Rašyk
Eilės (72133)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Senas naikintuvas.

    Rygardas išsigandęs žvelgė į iš dešinės pusės sudarkytas kelių metrų ilgyje metalines tilto konstrukcijas, užstojančias dalį važiuojamosios dalies. Greičiausiai tai padarė prieš keletą minučių nugriaudėjęs sprogimas, išlenkęs metalą į vidų. Šauta buvo protingai – smūgio jėga nepažeidė nė vienos laikančiosios arkinės tilto detalės, o paveikė tik stilizuotus, panašius į spindulius, elementus.  Jo valdytas masyvus transporteris buvo per platus, kad galėtų prasispausti likusiu laisvu kelio tarpu. Grįžtelėjęs atgal jis pamatė iš paskos važiavusios ir sukančios ant tilto mašinos žibintų šviesas. Nebuvo jokios vilties bandyti skubiai trauktis atgal atbulu. Greičiausiai jis net nespės pribėgti prie savo valdytos transporto priemonės. Artėjant rytui pilkėjančiose sutemose ir jau kylančiame rūke girdėjosi negarsus vientisas gaudesys. Už nepilnų keturiasdešimties metrų, iš dešinės tilto pusės, šiek tiek aukščiau važiuojamosios dalies ryškėjo du tamsūs siluetai. Rygardas išsitiesė, atsisukęs veidu tiesiai artėjančio pavojaus link. Laiko ką nors daryti nebuvo. Gyvenvietės, iš kurios jis išvažiavo prieš nepilnas dvidešimt minučių, aikštėje jis matė kulkų pėdsakus ant pastatų ir anksčiau atvykusių gelbėtojų jau pridengtus žuvusiųjų kūnus. Pasakojo, kad tie, iš „nematomųjų“, mėgavosi, šaudydami ilgomis serijomis į savo bejėgęs aukas. Jo transporteryje susigrūdę, po psichotroninės atakos išgelbėti, mažo kaimelio  žmonės buvo visiškai dezorientuoti, praradę atmintį ir bevaliai. Jie net nebūtų galėję bėgti, kad ir kiek ant jų šauktum. Neįsitikinus kas yra priekyje ir užvažiavus ant tilto, jis pakliuvo į pačią paprasčiausią pasalą, kokia tik galėjo būti. Priešas vis dar nešaudė - aiškiai laukė atvažiuojant kito transporterio. Rygardas suvokė, kad tik jam pajudėjus ir pabandžius sustabdyti antrąją mašiną, nugriaudės šūviai. Kad ir koks menkas bebūtų, avarinis tilto apšvietimas tebeveikė ir jis buvo gerai matomas iš tamsos į jį žvelgiantiems naikintuvų pilotams. Tai buvo akimirkos, kai vaikinas pasigailėjo, jog paskutinių savo vasaros atostogų mokykloje jis nepraleido ant šilto paplūdimio smėlio draugų apsuptyje, bet įsiprašė į savanorių gelbėtojų būrį. Už kelių valandų jis turėtų sėdėti klasėje, savo suole, pirmoje po dviejų poilsio mėnesių pamokoje. Po užsiėmimų yra šaukiamas mokyklos eskadrilės narių susirinkimas. O jam pasibaigus, tradiciškai, artimiausių draugų vakarėlis paplūdimyje. Šalti gėrimai, gražiausios mokyklos merginos, bučiniai, parvirtus į šiltą purų smėlį. Rygardui suskaudo, kad viso to nebebus. Jis prisiminė savo senelį, kuris niekada nekurdavo savo ateities planų kelioms dienoms į priekį. Sakydavo – „galiu nespėti“. Dabar jis jau žinojo, ką reiškia šie žodžiai.
