo metalinio žiedo? – jau kiek piktokai paklausė Licera. – Kodėl tada jis pasirodė nekropolyje vidury nakties, pačiu netikėčiausiu metu? Sakėsi atėjęs pro šventyklą, tačiau mieste niekas šiuo metu nevaikšto be palydos. Jis turėjo ateiti ne vienas. Mažiausiai su vienu gvardiečiu.
- Manai, jis buvo visą laiką balkone? – atėmiau iš merginos žiedą.
- Balkoną ir koridorių, kuriuo atėjome, jungia praėjimas. Tas pats praėjimas, kuriame buvo trys užmušti gvardiečiai. Aš ir pagalvojau, kad Reiganas galėjo juos užmušti, nušauti likusius plėšikus, kad šie negalėtų nieko papasakoti. Tikriausiai jie jį matė, žinojo, kaip atrodo. O tada tu užlipai į viršų ir Reiganui... arba Libui teko nusileisti praėjimu į koridorių, kur jį aptiko Abneris.
- Gana įtikinama, - murmtelėjau. – Bet kodėl tada nieko mums nepasakei?
- Kada aš galėjau? Reiganas nebeatstojo nuo mūsų nė per žingsnį. Aš bijojau net išsižioti, kad jis nesugalvotų pradėti burti, ar dar ko nors...
- Žiūrėkit! – staiga suklykė vienas iš gvardiečių. – Nuo jos dūmai rūksta! Aš juk sakiau, kad ji prakeikta!

Licera iš tiesų apsisiautė lengvu pilkšvu rūku – tai kraujo krešuliai garavo nuo jos plaukų ir veido. Garavo ir vandenyje išsitėškęs lavonas. Jis jau buvo pajuodęs kaip reikiant.
- Ji apsėsta demono, tuoj mus visus išguldys!..
- Ar tu neužsičiaupsi? – krioktelėjau supykęs gvardiečiui į veidą. – Į save pažiūrėk, pats rūksti kaip kaminas!
Jis pažvelgė į savo aptaškytą ranką, klyktelėjo iš siaubo ir puolė ją plauti. Vienas gvardietis nubėgo prie laiptų ir rėkdamas pradingo koridoriuje.

- O paskui tu man parodei urną su Oberhaido ženklu, - tęsė Licera, žiūrėdama į savo rūkstančias rankas. – Tada aš supratau, kodėl Reiganas nekropolyje pasiliko su jumis. Jis negalėjo grįžti pro šventyklą, nes būtų išsidavęs. Jam reikėjo kelio, kuriame nebūtų simbolių, nė vienos urnos. Kelio, kuriuo jis ir atėjo.

Lavonas vandenyje jau rūko kaip reikiant – juodi dūmai stulpu kilo nuo jo iki pat lubų.
- Ar taip miršta demonai? – paklausė Binera.
- Nežinau, nebuvau dar nė vieno užmušęs, – tarstelėjau.
Dūmai nyko pasiekę lubas. Jie nebandė kauptis patalpoje, sutirštėti ar įgauti kokį nors pavidalą. Tačiau man pasirodė, kad jie bandė kalbėti, pasakyti kažką šnypščiančiu, žemu balsu, lyg iš ano pasaulio. Tačiau nieko nesupratau.
Netrukus iš kūno nieko neliko. Tik šlapi rūbai vandenyje. Kišenėse nebuvo jokių daiktų, galėjusių ką nors papasakoti apie šeimininką. Dėl viso pikto išsitraukiau raudonašmenį durklą ir pasukau jį ant delno. Jis turėjo parodyti man į žiedą ant virvelės, tačiau tik abejingai pasisuko ir sustingo smaigaliu į mane. Magiškų daiktų čia jau nebebuvo.
- O kur tikrasis Reiganas? – sumurmėjo Licera.
- Tikriausiai dingo dykumoje. Kartu su antruoju patarėju Greifradu, - prisiminiau. – Štai ir viskas. Sveikinu, didenybe. Regis, devyni tūkstančiai guartų ir merga nakčiai bus jūsų.
- Man regis, pinigus tau žadėjo už pasivaikščiojimą Postalibu, - šyptelėjo Licera. – Nereikia man aukso. Aš, kaip ir Parvelis, imu iš iždo kada panorėjusi.
- Postalibe vis dar gali būti pavojinga. Reiganas labai nenorėjo, kad mes ten leistumėmės. Reikės daugiau žmonių. Ei, gvardieti! Nubėk ir sugrąžink savo draugą atgal. Mes leidžiamės.
Kareivis abejodamas žiūrėjo į mus, tada labai nenoriai nuėjo vykdyti įsakymo.
- Nemanau, kad jis grįš, - pasakė Binera. – Bent jau kam nors praneš apie tai, kas čia vyko. Eime?

