Naktis kai lijo

Dangus toks atviras ir pilkas
Lengvai nusėda ant blakstienų
Manoji ilgesio verpetais išsiūbuota
Iš aklo kurčio “ vėl tikėkimes”
Tavoji iš sulaužyto, išvengto, išgyvento
Prasilenkia nakties maršrutais
Šlapi naktinio keliauninko vartai
Atsiveria į tolumas mirties it žvilgsnio.
Toks svetimas buvai dar lietui kylant
Varnėno spurdančio kreivumais išnirai
Ir pėdų nepalikdamas sausėji
Į lygumas išdužusio asfalto
Į progiedrius belyčių paslapčių…
Koks paprastas ir pagrįstas dangaus skeletas
Lašais, bemiegiais kosuliais, kruša
Išdylančių minčių
Tyla. Prieš audrą. Po audros.
Tik vidurys išlieka neišskobtas
Tik pragaro melodija
Atsimuša lazdyno lapais
Mūsų paakiais, meldynų dumbliais
Tviskančioj nebylančioj versmėj.
Dabar ir čia už pusmėnulio kasdienybės
Draskais, ir rimstančiais svirplių sparnais
Žaibuoja tavo atminty
Bet ne skliautais.
Naktis užspaudžia sapno gyją
Tyla.
Dangus toks atviras ir pilkas
Sielos labirintais į balas.