    Šūvių serija privertė Rygardą kruptelėti. Pabandė užsimerkti, tačiau prieš tai spėtas pamatyti vaizdas privertė jį vėl atmerkti akis. Iš šiek tiek aukščiau ore kabėjusio „nematomojo“ pažiro kibirkštys, tarsi patvirtindamos, kad jį kliudė. Išniręs užpuolikų užnugaryje ir pranėręs pro juos baltomis bei juodomis dėmėmis margintas skraidymo aparatas lėkė tilto link. Vaikinas net pritūpė, kai kažkoks daiktas nuskriejo priekyje atskrendančio ir su metaliniu skambesiu atsitrenkė į už jo buvusią laikančiąją tilto konstrukcijos dalį. Gręždamasis jis tik spėjo pastebėti akinamą blyksnį ir išgirsti garsų pokštelėjimą. Tą pat akimirką šaudantysis prašvilpė vos neliesdamas tilto atramų. Iš karto pasigirdo gerai Rygardui pažįstamas šnypščiantis garsas. Taip vyniojasi stabdoma tvirtinimo virvė, iššaunama iš gelbėtojų orlaivio ar laivo į ką nors, kai objektai tolsta vienas nuo kito, ir siekiama išvengti stipraus trūktelėjimo, galinčio ją nutraukti. Grįžtelėjęs vaikinas net išsižiojo. Juodai baltas lėktuvas skriejo užpakaliu, o iš jo į priešininką atgręžtos priekinės dalies žybtelėjo dvi trumpos šūvių serijos. Dar po akimirkos gelbėtojas dingo tamsoje. Rygardas skubiai pažvelgė ten, kur prieš tai kybojo du „nematomieji“. Tačiau ir toje tilto pusėje nieko nebebuvo. Atsitraukdamas priešas net nespėjo paleisti atsakomųjų šūvių. Nestiprus atsitrenkiančio į tilto atbrailas daikto garsas privertė vaikiną vėl pažvelgti ten, kur išnyko taip staiga atsiradęs aparatas. Nutįsusi nuo aukštai virš galvos iškilusių konstrukcijų kabėjo virvė. Jos viršuje įtaisytas metalinis antgalis specialaus mini įrenginio pagalba buvo privirintas prie tilto metalo.
    Pasigirdo žingsniai prie jo palikto transporterio.
    -Kas čia buvo? – iš kitos mašinos atbėgęs Audris atrodė išsigandęs.
    -Matei? – atrodė, kad pirmasis vaikinas net neišgirdo užduoto klausimo.
    -Mačiau, bet nieko nesupratau.


    -Tai taip ir negalite paaiškinti, ką ten matėte? – mokyklos eskadrilės kuratorius Oto Hafneris, dėstantis techninį profilį pasirinkusiems mokiniams mechaninių transporto priemonių valdymo pagrindus, buvo aiškiai nepatenkintas. Joriko miesto ir viso, tuo pačiu vardu vadinamo, salyno garsiausios ir didžiausios aukštesniosios pakopos „Astrijos“ mokyklos mokytojas buvo žinomas gebėjimu, „užsėsti ant galvos“ savo auklėtiniams, kad gautų norimus atsakymus.
    -Mes viską apsakėme gelbėtojų bazėje buvusiam karininkui. Kaip ir nebėra ką daugiau pridurti. – po bemiegės nakties ir šiaip ne taip atbūtų pamokų, Rygardas vos laikėsi ant kojų. Susirinkimo metu išgirsta žinia, kad visi mokiniai nuo šešiolikos metų, įeinantys į pirmą ir antrą eskadrilės sąstatą, mokomųjų skrydžių metu atliks žvalgybą nustatytame sektoriuje, jam nesukėlė tokio džiugesio protrūkio, kaip kitiems. Po įvykio ant tilto „žaisti karą“ nebuvo jokio noro. Atostogų metų matytas skausmas ir kraujas anksti leido suprasti, kad jokio žavesio tame nėra.
    -Deja, manęs ten nebuvo. Todėl jūsų pasakėlių negirdėjau. – mokytojas neatlyžo. Grįžtelėjęs į Audrį jis paklausė dar kartą. – Tai ką matėte?