---

Mes nusileidome į Postalibą lydimi vos dviejų gvardiečių, sąžiningai tebevykdančių įsakymus. Tikėjausi apačioje aptikti kažką rimto – Reiganas ketino mus atkalbėti nuo žygio į šią vietą. Tikriausiai turėjo ten paruošęs staigmeną.
Burtais sustingdyto smėlio kupolu uždengtas miestas laukė tykus ir paslaptingas, kaip ir pirmą kartą. Pelenais nuklotose gatvėse neišvydau jokių ženklų, kad čia būtų darbuotasi. Netgi pirmojo žygio metu palikti pėdsakai tebebuvo ryškūs – galėjau žingsnis į žingsnį sekti save patį.
- Visas miestas laikosi tik dėka šių burtų? – dairėsi į kupolą Licera. – Viskas, nebeužmigsiu naktimis.
- Jie laikė miestą šimtus metų, - gūžtelėjau pečiais. – Nematau priežasčių jam nepalaikyti dar tiek pat.
- Taip, bet burtai turi šlykštų įprotį išsisklaidyti, ar ne?
- Pasakose – taip. Kas žino, kaip čia bus iš tiesų.
- Įdomu, ar namuose liko turtai? – sumurmėjo Binera. – Iškrausčius šį miestą, būtų galima neblogai praturtėti.
- Negalima, - paprieštaravo gvardietis, niauriai dėbsodamas į žudikę. – Čia karališkų asmenų nuosavybė.
- Vadinasi, mano, - šyptelėjo Licera.
Tiek abu gvardiečiai, tiek žudikė nepatenkinti sužiuro į ją. Matyt, visi paslapčia jau svajojo apie paliktus turtus.
- Jūs tiesiog juokingi, - paniekinamai vyptelėjo princesė. – Eikite, kraustykite, jeigu taip norite. Leidžiu. Vis tiek miestas tuščias.
Žudikė stabtelėjo ir mąsliai apsidairė. Vienas gvardietis, nieko daugiau nelaukdamas, pasuko į artimiausią pastatą, kurio durys pavyzdingai tebebuvo savo vietoje, tačiau subyrėjo į druzgus po pirmo stipresnio stumtelėjimo. Kitas kiek paabejojo, tačiau liko stovėti.
- Maniau, tu pakankamai turtinga, - pasakiau Binerai.
- Aš realistė. Jeigu Parvelis sugalvos surasti Raugo Duobę, tuomet aš tuščiomis kišenėmis.  O tai puiki proga.
- Tai ko lauki?
- Dievaži, Edi, tu kaip tas gvardietis – tikriausiai nueitum į pačią pirmą lūšną lobių ieškoti... Man labiau patinka štai tas dvaras, kuriame tikriausiai gyveno itin turtingas pirklys. O gal net kilmingas žmogus. Ir jeigu čia nėra rimtesnių pastatų, tuomet man reikia tenai...

