Apie kalbėjimą ir dar daugiau

Kalbėk. Ir nors rytojus debesy,
O žodžiai kapsi sopuliais į kaltę, –
Dar nesugėriau viso horizonto akimis,
Dar liko nepažintas rojaus sodo kalnas.

Ilgiuos. Visad trapios, bet artumos,
Kad neprapliuptų smaugiančiu lietum garsai
Ir nesvyruotų po langais šešėliai alsūs, –
Kalbėk. Gali ženklais, ne garsiai...

Nepavargau. Tik atsiduodu sutemoms
Ir nepykstu, kad jos spalvas palėpėn sukabina,
Kad rytą vėl apgaut viltim galėtų, –
Jei negali kitaip, nors maldą... Sukalbėk.