    -Karvę. – savo gebėjimu ne vietoje ir ne laiku šmaikštauti garsėjantis Audris, pamatęs iš nepasitenkinimo kylančius aukštyn Hafnerio antakius, suprato, kad jo bandymas išsklaidyti patalpoje tvyrančią blogą nuotaiką, nepavyko. Vis tik, kartą pradėjęs, nepajėgė susivaldyti. – Žalmargę. Skraidančią.
    -Aš klausiu ne kokiomis spalvomis jis buvo dažytas. – atsistodamas iš vietos mokytojas lengvai trinktelėjo rankose laikyta liniuote Audriui per pakaušį. – Nupasakokite, kokios konstrukcijos jis buvo.
    Ši apklausa buvo ne šiaip. Oto Hafneris, dėl sužeidimo anksti išėjęs į atsargą techninio aptarnavimo dalinio buvęs kariškis, puikiai žinojo, ką reiškia siųsti į žvalgybą vaikų valdomus mokyklos eskadrilės lėktuvus. Duoti nurodymai trauktis, vos tik pastebėjus įtartinus skraidymo aparatus, realiu laiku ir realioje vietoje nieko nereiškė. Lėtaeigis, neginkluotas stebėtojas buvo lengviausiai pasiekiamas taikinys priešui. Jau prieš dvi savaites, mokytojų tobulinimosi kursų metu būdamas supažindintas su Švietimo departamento įsakymu ir gavęs metodinę medžiagą, jis suvokė, kad aukų vaikų tarpe išvengti nepavyks. Tik laiko klausimas, kada negrįš pirmieji. Oto žinojo, kad niekada, kol tęsis visa šį nesąmonė, ir net po jos, jis negalės susitaikyti su savo kaltės jausmu, kad išleido juos į skrydį. Todėl jam buvo labai svarbu žinoti viską, kas vyko „Astrijos“ eskadrilės skrydžiams numatytoje zonoje. Vyriškis tikėjosi, kad gal pavyks sumažinti galimų aukų skaičių, jei žvalgybos metu įsakys vengti, jo nuomone, pavojingų vietų. Tiltas tarp dviejų salų aukštų krantų ir ilgas sąsiauris po juo buvo viena iš tokių.
    -Man pasirodė, kad jis turėjo dvi sparnų poras. – Rygardas atsisuko į prie lango stovintį kuratorių. – Pačiame lėktuvo priekyje buvo dar du maži sparnai, užsibaigiantys kažkokiais rutuliais. Mūs apklausinėjęs karininkas sakė, kad ten buvo tikrai ne karinių pajėgų orlaivis. Tokių jie neturi.
    -Kiek uodegų matei? – mokytojas skubiai atsigręžė. Matėsi, kad tik ką pasakyti žodžiai jį sudomino.
    -Nepamenu. – vaikinas papurtė galvą. – Viskas vyko taip greitai. Jam prireikė gal kokių septynių sekundžių iššauti, apsisukti skrendant ir dar kartą iššauti. O po to jis dingo.
    -Mokytojau. – kaip buvo įpratęs pamokos metu, Audris nežymiai kilstelėjo aukštyn ranką. – Atrodo mačiau dvi. Jos buvo įmontuotos sparnuose. Atlenktos atgal, atsikišusios tiek aukštyn, tiek žemyn. Apačioje buvo tarsi plūdurai, kaip pas hidrolėktuvą. Ir man pasirodė, kad šalia jų sparnuose įrengti ir pagrindinės eigos varikliai, tik jie tuo metu neveikė.
    -Jo gale buvo dar vienas „rutulys“? Gal kažkas sukosi? – berniukams pasirodė, jog Hafneris šyptelėjo.
    -Dėl rutulio nepasakysiu, bet, atrodo, kažkas ten sukosi. – Audris, matęs menkoje tilto avarinio apšvietimo šviesoje juos ginti stojusį skraidymo aparatą, nebuvo pilnai įsitikinęs tuo ką sako. – Nežinau, kokius variklius jis naudojo, bet jų garso slopinimo sistema yra ideali. Išskyrus vėjo šniokštimą jo sparnuose, aš daugiau nieko negirdėjau.