Klausydamasis jos išvedžiojimų netikėtai pajutau, kaip vos juntamai virptelėjo grindinys po kojomis.
- Palauk... jauti?
- Aš pajutau, - apsidairė Licera. – Ar gali būti, kad burtai, laikantys smėlį, sklaidosi?
- Nemanau. Tai kažkas kita.
- Magija, - pagarbiai pasakė kareivis.
- Man atrodo, - Binera paniekinamai vyptelėjo, - mūsų gvardietis bus ką nors nuvertęs.
Žemė vėl virptelėjo, lyg milžinas būtų žengęs žingsnį. Tik šį kartą išgirdau tolimą dunkstelėjimą – priešingoje pusėje, nei gvardiečio okupuotas namas.
- Manau, dvarai ir lobiai palauks, - išsitraukiau peilį, pirštu patikrindamas ašmenis. – Ten. Reikia patikrinti.
Palikę gvardietį plėšti pastatą, keturiese patraukėme papilkėjusiomis gatvėmis į dunksėjimo pusę. Namai be žmonių atrodė labai nejaukūs, beveik priešiški. Visi paviršiai daugiau ar mažiau nukloti suodžių, kur padėsi ranką – ten žymė. Braudamasis pro medinius vartus nė nepajutau, kaip jie subyrėjo į dulkes vos praverti.
Dabar dunkstelėjimai buvo ne tik stipriau juntami – jie padažnėjo. Po vieno iš jų išvydau tyliai prasmengantį namo stogą – neatlaikė medis. Jis tikriausiai buvo kažkada dengtas audeklu, kaip ir dalis dabartinių pastatų paviršiuje. Alibahe lyja kartą per pusę metų, todėl rimtesni stogai tiesiog nereikalingi. Akmenines čerpes kloja tik labai turtingi, kad vagims būtų sunkiau patekti. Tačiau netgi jie žino – jeigu jau turi čerpių stogą, tuomet visi apylinkės vagys nutuokia apie tavo praturtėjimą, o vaikigaliai šias žinias vėju išnešioja į visas reikalingas ausis.
Kad ir kas drebino žemę, jis tai darė akmens pagalba – dabar jau aiškiai girdėjau, kaip akmuo trinasi į akmenį. Mes pasiekėme gatvelės galą ir pasislėpėme senų vartų šešėlyje. Toliau prasidėjo aikštė, pilna dulkių kamuolių, kuriuose kažkas be perstojo judėjo.
Binera tyliai parodė į pastatą išvirtusiomis durimis, stūksojusį prie pat vartų. Jis buvo dviejų aukštų, antrojo aukšto langai kaip tik nukreipti į aikštę.
Tykiai įslinkome į pastatą. Nesunkiai suradome laiptus, nuklotus storu dulkių sluoksniu. Laimė, jie buvo akmeniniai ir kol kas neketino griūti. Tikriausiai čia gyveno pasiturintis pirklys, leidęs sau netgi paauksuoti medinius turėklus, prie kurių pasibijojau liestis. Paveikslai rėmuose buvo vos įžiūrimi, vienas nuo žemės virpėjimo pavirto druzgais tiesiog bežiūrint. Jame buvo pavaizduotas storas, savimi patenkintas vyras labai ilgais ūsais. Buvo ir nebeliko. Džiaugsmo iš čia esančių paveikslų bei knygų būtų nebent metraštininkui, nes paprastai tokias vietas pirma nusiaubia plėšikai, o jie knygas retai skaito.
- Ar tu skaitai knygas? – paklausiau Bineros.
Ši pasižiūrėjo labai nustebusi ir numojo ranka.
- Aš žinau, kaip išgyventi. Kam man knygos?
- Na, aš pavyzdžiui skaičiau Akavanusą.
Binera kiek pagalvojo, tada gūžtelėjo pečiais. Ji pasiekė laiptų viršų.
- Gerai. Tu skaitei Akavanusą, aš ne. Bet tai nepadės tau laimėti mūsų dvikovos.
- Manai? O jeigu ten buvo surašytos kovų gudrybės?
Binera šyptelėjo.
- Ne, nebuvo, – pareiškė.
- Kaip neskaičiusi Akavanuso, tu daug žinai...
- Šventas Oberhaidai, na tu kaip mano motina! Ji irgi man zyzė – „paskaityk nors vieną knygą – daugiau žinosi“. Pati mokėjo skaityti, vargiai perskaitė kelis pergamentus ir labai tuo didžiavosi. O iki gyvenimo galo taip ir liko kišenvage. Aš nė vienos knygos neskaičiau, tačiau man aišku, kad Akvana... žodžiu, tas, kurį tu skaitei, nerašė apie kovų gudrybes. Antraip tu būtum mane įveikęs dar per patį pirmą mūsų susirėmimą.
Ji nutilo įsikarščiavusi.
- O jeigu ir rašė, - pridūrė po akimirkos, - tuomet kokia nauda iš tų žinių, jeigu tu nesugebi jų panaudoti prieš mane?
- Nerašė, - linktelėjau, pralinksmintas jos įkarščio.
- Jeigu judu abu baigėt rėkti, manau, laikas susirasti langą, - įsiterpė Licera. – Ir kalbėti tyliau.


