Adrenalinas

Duok man ranką. Ne, ne tą apgriaužtą. Kitą. Žinau, kad tu buvai alkana ir jog nepateisinau tavo lūkesčių, tačiau nebūk man dabar grubi ir duok sveikąją ranką. Puiku. Matai baslį, numestą per tarpeklį? Per jį dabar mes eisime. Stipriai įsikibk. Pabandyk užuosti, kaip sodriai dvokia derva ir kaip lėtai ji svilina tavo nosies plaukus. Žiūrėk, juoda katė. Siaube, kaip ji greitai binzena mūsų link. Jeigu perbėgs mums skersai kelio-kažkas atsitiks ir mes neįveiksime šio kelio... Paskubėk, paskubėk... Kaip miela: tu užsidėjai tuos mano dovanotus batelius su 10 cm kulniuku. Su jais-mes „įveiksime“ visas kliūtis. Ak, kaip tau paprasta siekti tobulybės... Atrodo, jog tave būčiau pagrobęs iš cirko. Juk tu taip „idealiai“ vaikštai šiuo basliu su šiais aukštakulniais... Velniop tą katę, aš pasirašiau nuosprendį nupirkdamas tuos batus tau... Na, bent mirsi soti...
    Pamenu, kaip tu norėjai pažinti mane. Kaip tau buvo įdomu ir tiesiog šaukei ant manęs, jog pasakyčiau PIN kodą į savo širdį. O aš tau tik pasakiau, kad pažvelgtum į TV programą: kas valandą ar dvi mano galvoje vis kitos bangos, kitos transliacijos... kitas aš. Tu į mane kreivai pažvelgei lyg nesuprasdama. Tada tau tariau: „įeiti“ į mane bus toks pat malonumas, kaip į Vienos pokylį eiti su kaliošais, o į kiaulių gardą-su paauksuotais bateliais. va tada ir prasidėjo... Tu man taip „nuoširdžiai“ kalbėjai apie savo „vertę“, jog turėjau pasijausti lyg Porsche iškeitęs į Zaparyžių... Deja, nepasijaučiau... Šis ginčas tik pumpavo manyje adrenaliną. Mačiau tavo pagiežą, pyktį ir... tave. Pirmą kartą aš tada pamačiau tave. Be kaukės. Taip lengvai pažeidžiamą. Tu norėjai „įeiti“ į mano kraujo varinėjimo varikliuką, nes visi kaip vergai krisdavo prieš tavo Moderniąją Charizmą. Deja, aš nekritau... Atvirkščiai, net iškėliau galvą ir nuėmiau tavo kaukę. Ir tu taip naiviai patikėjai ta „juodąja kate“... Juk ta katė tau ėjo iš paskos, laikė tavo ranką... Ir palaužė tavo gyvybę-tavo „Dieviškąjį“ ego...