    -Maniau, kad tokių, tinkamų skraidymui, jau nėra likę. – tyliai tarstelėjo Hafneris, žengdamas prie stalo. Pastebėjęs klausiamus savo mokinių žvilgsnius jis vėl šyptelėjo. – Beje, ten ne rutuliai, o trijų šimtų šešiasdešimt laipsnių kampu visomis kryptimis besisukinėjantys rotoriniai varikliai.
    -Nesvarbu kas jis, bet jis buvo tikrai šaunus. – Audris parodė iškeltą aukštyn nykštį.
    -Galimai, jūs matėte Tiar1. 74. Žvalgybos audroje naikintuvą. Prieš dvidešimt septynerius ir daugiau metų jais skraidžiusių lakūnų dar vadinama „kawamikasi“. – kiek patylėjęs mokytojas abejodamas papurtė galvą ir suraukė kaktą. - Paskutinis žinomas, galėjęs laikytis ore, aparatas  sudužo prieš ketverius metus vieno iš sporto klubų šventės metu, kai tinkamų įgūdžių neturintis jo pilotas pabandė keliamuosius variklius panaudoti kaip manevrinius. Liko tik kelios gana nevykusios mėgėjų konstruktorių pastatytos kopijos, kurių galimybės nesiekia nė dalies to, ką įmanoma buvo atlikti ore su originalu. Sakyčiau, kad tai buvo viena iš jų. Tikrajam „kawamikasi“, jūsų nupasakotų būdu gautas, atramos taškas tokiam posūkiui atlikti nereikalingas.
    Laisvalaikiu Oto Hafneris domėjosi aviacijos istorija. Buvo pastoviu miesto skraidymo klubo nariu ir keletą kartų netgi atstovavo Joriko salyną Irvino planetos neprofesionalų pirmenybėse. Todėl savo išvadų tikrumu buvo visiškai įsitikinęs. Originalios konstrukcijos Tiar1. 74 tokį triuką virš tilto, kaip matė berniukai, atlikdavo vien savo trijų rotorinių keliamųjų variklių pagalba, naudodamas juos kaip manevrinius.
    -Toks buvo? – mokytojo pulte įmontuotu erdvinio vaizdo projektoriumi vyras iššaukė prieš jų akis trimatį skraidymo aparto atvaizdą.
    -Manęs galit neklausti. – gūžtelėjo pečiais Rygardas. – Man ne tas buvo galvoje, kad bandyčiau jį apžiūrinėti.
    Oto Hafneris klausiamu veidu atsigręžė į Audrį.
    -Panašus. Šiek tiek. – nebūdamas visiškai įsitikinęs vaikinas muistėsi vietoje. – Regis, tas virš tilto buvo mažesnis. Kabinos gaubtas buvo aptakesnis, lašo formos ir iškilęs virš lygios viršutinės korpuso dalies. O pas šitą jis prasideda už jo iškilusioje lėktuvo konstrukcijoje. Nors gal ir klystu. Sunku ką spręsti, kai matai projektoriaus sumodeliuotą atvaizdą ir stengiesi jį lyginti su keletą sekundžių matytų greitai judančiu daiktu.     
      -Mažesnių nebuvo statoma. - kaip bebūtų, mokytoją stebino naikintuvą valdžiusio piloto įgūdžiai. Iššaunantis gelbėjimo lyną įrenginys įtaisytas lėktuvo apačioje priekyje. Kadangi svorio centras yra arčiau aparato galo, bet koks poveikis į priekinę dalį kreipią ją į šalį.  Neįjungdamas dviejų pagrindinės eigos impulsinių variklių ir nepakeisdamas juose krypties vektoriaus, jis vien virvės pagalba apsisuko šimtą aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Svarbiausia, sugebėjo pasirinkti tinkamą greitį ir jos nenutraukti. Jei tikėti mačiusių pasakojimu, sustabdė horizontalų sukimąsi, reikiamu momentu numesdamas tapusią nereikalingą virvę, ir judėjo toliau vien tik išcentrinės jėgos veikiamas. Viską atliko idealiai. Tokie manevrai, sklendžiant su išjungtais varikliais, ir valdant sudėtingos konstrukcijos aparatą, pagamintą „kawamikasi“ pavyzdžiu, yra tiesiog neįmanomi.