Nors aikštė skendėjo dulkėse, iš viršaus buvo nesunku įžiūrėti didžiulius padarus, tingiai šliaužiojančius ratais. Kai kurie vos vilko kojas, išgaudami duslų džeržgesį, kiti rymojo pasvirę, laukdami tinkamo momento. Tada staigiai perkeldavo koją ir vėl sustingdavo, bandydami atgauti pusiausvyrą. Dunkst...
Tai buvo golemai. Daugybė jų, krutančių ratais, be jokio regimo tikslo.
- Akmeniniai žmonės? – sudrebėjo Licera.
- Ne, tai magija, - kaip užkeiktas pakartojo gvardietis vienintelį žinomą žodį.
- Golemai. Libo darbas, ne kitaip. Vieną jis jau buvo pasidaręs Temilei bokšte saugoti. Tačiau nemačiau, kad būtų kur nors paslėpęs daugiau.
- Tikriausiai šituos sukūrė vėliau, - paspėliojo Binera. – Tiktai kam?
- Gal atsarginis planas?
Kurį laiką stebėjome ir skaičiavome milžinus, svarstydami patyliukais visokias idėjas. Tik jos niekaip nesiklijavo į vieną paveikslą. Jeigu tai buvo Libo armija, tuomet ji buvo saugiai uždaryta po žeme, negalėjo niekam pakenkti. O jeigu kažką saugojo, tuomet nebebuvo kam tuo „kažkuo“ pasinaudoti.
O gal buvo? Kas, jeigu Licera užmušė ne patį Libą, o dar vieną „golemą“, tik iš kūno ir kraujo?
- Aštuoniasdešimt trys, - atsiduso Licera. – Kai jie taip juda, sunku tiksliai suskaičiuoti.
- Aš suskaičiavau septyniasdešimt devynis, - sumurmėjau. – Mums reikėtų grįžti. Čia ne mūsų darbas su golemais kovoti. Reikia Dolimėjaus, ar kokio nors kito vandens burtininko šių padarų kaktoms švariai nuplauti.
Po stipresnio dunkstelėjimo už aikštės stovėjusi pašiūrė pakrypo ir susmuko, pasipylė nauji dulkių kamuoliai. Golemai paskendo neperžvelgiamame debesyje.
- Nors aš ir nemoku gerai skaičiuoti, bet man regis, jų yra aštuoniasdešimt vienas, - staiga pareiškė Binera. – Pamenate, ką sakė Parvelis? Altoriaus ratą sudaro devyni stipinai po devynis akmenis. Iš viso – aštuoniasdešimt vienas. O kas, jeigu šitie golemai – tai vaikštantys altoriaus akmenys? Libui tai būtų labai patogu. Jis ateina čionai savo keliais, sukuria golemus ir reikiamu metu duoda jiems įsakymą kiekvienam eiti į reikiamą Postalibo vietą.
- Skamba nemaloniai, bet įtikinamai, - linktelėjau. – Tu tikrai neskaitei Akavanuso?
- Dar pasišaipyk ir gausi į ausį, - susierzino Binera.
- Aš nesišaipau. Kartais tu mane tikrai nustebini, - pasiteisinau.
- Mano atmintis gera. Ir tam nereikia būti apsiskaičiusiu visokių burtininkų raštų.
- Akavanusas rašė apie didvyrius. Jo istorijos žinomos iki pat Nakros, jis juk žymiausias metraštininkas ir bardas.
- Tebūnie.
Atsidusau.
- Tiek to, eime iš čia, - pasiūliau. – Parvelis turi žinoti apie viską, kas čia vyksta. Golemai ne mūsų reikalas. Tegu jais burtininkai ir lankininkai rūpinasi. Dolimėjus juos vienas įveiktų, iškvietęs vandenį į paviršių.

Su manimi niekas neketino ginčytis. Alternatyva atrodė labai jau žiauri, todėl patyliukais išsliūkinome iš pastato ir tylėjome tol, kol nutolome saugiu atstumu. Likęs vienas gvardietis jau buvo suspėjęs prisikišti kišenes visokių smulkmenų. Jam tikrai nepatiko, kai atitraukėme jį nuo darbo ir pasiūlėme lipti atgal į paviršių.

---

- Jūs kažką padarėte? – Parvelis mus pasitiko prie tardymo kamerų, truputį susivėlęs ir gana smarkiai sunerimęs. – Man ką tik pranešė, kad nuo oazės pajudėjo kariuomenė, kuriai vadovauja benkartas Brodas.
- Tavo sakalai skraido taip greitai?
- Ne tai dabar svarbu. Kas ten, apačioje?
- Golemai, - atsidusau. – Visa armija golemų, pasiruošusių suformuoti altorių savo kūnais. Tik man atrodo, jie to nebepadarys. Licera užmušė Libą.
- Princesė? – nustebęs Parvelis nužvelgė merginą. – Tu tikras?
- Na taip. Mergaitė užsimojo mirtinu ginklu, ištaškė Reigano galvą po visą patalpą. Tai reiškia, kad tuo pačiu ir priešo agentą sunaikino, kurio tu čia niekaip negalėjai surasti.
- Reiganas?! – patarėjas apstulbęs kiek patylėjo, tada trinktelėjo kumščiu į sieną ir susiraukė iš skausmo. – Neįtikėtina... Aš taip ir neatkreipiau į jį dėmesio. Visada tyliai lindėjo savo vietoje, visada tik protingus patarimus duodavo... O kas ten dėl golemų? Sunaikinai juos?
- Aš kaip tik atėjau tartis dėl užmokesčio tuo klausimu...
- Edi, prisiekiu, tu jau bandai mano kantrybę!
- Tai mudu lygūs. Nes tu manąją jau visą mėnesį bandai ir aš neturiu teisės net pasakyti, ką apie tave galvoju. Manai, tuos padarus labai lengva įveikti?
- Na gerai, ko tau reikia?
- Šimto tūkstančių guartų ir...
- Ne! – beveik isteriškai klyktelėjo Parvelis. – Pakvaišai?!
- Na gerai, tada bandom kitaip. Nemokėk man šimto tūkstančių, bet nusamdyk Dolimėjų ir liepk jam vandeniu praplauti golemų kaktas. Po to visi padarai bus labai švarūs ir negyvi. Burtininkui neturėtų kilti sunkumų, jis meistras.
- Jeigu nenori ten leistis, taip ir reikėjo sakyti, - nusispjovė Parvelis. – Gerai, nusiųsiu burtininką.
- Tu turėtum džiaugtis, Parvi. Juk demono nebėra. Galėtum netgi nedidelę puotą iškelti.
- Tai tik viena iš pergalių, - atsiduso patarėjas. – Net jeigu demono ir nebėra, link miesto traukia Inomeho kariuomenė. Beveik aštuoni tūkstančiai karių, su taranais, balistomis ir visokiu kitokiu gėriu. Nežinau, kokia jėga juos veda, bet tai nebus malonus susidūrimas. Manai, laikas puotauti?
- Du šimtai tūkstančių guartų, - numykiau pagalvojęs.
Parvelis primerkė akis ir nutaisė itin keistą veido miną. Jis nieko nesuprato.
- Jeigu man tiek sumokėsi, eisiu kariauti, - paaiškinau.
- Eik tu kaku! Už tiek aš Nakros ir Zorhunų armijas nusamdysiu, ir dar pakasynoms liks.
- Protingas sprendimas. Vadinasi, man čia nebėra kas veikti. Sėkmės tau kariaujant, Parvi.

