Ramībė

Vakars briekšt iš lieta, po brūkšnieli paišuos,
Vies nurėma, snūdau po beržās palindės.
Vo medelė šakas ont kamieno raišo,
Mėgluos balta pėina pėl i longū indus.

Barbē ta ramībė patink no vaikīstės –
Sielā tarsi tvarstis su vaisto geriausio –
Gali pasvajuotė, pro duris nelīstė –
Daug kou aplonkītė, nieka nenuskriautė.

Ė i širdi golas lapā sena laika –
Jaunas žvėtrės dėinas ė lėngviausė šuokē –
Kāp vuorū tinklelē mintis lengvas plaikstuos –
Sokas sava klasie bovus aštuntuokė.

Žėnuomās skaudiejė ė šėrdės dejava
No smulkiū biedieliu, nu vėsuoikiu nieku,
Bet draugā suējė vakarās dainiava,
Nikumet iš skausma akis jug nedrieka.

Atēt so ramībė daug tuokiū dalīku,
Kuriū užsijiemės nikomet nerasi –
Sied ana pri longa vakara ši nīki,
Kol laukė užgesa vėsas dėinuos prasmės.