    -Jei jis toks geras ir gali kautis su jais akis į akį, kodėl mūsų karinės oro pajėgos tokių neturi? – jau eidamas prie durų tarstelėjo Rygardas. – Taip sakė karininkas gelbėtojų bazėje. Sakė, kad tokių neturi.
    Ši naktis gerokai pakeitė ir anksčiau rimtai atrodžiusį vaikiną. Atrodė, kad jis šokte peršoko keletą savo gyvenimo metų. Dabar į pašnekovus žvelgė ne žengiantys į gyvenimą ištroškęs naujų įspūdžių baigiamosios klasės moksleivis, bet išmokęs vertinti bėgantį laiką, daug matęs ir patyręs trisdešimtmetis vyras.
    -Po savo kūrėjo mirties jie tapo niekam nereikalingi. – mokytojas atsisveikindamas kilstelėjo ranką. – Nebuvo kur juos pritaikyti.
    -O tai kam juos iš viso sukūrė? – smalsumu garsėjantis Audris, pajutęs galįs išgirsti kokią negirdėtą paslaptingą istoriją, netikėtai stabtelėjo tarpdury. Iš paskos ėjęs Rygardas atsitrenkė jam į nugarą.
    -Niekas nežino, bet tikrai ne žvalgybai audroje. – Oto Hafneris neskubėdamas išjunginėjo savo mokytojo pultą. - Labai sudėtingas technologinis gamybos procesas. Penki varikliai. Reikalingi specialūs įgūdžiai juos suderinti, kad veiktų sinchroniškai. Eilinis eskadrilės technikas to nepadarytų. Tiesa, jie galėjo skristi audroje, bet ką ten jiems veikti. Meteorologinius duomenis rinkti? Tą darbą atlieka specialios laboratorijos. Nors.....
    Siekdamas savo elektroninės užrašų knygutės, mokytojas trumpam nutilo. Atsitiesęs pamatė smalsiai į jį žvelgiančius savo mokinius. Jie taip elgdavosi ir pamokų metų, kai bandydavo priversti jį papasakoti, ką nors iš aviacijos istorijos įvykių. Tai buvo vienintelis būdas išvengti netikėtos trumputės vieno klausimo apklausos pamokos pabaigoje. Kartais Hafneris pasiduodavo savo silpnybei ir jiems pavykdavo.
    -Anksčiau, prieš kokius dvidešimt metų, buvo pasklidęs gandas, kad, šį aparatą sukūręs profesorius A. Kawamikasi, žvalgybos audroje naikintuve bandė kažkokią ypatingą mentalinę valdymo sistemą. – dabar jau rankomis stumdamas berniukus per duris, toliau kalbėjo mokytojas. - Visi išlikę egzemplioriai buvo parduoti privatiems asmenims. Juos išnarstė po varžtelį ir niekas nerado jokių pėdsakų, kad prie esamos valdymo sistemos būtų jungiama dar kokia nors kita. Tai tik gandas.   
    -„O gal vis tik jie matė tikrą Tiar1. 74? “ – pagalvojo Oto, stebėdamas per langą link mokyklos vartų einančius Rygardą ir Audrį. –„Veikiantys „kawamikasi“ keliamieji skleidžią garsą panašų į miško ošimą. Būnant šalia transporterio su įjungtu varikliu gali ir neišgirsti. Atviroje jūroje ar dideliame aukštyje žvalgybos audroje naikintuvas tiesiojoje greičiu su „nematomaisiais“ nepasigalinės. Tačiau uždaroje erdvėje, kokia yra sąsiauriai tarp salų, įlankėlės ir šimtai Joriko salyno šcherų, galėdamas naudotis radaru ir sensoriais bei išimtiniu savo manevringumu, jis jiems bus labai sunkiu priešininku. “
    Šios mintys šiek tiek ramino rūpesčių ir abejonių slegiamą mokytoją. Prieš šešias dienas prasidėjusių reguliarių naktinių antpuolių metu, ant žemės esantys stebėtojai matė šioje zonoje daugių daugiausia keturis priešo naikintuvus, veikiančius kartu arba poromis po du. Keturi prieš vieną. Užpuolikams didesnį pavojų dabar kėlė šis aparatas, nepriklausomai nuo to ar tai tikras Tiar1. 74 ar tik jo kopija. Logiškai mastant, jų planuose atsirado dar vienas būtinas sunaikinti taikinis. O tai reiškia, kad kuo ilgiau jie jį vaikysis, tuo mažiau dėmesio skirs vaikams mokyklos lėktuvėliuose. O kuo mažiau dėmesio, tuo didesnė tikimybė, kad jo auklėtiniai ilgiau liks gyvi ir sveiki. Vis tik geriau taip, nei visiškai nieko. 