Taip ir palikau jį, stovintį su sunkiais sprendimais prie tardymo kameros. Nujaučiau, kad jeigu nors kiek uždelsiu, kita savanoriška užduotis bus joti žvalgyti priešo pozicijų. O čia jau velnių medžiotojo pažeminimas, pats tikriausias įžeidimas. Alibaho oras ilgainiui įkaitina bet kokį kraują – kai tai imi jausti, geriausia nutolti nuo šios dykumos kuo toliau. Be to, man jau buvo iki gyvo kaulo įgrisę vietiniai karališki asmenys su visa savo svita – reikėjo skubiai traukti į dykumą ir rinktis artimiausią neutralią šalį, kur didžiausia problema – raguoti velniai. Aš netgi žinojau jos pavadinimą.

---

Jau beveik buvau pamiršęs, ką reiškia plati, minkšta lova su puriais patalais. Miegojau lyg kūdikis, kurio nebūtų pažadinusi net gauja bardų, sutartinai bliaunančių didvyrius šlovinančią giesmę. Žinoma, artinosi Brodo vadovaujama kariuomenė, artimiausiomis dienomis turėjo spręstis ne itin linksmi dalykai. Žinojau tik tiek, kad niekas nežinojo, dėl ko tebesitęsia šis karas. Tačiau dabar tai buvo Parvelio karas, nieko antgamtiško ar demoniško. Neketinau jame dalyvauti. Greičiausiai ir Parvelis tai suprato, nes jo daugiau tą dieną nemačiau. Paryčiais susiradau lovą ir pasislėpiau nuo pasaulio po patalais. Net nebuvau tikras, ar tai mano lova. Tiesiog ji buvo labai panaši.
Ir pažadino mane tikrai ne Parvelis su kibiru vandens. Greičiausiai būčiau jį išmetęs pro langą ir Parvelis nujautė tai. Ne, ne jis...

Vieną akimirką susipratau nebemiegąs, nes pajutau šalia savęs moterį. Ji taip pat buvo palindusi po patalais ir dabar dar stengėsi kaip įmanydama užsilipti ant viršaus, kas buvo logiška. Jeigu vyras ir moteris guli lovoje, kažkuris turi atsidurti viršuje...
Kad tai buvo moteris, išdavė kiek nepatenkintas jos niurzgėjimas – aš tebegulėjau kaip koks stuobrys, stengdamasis iki galo pabusti ir nė kiek nepadėjau jai. Jutau jos apvalumus, turėjusius sujaudinti kiekvieną sveiko proto vyrą, tačiau galvojau apie dvasių šulinį, kur liko Emerzidė. Nors turėjau negalvoti visai.
Galop jai pavyko įsitaisyti man ant pilvo, karštas alsavimas pakuteno nosį. Ji neseniai valgė keptą paukštieną. O po to užkando persikais ar kažkuo labai panašiu. Ir užkandusi sugalvojo, kad jai reikia vyro? Smarkuolė...
„Smarkuolė“ įsikibo dantukais į apatinę mano lūpą ir agresyviai timptelėjo. Įsisiurbė aršiau, inkštelėdama ar tai iš malonumo, ar nekantrumo. Pagalvojau, kad tai visai netgi malonu. Arši moteris, žinanti, ko jai reikia. Gal čia toji šiaurietė, turėjusi didelę nuomonę visais įmanomais klausimais? Antra vertus, niekas dovanotam arkliui į dantis nežiūri - negi ginčysies su amžių išmintimi?
Čiupau ją už minkščiausios vietos ir supratau, kad nėra ji tokia minkšta. Mano glėbyje gulėjo jauniklė, dar nesulaukusi tiek vasarų, kad įgautų moteriškesnes formas. Tačiau jai mano užgriebis aiškiai patiko.
- Aha, pagaliau gyvas, - apsidžiaugė ji. - Pasilinksminsime?
Net krūptelėjau nuo to balso. Paleidau kumpį, sugriebiau antklodės kraštą ir trūktelėjau. O tada prisimerkiau nuo ryškios dienos šviesos.
Licera apsilaižė, aiškiai tikėdamasi linksmybių. Dar niekada nemačiau jos tokios linksmos.

