kai netikėtai pasitraukia protas...

“Visgi šiandien nuostabi diena”- pagalvojau stovėdama stotelėje. Akinanti pavasario saulė šildė žmonių sielas ir skatino prabusti po žiemos miego. Tai viena iš pirmųjų dienų šiais metais, kai buvo pakankamai šilta, ir žmonės jau galėjo džiaugtis lengvais vasariniais rūbeliais. Jaučiausi nepaprastai gerai! Nepaisant savo principų pamiršimo ir pasidavimo jausmams, mane užplūdo labai stiprus pasitikėjimas savimi. Nesijaučiau pralaimėjusi, nors suvokiau, kad nusileidau tau ir savo širdelei. “Na bet kartais taip galima”- raminau šiek tiek pyktelėjusią, bejausmę, bet sugebančią logiškai mąstyti, vieną iš dviejų savo pusių.
Atvažiavau šiek tiek per anksti. Na keleta minučiu teks palaukti. Nusprendžiau, kad tai puiki proga apmąstyti savo strategiją. Po kūną šiek tiek lakstė šiurpuliukai… Keista, bet jaučiausi panašiai, kaip per pirmuosius mūsų pasimatymus. Šiek tiek įsitempusi, tačiau kartu ir nekantraujanti, kuo greičiau tave pamatyti. Stengiausi mąstyti kuo racionaliau, tačiau man sunkiai sekėsi. Na kaip bus, taip bus… Apsidairiau aplinkui, norėdama nukreipt savo dėmesį kur nors kitur. Akys užkliuvo už labai pažįstamos  vieno vaikino eisenos. Susidomėjusi pradėjau tyrinėti. Deja jis  buvo nusisukęs… “Nagi! Atsisuk bent minutėlei” prašiau jo mintyse. Stebint tą vaikiną, po truputi gimė nuojauta, kad aš jį tikrai pažįstu… nes… kadaise vaikščiodavom kartu susikabinę už rankučių… kalbėdavomes vienas apie kitą… o vakarais svajodavome apie mūsų bendrą ateitį… Bet nebuvau įsitikinus ar tai trikrai jis. Uoj! Staiga jis atsisuko ir stabtelėjo. Taip, tikrai… Mintyse prabėgo keleta gražiausių mūsų kartu praleistų akimirkų. Pajutau, kaip netyčia nusišypsojau. Bet mano racionalioji pusė greitai liepė atsitokėti: “Brangioji, taj jau pasibaigė! Dabar turi galvoti apie kai ką kitą!” Nuspręndžiau, kad geriau mums būtų nesusitikti. Nusisukau, ir akis įsmeigiau į purviną kioskelį. Nustačiau prekėmis labai susidomėjusio žmogaus miną, kuriam tikrai nevalia trukdyti. Taip prastovėjusi kelias minutes, ir paerzinusi pardavėja nedrąsiai žvilgtelėjau į jo pusę. Ten jau nieko nebebuvo… Lengviau atsikvėpiau. Vėl pasijutau nepaprastai drąsi, laisva ir laiminga!
Pagavau save visai pamiršusią, ko čia stoviu. “Reikia susikaupti ir viską gerai apmąstyti… o ne dairytis į visokius buvusius ar būsimus!!!”- vėl priekaištavo protas. Bet deja jau nebebuvo laiko. Mano veiduką nušvietė plati šypsena…
- Sveikutis!- sušukau tau ir pati krūptelėjau nuo savo elgesio…
Nepaprastai draugiškas mano balsas ir saldus bučinukas kaip senais gerais laikais, tave tikriausiai labai nudžiugino. O mane sunervino. Juk ne taip aš turėjau elgtis. Sutrikau. Tu tikriausiai pastebėjęs tai, stengeisi pataisyt situaciją:
- Nuostabiai atrodai! Apsikirpai?
Na komplimentai moteris visuomet teigiamai paveikia. Tik deja, kartais per daug teigiamai. Protingoji mano dalis pasitraukė kažkur nežinoma kryptim ir liko tik jausmai ir apsvaigusi širdelė.
- Dėkui. Bet nesikirpau. Čia tiesiog kažką kitaip padariau... vat...- iš tiesų nežinojau kur dėtis. Tik šypsojausi ir žiūrėjau kažkur toli toli.
- Na tai ką veikiam?- pertraukiau mano manymu per ilgai užsitęsusią tylą.
Tu stovėja įsmeigęs į mane akis ir kažką labai įtemptai mąstei. Kaip aš nekenčiau to tavo žvilgsnio, kuris išvestų iš pusiausvyros ir patį stipriausią žmogų. O ypač nekenčiau jo šiandien, kai ir taip jaučiausi be galo pažeidžiama ir sutrikusi.
- Tai gal einam kur astigersim alaus... pašnekėsim...- entuziastingai pasiūlei. Na ir kas gi man beliko?
- Gerai, einam...