    -„Pats kaltas. – pamanė sau mokytojas, mąstydamas apie „kawamikasi“ pilotą. – Juk turėjai suprasti, kad, pademonstravęs savo įspūdingą ataką ir leidęs pasprukti priešui, pasirašei sau mirties nuosprendį. Tik nežūk per anksti. “

    Nusukta Dovės ausis degė tarsi ugnyje. Nors ir įpusėjusio septintą dešimtį, Koru Kitojamos ranka vis dar buvo tvirta. Nedidelio ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, bet jau šiek tiek nukarusiu seniokišku  pilvuku, vyriškis stovėjo šalia pravertų seno metalo laužo sąvartyno angaro vartų. Spėjo nutverti abi mergaites, vos tik joms iššokus iš juodais ir baltais dažais marginto skraidančio aparato kabinos. Trumpai kirptuose, kadaise juoduose kaip anglis, o dabar žvilgančiuose sidabru plaukuose ir kas kažkelintą dieną skutamos tokios pat barzdos šeriuose, spindėjo prakaito lašeliai. Gal dėl to, kad paskutinės aštunto vasaros mėnesio naktys šiose platumose buvo ypač tvankios, o gal, kad buvo labai susijaudinęs ir vis dar sunkiai šnopavo. Greta stovinti Ieva abejomis rankomis laikė suspaudusi savo ausis, baimindamasi Dovės likimo.
    -Pasakysit, pagaliau, kur gavot šovinių kulkosvaidžiams!? – netverdamas pykčiu senis, kaip būdavo dažnai anksčiau, joms ką nors iškrėtus, iškėlė ranką aukštyn, norėdamas delnu paeiliui stipriai pliaukštelti kiekvienai per pakaušį. Tačiau šį kartą smūgio nebuvo.
    -Skaudaaa!!! – pro ašaras, su nesuvaidinta skausmo išraiška, išrėktas žodis sustabdė iškeltą ranką. Juodaplaukė, nedidukė Dovė buvo visiška priešingybe savo tyliai, šviesiaplaukei, lieso kūno sudėjimo sesei. Nors tarp jų buvo vienerių metų skirtumas, jaunesnė, vietoje niekada nenustygstanti išdaigininkė, kadaise bliaute išbliovė pas tėvus sutikimą eiti į pirmą klasę metais anksčiau kartu su vyresnėle Ieva.
    -Tuoj dar labiau skaudės! – Koru Kitojama, atsegęs, ištraukė iš kelnių diržą ir, sulenkęs jį dvilinkai, aukštai užsimojo, taikydamas Dovei žemiau nugaros.
    -Aaaaa! – jaunėlė Ievos sesuo buvo neginčijama mokyklos spiegimo čempionė, kai tekdavo atsakyti už savo nesibaigiančias išdaigas. Laukdama smūgio mergaitė, pasistiebusi ant kojų pirštų galų, įtempė raumenis. Ką jau ką, o senelis diržu lupti mokėjo. Skaudžiai, bet teisingai. – Iš dėžės!