Pabudau išpiltas šalto prakaito. Lova visgi priklausė man. Gulėjau joje su visais rūbais ir batais, durys tebebuvo užšautos iš vidaus. Žinoma, jokios moters čia nebuvo. Juolab princesės.
Dar pagulėjau išsipleikęs, vartydamas mintyse paskutinius sapno epizodus. Paprastai sapnai užsimiršdavo po kelių akimirkų, likdavo tik bendri vaizdiniai – kažkas buvo, kažkas vyko...
Nebent juos iš karto pabudęs perkratydavai nuo galo iki pradžios – tik tada viskas susidėliodavo į pasakojimą.
Buvau įsitikinęs, kad iš pradžių ten būta Emerzidės. Vėliau ji pavirto į šiaurietę tarnaitę, o galop – į princesę. Žiauru. Ką gi tai galėtų reikšti?

Pakilau iš lovos ir nuėjau prie stalo, kur gulėjo mano daiktai. Jų nebuvo itin daug, po viešnagės Alibahe prisidėjo tik vienas ginklas – lelijų kalavijas. Balnas liko prie žirgo, žirgas dingo Pal Adoso apylinkėse. Vadinasi, man reikėjo naujo balno ir naujo žirgo. Parvelis neprieštaraus.
Mintyse apsvarstęs veiksmų planą, susirinkau daiktus, persivilkau rūbus ir išėjau iš menės į tamsų koridorių. Mintinai žinojau, kad pirmas posūkis už penkių žingsnių – fakelų čia niekas neuždegdavo. Kam reikėjo, tas praeidavo su žibintu ar žvake.
Parvelio menės buvo vienu aukštu žemiau, tam reikėjo praeiti į bokštą su spiraliniais laiptais ir linktelėti keliems budintiems gvardiečiams. Tada per dvi pakopas nušokuoti žemyn, pauostyti niekada neišsisklaidantį išviečių tvaiką, įkvėpti virtuvės kvapų, kiek pamąstyti apie šį kvapų kontrastą ir spyriu atlapoti gerokai nuspardytas duris į apšviestą koridorių. Tada beveik šimtas žingsnių kilimais į kairę. Parvelio menių durys niekuo neišsiskiriančios iš šimtų kitų paprastų durų. Tik karališkieji asmenys ir didikai puošia savo duris. Galėtų ir Parvelis, bet jis kažkodėl to nenori.
Radau jį būrio karvedžių apsuptyje. Gvardiečiai pažiūrėjo į mane su neslepiama panieka. Pažinau jų tarpe Termirą, tačiau šį kartą jis nesiteikė man nieko tarti. Nužvelgė mano rūbus, ginklus, daiktus ir vėl nusisuko. Parvelis nebyliai parodė į menės galą, kur už užuolaidos prasidėjo kitas mažas pasaulėlis, skirtas ramiam pasisėdėjimui, plepant apie šį bei tą svarbaus.
Patarėjui reikėjo pabaigti karo reikalus, todėl pasinaudojau jo pasiūlymu ir įsirangiau į krėslą, viena ausimi klausydamasis, kaip kariškiai derina miesto gynybos planą. Jie kalbėjosi apie kuopas, būrius, dalinius, kaip jie turi judėti ir kur laukti. Žodžiu – tarėsi, kaip pražudyti kuo daugiau puolančiųjų ir kaip išsaugoti kuo daugiau savų. Belaisvių imti kuo mažiau ir tik tuos, kurie vadovauja. Perrengti dalį karių Inomeho uniformomis, kad šie galėtų suirutės metu prisijungti prie priešo dalinių, o tada sabotuoti iš vidaus. Slėptuvės dykumoje turi būti įrengtos per pusę dienos. Jose paslėpti du šimtus karių, kurie lemiamu momentu smogtų iš užnugario. Žinoma, jiems reikės maisto atsargų, galbūt kiek padidinti atlyginimus. Karas nėra pigus. Už pusdienio kelio esančius šulinius geriau užnuodyti ir iškeldinti visas artimiausias gyvenvietes. Žmones perkelti į palapines miesto teritorijoje, panaudoti ir visas senas lūšnas. Ir žinoma, mieste komendanto valanda. Kaipgi be jos?..

