Miniatiūros vogtais pavadinimais

Pulkininkui niekas nerašo


Kodėl pulkininkui niekas nerašo? Na nerašo ir man, bet aš tai paprastas žmogus, o jis pulkininkas. Vis tiktai man jo kažkiek gaila, tik nežinau dėl ko labiau: ar dėl to - kad jis pulkininkas ar dėl to - kad jam niekas nerašo.

                        Apie meilę ir kitus demonus


Pažįstu tokį žmogų, kuris labai myli šunis. Ir jei koks tik nematytas šuo leidžiasi glostomas, jis, būtinai jį paglostys.
  Nesakau, kad šunų mylėti nereikia, bet jei koks šuo nežino, kad tas žmogus juos labai myli ir įkąs, o be to jei dar bus pasiutęs. Nelabai gerai baigsis tada tam žmogui.
  Apskritai nesakau, kad nieko mylėti nereikia, nors kartais, ta meilė ir nelabai gerai baigiasi.

                        Nukritę lapai



Ruduo. Krenta lapai, bet jie krenta ne tik nuo medžių, bet kartais nukrenta ir nuo mano stalo. Kiek kitokie tie lapai, bet vis tiek lapai.

                        Sniego karalienė


Pasirodžius sniegui, greit atskries ir Sniego karalienė. Kaip ir kasmet, ji atveš man dar vieną ledo krislą, man tų ledo krislų visai nebereikia, bet ji vis vien atveža, todėl kas met, jų manyje daugėja ir daugėja. Ji motyvuoja tuo, kad visiems jų atveža.

                        Labai senas žmogus dideliausiais sparnais


  Dauguma žmonių iš jo juokėsi - todėl, kad skrido. Šnekėjo, toks senas, o sumanė skraidyti.
  Bet jis nekreipė į tai dėmesio, jis tarsi nematė žmonių, tik ėjo po pažastimi pasikišęs sparnus, kurių dalis vilkosi žeme, nes labai jau nenusakomo dydžio jų būta. Svajonę skristi jis turėjo seniai, kai dar jaunas buvo ir džiaugėsi, kad ji pagaliau išsipildė.

                        Vakarų fronte nieko naujo


  Patekėjęs mėnuo apšvietė karių gretas,  spindinčios žvaigždės paryškino apnuogintų ginklų aštrumą, bet vakarų fronte nieko naujo nevyko, nebebuvo  karo. Kariai buvo keliami į rytų frontą kur karas buvo ypač aršus.
  Dauguma karių galvojo ar visada svarbu būti ten, kur esi ypač reikalingas.

                        Vidurnakčio vaikai

Nereikėjo ištarti mano vardo...
  Nežinojau, kad tai bus paskutinis mano pasivaikščiojimas šviečiant mėnesienai, bet negalėjau neišeiti, mėnuo pats pasikvietė pasivaikščioti. Esu jau prabudęs... bet krentu.
  ... nereikėjo ištarti mano vardo...

                        Sodybų tuštėjimo metas


Dauguma Rapolo draugų jau prasigėrė, labiausiai kankinanti jį mintis, yra ta, jog nejaugi atėjo laikas ir jam.