    -Iš dėžės po metalo apdirbimo staklėmis. – nelaukdama, kol senelis atsigręš į ją, skubiai ištarė Ieva, ranka rodydama į masyvaus, gelžbetoninį bunkerį primenančio, angaro gilumą. – Jų ten buvo labai nedaug. Tik keturiasdešimt du ir tai labai seni.
    -Jie juk tau buvo nereikalingi. – nesulaukusi smūgio diržu, Dovė liuoktelėjo į šalį ir nugara prisispaudė prie slankiojančių vartų metalo. Kažkur toliau bėgti slėptis nebuvo jokios prasmės. Senelis vis tiek būtų sugavęs. Jei ne dabar, tai vėliau per pusryčius.
    -Kas, kad seni! – nesusivaldęs Koru Kitojama pradėjo garsiai šaukti. – Sakiau baigti bet kokius naktinius pasiskraidymus. Nuo saulės laidos valandos paskelbtas draudimas be atskiro leidimo pakilti į orą bet kokiam skraidymo aparatui. Jei ne tie, tai savi, tamsoje nieko nesiaiškindami, iš jūsų lėktuvėlio padarys rėtį. Per paskutines naktines žinias jau pranešė, kad prie tilto į Joriką atmušta priešo naikintuvų ataka. Jūs juk šaudėte! Skraidymai baigėsi!
    -Seneli, bet tu pats kaltas, kad juos ten padėjai ir užmiršai. – antrąjį mokyklos čempionės titulą Dovė pelnė už mokėjimą išsisukinėti. – Juk žinojai, kad rasime.
    Koru Kitojama, nuo vos tramdomo pykčio drebančiomis rankomis, viena spausdamas diržą, o kita prilaikydamas smunkančias kelnes,  žvelgė į ranka susiėmusios skaudančią ausį Dovės veidą.
    -Šitame – ranka rodydamas į angaro prietemoje sustingusi naikintuvą, po trumpos pauzės jau ramiai ištarė vyras, - nėra savas-svetimas atpažinimo įrenginio. Jis matomas bet kokio radaro ekrane.
    Jausdamos, kad senelis nuoširdžiai baiminasi dėl jų, abi mergaitės nejaukiai mindžikavo vietoje.
    -Skirtingai nuo tų – viena ranka verdamas į kelnes diržą, kita Kitojama išraiškingai mostelėjo aukštyn, - į jį pataikys bet koks savaime nusitaikantys sviedinys. Pas jį neveikia priešraketinės gynybos sistema.
    -Tada įjunk. – kad ir kaip tyliai šiuos žodžius ištarė Dovė, bet juos neužgožė rytmetinis paukščių čiulbėjimas greta augančių medžių šakose.
    -Bent tai yra gerai, kad negaliu. – Koru Kitojama, paspaudęs angaro vartų užraktą pasisuko, į mergaites. – Tam reikalingas asmeninis piloto kovinis modulis. Galit neieškoti. Pas mūs jo niekada nebuvo. Viskas, baigiam šnekas. Marš namo. Praustis, valgyti ir į mokyklą. Bus negražu, jei pirmą dieną pavėluosite. Tik mažųjų neprižadinkit, dar anksti juos kelti.
    -Jei tik žinotų jūsų tėvai, kuo čia užsiimate, - paskui nubėgančias anūkes, neskubiu žingsniu eidamas, tyliai pats sau burbtelėjo senis, - taip ramiai tuose savo asteroidų laboratorijose nedirbtų.

    -Mokytojau! – Audris pašoko iš vietos. – Jūs žadėjote!
    -Ką žadėjau? – perkeldamas iš mokytojo pulto klasėje mokinių atsakymus į savo asmeninį duomenų terminalą mokytojų kambaryje, paklausė Oto Hafneris.
    Šį kartą, kad ir kaip Audris ir kiti vaikinai stengėsi „užkalbėti dantį“ mokytojui, netikėtos vieno klausimo apklausos pamokos pabaigoje išvengti nepavyko. Nepadėjo net mergaičių garsiai reiškiamas nepasitenkinimas – klasės auklėtojas nepagailėjo pačią pirmą naujų mokslo metų dieną net savų.
    -Papasakoti kažką įdomaus.