- Išvyksti, - konstatavo patarėjas akivaizdų faktą, vos tik kariškiai išsinešdino. – Atėjai pinigų ar paerzinti mane?
- Tu ir taip nervuotas.
- Teisybė... Kiek reikia? Dėl septynių tūkstančių tarėmės?
- Šiaip tai buvo devyni. Ir paleistuvė, - atsidusau. – Tiek to, palikim paleistuvę ramybėje. Po dienos miego man nebesinori.
- Išrašysiu tau leidimą į iždą...
- Palauk, - burbtelėjau. – Tu bent įsivaizduoji, kiek sveria devyni tūkstančiai guartų?
- Na, bus skrynelė aukso.
- Mano arklys greičiau nustips, nei pajėgs ją pergabenti per dykumą. Kiek turi čia, kambaryje?
Nustebęs patarėjas pasirausė stalčiuje ir nutėškė ant stalo storoką kapšą.
- Trys šimtai gal bus, - suabejojo.
- Tinka.

Parvelis kelias akimirkas spoksojo į mane paniuręs ir nepatenkintas.
- Nebesuprantu tavęs, Edi, - atsiduso.
- Viskas labai paprasta, senas drauge. Kada nors aš vis tiek grįšiu. Kai baigsis tavo karas. O jis greitai baigsis, neabejoju.
- Aiškiaregiu patapai?
- Tiesiog mačiau Brodą savo akimis, - trūktelėjau pečiais. – Jis kvailys. Būtinai pralaimės. Tu laimėsi. O visa kita savaime aišku.
Parvelis vis dar žiūrėjo į pinigų kapšą abejodamas.
- Ten, kur aš vykstu, pinigų ir taip yra, - atsidusau.
- Aa... – kinktelėjo galvą, - dabar aišku.
- Špygą tau aišku. Aš dar pats nieko nežinau, kaip čia bus. Lik sveikas, senas drauge.
- Ir tu lik, - atkišo jis delną paspausti. – Dykumos šulinius iki rytdienos vidurdienio užnuodys. Žiūrėk, nebandyk gerti.
- Įsidėmėsiu.
Taip ir palikau jį – paniurusį, pavargusį, svyruojantį nuo kojos ant kojos. Ir dar karo belaukiantį.

---

Arklininkas man pasiūlė juodą kumelę, visai neseniai prajodinėtą ir dar gerokai neramią. Ji jau buvo nusviedusi nuo savęs kelis gvardiečius, todėl stovėjo nejudinama kamputyje ir piktai sau prunkščiojo, kuomet įėjau į arklides.
- Kiti žirgai kareiviams, - pasiginčijo arklininkas. – Visi žino, kad greitai mums reikės kariauti. Neduosiu.
- Tiek to, balnok, - nusileidau. – Tikiuosi, balnas bent geras bus?..
- Balnas kaip balnas... – numykė arklininkas.
Kampe kažkas riebiai keiktelėjo, sužvangėjo metalas. Ten, pasislėpusi prietemoje, žirgą sau balnojosi mergina. Pažinau ją iš balso – tai buvo Licera.
- Taip... – burbtelėjo ji į mano pasisveikinimą. – Ir tu sveikas. Padėsi?
Ji buvo pasidažiusi ir pasikeitusi šukuoseną. Jeigu ne balsas, būčiau ją palaikęs kita.
- Vėl sprunki? – apsidairiau.
- Tik nepradėk šauktis Parvelio, - paprašė ji. – Nebeištverčiau. Miestas kol kas atidarytas, turiu išjoti iki sutemų.
- O tada kur? Nuo Inomeho pusės kelias užkirstas, pas Ricertą nebenujosi. Beje, regis, jis nebegyvas.
- Žinau. Pažadėjau grįžti į rūdakasių stovyklą. Jie priešingoje pusėje ir pernelyg toli, kad kariuomenės ten trauktų. Turėčiau kurį laiką būti saugi.
- Pasiilgai mano šuns? – pajuokavau.
- Jis švariai nulaižydavo kojas, - atsakė tuo pačiu Licera. – Iš tiesų aš pasižadėjau mergaitei. Gal ir kvaila, bet...
- Perduok Septerai linkėjimus, - užveržęs balno kilpas paglosčiau jos žirgo sprandą. – Ir nepamiršk grįžti po kurio laiko, antraip Parvelį ketvirčiuos. Karas greičiausiai truks porą savaičių. Daugiausiai tris.
- O tu kur? – ji pažvelgė man per petį į neramią kumelę.
- Tolyn nuo šios vietos, - nutylėjau.
Licera tylėdama prikabino pilnus krepšius gėrio prie balno, tada dėbtelėjo į mane ir sutrikusi linktelėjo.
- Buvo visai gera su tavimi paklajoti, - burbtelėjo. – Gal ne visur ir visada, bet...
- Ir tau viso gero, - atsiliepiau. – Žiūrėk, neišgąsdink plėšikų, jeigu jų ten liko po smėlio burtininko. Palydėčiau tave, bet turiu nebaigtų reikalų.

Kumelė pasisuko man įkąsti, kuomet užmečiau jai ant nugaros balną. Sudaviau jai per nosį, gyvulys nepatenkintas prunkštelėjo.
- Tu vis tiek nesveikas su savo perdėta garbe, prisiekiu... – atsklido merginos replika.
- Gal...
- Tačiau taip įdomiau gyventi, ar ne?
- Be abejo.


---

Raugo Duobė vis dar išliko nesurasta gvardiečių. Gatvėse karštis svilino kaip reikiant, o čia, apačioje buvo vėsu ir gera. Tik kažin ar labai saugu. Dramblys manęs įleisti geruoju nepanoro - teko jam sumokėti. O apačioje vyrai jau buvo išsirinkę naują vadą vietoje užmušto Buzio ir gerokai apsiraminę. Jie linksminosi prie nedidelių laužų su merginomis ir beveik nekreipė į mane dėmesio. Klausėsi muzikos, žiūrėjo į dailias šokėjas, galando ginklus bei švilpavo.
Binera prigrasino nudėti kiekvieną, kuris kiš nosį į ne savo reikalus. Ji dabar ir vadovavo visai požemių karalystei, įsikūrusi Buzio palapinėje.
- Nekviesiu tavęs į vidų, nes ten smirda, - pasiskundė ji, vesdama mane į aikštelę tarp kolonų, dengtą odomis. – Dar nespėjau išmesti visų Buzio daiktų.
- Kam tu man tai pasakoji? – šyptelėjau. – Juk ne dėl puodelio arbatos susitikome, ar ne?
- Tai jau tikrai, - linktelėjo ji, pastverdama kardą, atremtą į koloną. Smaigaliu parodė į aikštelės centrą. – Tikiuosi, tu šį kartą nusiteikęs rimtai susigrumti?
- Juk pažadėjau, - linktelėjau, išsitraukdamas lelijų kalaviją.
- Maniau, tu persigalvosi. Nebegrįši. Šįryt sakei, trauksi į Kalnyną, kur tavęs kažkas turi laukti. Aš net buvau susitaikiusi su tuo, žinai...
- Skamba taip, lyg tau neberūpėtų ši kova.
- Jeigu tu čia, ji man rūpi, - šyptelėjo Binera. – Gal tik kiek kitaip, nei iš pradžių. Galbūt...
Ji mostelėjo kalaviju į šalį, nerasdama žodžių. Tada staigiai atsivėdėjo ir smogė, išgaudama skambų garsą, kuomet ginklų ašmenys atsimušė vieni į kitus. Atsitraukė atgal, lyg svarstydama, ar dar pulti.
- Esi tikra? – paklausiau.
Ji nežymiai linktelėjo, prikąsdama lūpą. Tik dabar Bineros žvilgsnis buvo beveik graudus, pilnas skausmo.
- Aš ją užmušiau, Edi, - pratarė tyliai. – Emerzidę... Manau, ši kova neišvengiama. Kvaila – taip. Mirtina – galbūt. Bet neišvengiama. Leisk man bent garbingai pralaimėti.
Tai buvo kiek netikėta. Iš pradžių maniau, kad ši kova neturės jokio rimtesnio tikslo, tačiau Binera surado jį. Aišku, tikslas buvo skystas, kaip ir visa jos beprotiška logika. Nieko daugiau nesugalvojau, kaip tik linktelėti jai sutikdamas.
Žudikė išspaudė šypseną ir kilstelėjo savo ginklą, pasiruošdama tikram susirėmimui.
Aš pamiklinau ranką kelissyk šmaukštelėdamas ginklu ore.
Ji, kaip ir praeitą kartą, puolė staigiai ir be išankstinio įspėjimo. Smogė iš viršaus, leisdama man atremti smūgį. Skirtumas buvo vienas – dabar Binera lengvai šypsojosi.
Mūsų kova prasidėjo.





Pabaiga
2010 08 17