Sapno Sapnas Sapne

Kenčiu. Bekraščio kosmoso vagis.

Lyg mitas siurbantis negyvą tylą iš tylos,
Akim nematančiom. Delnais nejaučiančiais,
Kad nutekėti kažkieno širdim į vandenis karčius.

Suleist skaudžius nagus. Įsišaknyt.

Ir imti augt. Medžiu. Sulyt. Ir giriom virst,
Per basą, nebe savo laiką tiest ištirpusias rankas,
Kurios nubėgtu ašarom kaltom sulaužytų veidų minioj.

Paversti „Mūsų vakar“ į „Savęs rytoj“.

Suvelt gyvybę mirtimi ir niekad nešukuot,
Kirpėjai miršta čia! Į kompozicijas kreivos tylos,
Virstu ir stygomis imu bučiuot. Vėl esame Giesmė.

Ne čiulbančių kažin kažką. Ir net ne Jų...

Juodom sutanom mūvinčių, o meldžiančių baltų,
teisingų žodžių. Dievo lūpos kruvinos. Klumpu. Valau.
Nestodamas. Toks juodas pliūpsi tįstančiais lašais. Kartu.

Pasijaučiu pigiu. Teisybių delno vidury...

Nebepažįstu linijų. Jos veda į Kitur. Ne tos!
Apakęs dailininku. Apgraibom nusipiešiu senas,
Giliom ir žinomom vagom netikrą kūną girdančias.

Plaku brangioj taurėj širdim Jam mirštančia.

Įsibėgėjęs. Stodamas. Greitėdamas. Nuodais
pavirst baigiu pradėjęs. Užanku netikro ežero pluta,
Sutemo ilgo sapno sapnas. Pabudau. Einu. Nes išnykau.


Tavy buvau. Esu kažkur. Miriau Jame. Gimiau.
A. š. s. a. p. n. o. s. a. p. n. a. s. e. s. a. n. t. i. s. s. a. p. n. e. n. e. p. a. b. u. d. a. u.