    -A, tai. – Hafneris jau buvo tarpduryje. Didesnė mokinių dalis, nuskambėjus pamokos pabaigą skelbiančiam gongui, taip pat jau buvo išgūžėję į koridorių. – Vakar aš buvau neteisus, sakydamas, kad nebuvo statomi mažesni Tiar1. 74. Vėliau pasitikslinau savo duomenų bazėse. Vienas buvo pagamintas. Profesorius A. Kawamikasi jį sukūrė savo geriausio vaikystės draugo dukrai ir pavadino aparatą jos vardu – „Emanuelė“. Tik ten negalėjo būti tas Tiar1. 74. Prieš trys mėnesius jis sudužo pirmojo antskrydžio metu Aukso salose.
2010-08-14 23:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-31 12:28
Dvasių Vedlė
Mūšis praėjo taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo. Net nespėjau sureaguoti...

Painokas tavo kūrinėlis. Nuo pat pradžių jis pinasi, pinasi, pinasi, ir neaišku ar kada išsipins ar visgi užsipins skaitytojui ant kaklo ir jį uždusins. Vietomis labai sunkoka skaityti, bet, žinai, pagalvojau, kad taip yra beveik su visomis sci-fic knygomis, kurias teko skaityti, tai gal sakau tai visgi gerai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-18 13:28
Artur Wilkat
KomentaRAS AurimaZui iš dalies liečia ir tave:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-15 23:12
Meškiukas
Nebent, bet čia vėl problema -  skaitytojui, kaip aš, kuris nežino, kad gali būti tiek Jonas, tiek Jo-Dzu-Onas, iškart kliūna tokie dalykai :)

Dėl aviacijos, turbūt mane paveikė neseniai pažiūrėtas Last Exile, bet taip kažkuo ir priminė viskas tą multiką :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-15 23:05
Fatal Error


Na, neteisingai Meškiukas mąsto. Japonijos kultūrą buvo palietusi krikščioniškoji rykštė. Asmeniškai man teko dirbti su japonę vardu Marija.

O be to, jos anūkės, gal jų motina buvo kitatautė. Reikia žvelgti plačiau, kartais tenka.

O dėl pačio kurinio pirma dalis kaip ir nelabai įdomi ar įsimintina. Antroji dalis kažkaip užgriebė. Padarė įspūdį. Oto Hafneris - šitas tipas turi savotiško šarmo. 

Aišku mane labiausiai stebina autoriaus žinios apie technika t.y. apie lėktuvus. Skaitau, nieko neišmanau ir nelabai ką suprantu, bet velniškai gerai skaitosi. Šaunumėlis.

Mane tik vienas dalykas jaudina, kiek dar bus tų veikėjų jau pamiršau kas buvo, ką darė ir abejoju ar ateiti prisiminsiu kokį vaidmenį visoje istorijoje atliko šitie veikėjai. Gal nereikėtų leisti taip smarkiai išsišakoti siužetinėms linijoms.

O kur mūšis, juk žadėjai, kad kitame skyriuje bus? Kažkaip nepajutau, kur jis buvo?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-15 14:10
Meškiukas
Mane labiausiai erzina šiame kūrinyje vienas dalykas: jei rašyt susitelkus į japonijos kultūrą, ten ir lik. Kam tokie dalykai, kad tai Ieva, tai Koru Kitojama? Kaip manai, kaip greitai mane suvalgytų jei rašyčiau apie bildukus ir laumes, šnekėdamas apie Sin Zuang ir Paberžių Joną?
Nors ir skaičiau atidžiai, taip ir nesupratau kas ten per lėktuvas ir kaip jis atrodo.
Laimei tiek, kad pats tekstas nėra taip smarkiai monotoniškas, nors kai kurias vietas ir norėtųsi praleisti. Blogai tas, kad kol kas šita dalis kaip ir nieko nepapasakoja. Kažkas vyksta, bet neatrodo taip įtikinama. Gerai tiek, kad rašyt moki ir dar neketinu mesti skaitęs
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą