Rašyk
Eilės (76548)
Fantastika (2234)
Esė (1524)
Proza (10702)
Vaikams (2599)
Slam (50)
English (1175)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kai nuvažiavom į vietą jau vakarėjo. Dauguma susirinkusių svečių labai nustebo pamatę mane, ypač vieną. Juk buvau neprskiriama su juo. Keli pažįstami sakė, kad atrodau atsigavusi, išgražėjusi. Netikėjau nė vienu – tik pora dienų be to jaunuolio, viena iš jų praverkta, kita pragerta, ir aš atrodau atsigavusi? Labai abejoju. Jau greičiau priešingai. Tad atsidariau butelį alaus ir tyliai atsisėdau po medžiu.

Turėjo būti linksma. Visi tik ir gyrė mane. Tačiau dauguma juk ne vien mano, o mūsų, mano ir jo, draugai. Kvietė gi mus abu. Tačiau jis nepasirodė. Gal jis tikisi, jog ir toliau lieju ašaras dėl to, ką jis man padarė? Na jau ne! Tegu nė nesvajoja!

Todėl nusprendžiau visiškai jį mesti iš galvos ir šįvakar pabendrauti su tikrai ilgai nematytais draugais. Vienas išėjo iš darbo, kitą pakėlė pareigose, dar viena laukiasi, o kita pora neseniai susižadėjo! Šitiek naujienų, jog net pasijaučiau dešimt metų visų jų nemačius. Dar kiek ir nė nebegalėčiau vadintis jų pažįstama, o tik kažkada sutiktu žmogumi. Tikrai gerai, kad atvažiavau. O tai vėl sėdėčiau namie su vynu ir traškučiais ir žiūrėčiau vestuvėmis besibaigiančias nuobodžias romantines komedijas ir vis galvočiau, jog taip galėjo baigtis ir mums su juo. O dabar mudu atskirai...

- Pala, jūs rimtai išsiskyrėt? – iš vėl neištikimo kiaulės pusėn nukrypusių minčių mane pažadino vieno draugo itin nustebęs balsas.
- O kas buvo? Jis kažką padarė? Pagavai su kita? Ar šiaip nusibodo, kad jis nuolat tave palieka ant ledo savaitgaliais? – Tai, jog mums suplanavus savaitgalį praleisti kartu jam nuolat atsirasdavo mirtinai skubių reikalų žinojo visi, nes ne kartą esu atsisakiusi kur nors vykti su draugais. Jis paskutinę minutę pranešdavo negalįs būti su manimi savaitgalį. Aš bandydavau įsiprašyti į draugų kompaniją, tačiau dažniausiai man jau nebebūdavo vietos. Tad savaitgalius dažnai leisdavau viena. Ir dabar visi leido sau iš to pasijuokti. – Na, pasakok kas buvo? – Iš visų pusių mane atakavo klausimai.
- Tuoj papasakosiu! – kliuvinėjančiu liežuviu sušuko viena mano draugė, jau gerokai prisiragavusi vyno ir kitų svaigiųjų gėrimų. Ar tik ne jos girtas liežuvis visiems ir išpliurpė, jog mudu išsiskyrėm? Nenustebčiau.

Ji pradėjo savo pasakojimą, aišku, dar labiau apjuodindama mano buvusįjį. Dar bandžiau įsiterpti ir papasakoti kaip ten viskas iš tikrųjų buvo, bet visi ėmė mane tildyti. Na gerai, nenorit išgirsti tiesos – nenorėkit. Man nerūpi. Tačiau pati visiškai nenorėjau girdėti kaip kiti kalba apie tai, kas atsitiko dar beveik vakar.

Pasiėmiau dar vieną butelį alaus ir patraukiau link ežero. Atsisėdau ant lieptelio įmerkiau kojas į vandenį ir prisiminiau kaip mes važiuodavom prie ežero. Ką mudu veikdavom. Po galais! Galvojau, kad nelikdama namuose išvengsiu nuolatinių minčių apie jį. Tačiau kas dabar mano galvoje?

Pasidarė labai liūdna. Dar tas pilnas mėnulis, šviečiantis vakaro prietemoje ir atsispindintis lygiame it stiklas ežero paviršiuje.
Šiaip jau šis peizažas galėtų būti romantiškas, tačiau dabar jis tik dar labiau pabrėžė mano vienišumą. O taip norėtųsi dviese pasigrožėti šiuo naktiniu vaizdu! O dabar... Dabar tenka stengtis nuryti ašaras.

- Ne ne ne. Nieko blogo nedarysiu. Kodėl negali bent vieną kartą manimi pasitikėti?
Kažkas staiga prabilo miške ir tas balsas vis labiau artėjo prie manęs. Mintyse išsyk pradėjau kaltinti savo norą būti dviese, nes manęs tie nepažįstamojo ištarti žodžiai visiškai nenuramino. Kas ir kam nieko blogo nedarys? Kas iš viso ką kažkam turėtų daryt? Išsigandusi sėdėjau ir stebėjau vis labiau prie manęs artėjantį vyro profilį. Jis ir toliau su kažkuo ginčyjosi įtikinėdamas, jog nesiruošia daryti ko nors netinkamo ir prašydamas juo bent kiek nors pasitikėti. Na, man tai jis nekėlė jokio pasitikėjimo...

- Na ir galvok tada ką nori! – galų gale netekęs kantrybės nepažįstamasis baigė pokalbį ir piktai nuspyrė į vandenį ant liepto buvusį akmenuką. Ir tada jis pastebėjo mane.
- O! Labas! Šimtas metų! – jis akivaizdžiai mane pažinojo. Priėjo arčiau pasisveikinti tinkamai. Pažinau jo veidą, buvom susitikę keliuose draugų susibūrimuose, tačiau niekaip nesugebėjau prisiminti jo vardo. Tačiau bent jau įsitikinau, kad man niekas negresia. Dramos karalienė!

- Labas. Ką čia veiki? Išgąsdinai, - pasisveikinau ir aš.

- Ai, maniškė pavydo scenas vėl kelia. Gal kokią valandą su ja kalbėjaus, kad nuraminčiau. Pasakyk tu man dabar, kodėl merginos taip nepasitiki vyrais, kai juos vienus išleidžia į pasibuvimą su draugais?

Šis klausimas mane prajuokino iki ašarų. Tikrai buvau tinkamiausias žmogus į jį atsakyti. Mano juokas nustebino bevardį pažįstamą ir jis nieko nesuprantančiu žvilgsniu žiūrėjo į mane.
Reikėjo sužinoti jo vardą, tačiau man buvo pernelyg gėda prisipažinti, jog jo nepamenu. Juk tikrai mudu kalbėjom prieš mėnesį ar du. Nesmagu juk prisipažinti, jog turi bėdų įsimenant vaikinų vardus.

- Žinai, labai geras klausimas, - pagaliau nustojau juoktis. – Dar prieš keletą dienų būčiau pasakiusi, kad merginos tiesiog jaučiasi suradusios geriausią variantą ir nenori atiduoti jo kitai ar šiaip jas kamuoja savininkiškumas. Bet dabar... Dabar mano nuomonė šiuo klausimu kitokia. Jei atvirai, nemanau, kad kada nors dar galėsiu pasitikėti kokiu nors vyru.
Ši mano prakalba jaunuolį sudomino ir jis prisėdo šalia manęs. Akivaizdu, jog norėjo ginčytis. Puiku. Aš ne prieš.
- Nagi nagi. Kodėl gi taip? – paklausė.
- Na ką. Pameni tą vaikiną, su kuriuo buvo galima mane matyti pastaruosius porą metų? – Jis linktelėjo. –  Tai va. Prieš porą dienų jis man prisipažino, kad visąlaik, kai manęs nebūdavo šalia, jis niekuomet neatsisakydavo kitų merginų draugijos. Kad ir aną šeštadienį, kai su draugais išvažiavo žvejoti. Ir susižvejojo undinėlę, su kuria nepraleido progos pasismaginti. O man grįžęs dievagojosi, jog buvo tyras kaip vanduo. Visad. Žiūrėdavo į akis ir prisiekdavo! Tai pasakyk tu man dabar, kaip aš galiu pasitikėti vyrais, a?
Mano pašnekovas įtemptai susimąstė. Taip taip. Argumentai nenuginčyjami, ką jau čia bepasakysi...
- Bet juk ne visi vienodi.
- Žinai, jau baigiu prarasti viltį.
- Nagi tikrai. Aš va pavyzdžiui galiu prisiekti, kad į kitas nežiūriu. Turiu saviškę ir man gana. Na gerai, jei praeina pro šalį graži mergina, tai akių neužsidengiu, bet tikrai nesiruošiu sekt paskui ją ar guldytis jos į lovą. Esu ištikimas ir to paties noriu iš savo moters. Ir jokių pavydo scenų! Jos mane taip vargina, kad kartais pagalvoju, jog gal ir reiktų suteikti joms pagrindo...

Pažiūrėjau į jį ir nusišypsojau. Staiga jis man tapo toks savas ir artimas, kad net prisislinkusi arčiau apkabinau jį per pečius.
- Visiškai su tavim sutinku. Dėl to, kad negali būti neištikimas ir reikalauti ištikimybės iš kito žmogaus. Ir taip, pavydo scenos tik erzina. Ypač jei nepelnytos. Ir tik daro gėda jas keliančiąjam. O ir išvis, mano nuomone, net jei esi laisvas ir niekam neįsipareigojęs, yra labai negražu miegoti su kito pora. Jei du vieniši, tai prašom – nieko čia blogo, bet mano principai neleidžia neištikimybės visomis trimis šalimis – būti neištikimam, būti tuo, kuriam būna neištikimu ir būti tuo, su kuriuo būnama neištikimam. Nenoriu būt nė viena. Ne ne, man tai išvis nepriimtina.

Man išdėsčius šitą savo gyvenimo filosofiją ir jis apkabino mane per liemenį bei nusišypsojo.

- Tikrai taip. Labai malonu sutikti moterį, su kuria bent vienu klausimu visiškai sutartume. Labai tau pritariu dėl tų pavydo scenų.

Kurį laiką taip ir sėdėjom vienas kitą apkabinę. Ėmiau nagrinėti jo paskutinius žodžius. „Bent vienu klausimu sutartume“? Vadinasi, šiuo klausimu ne itin sutaria su savo panele. Arba daugybe kitų.
Mane ši mintis kažkodėl pralinksmino ir aš šypsodamasi atsisukau į jį paklausti kaip yra iš tikrųjų. Jis taip pat sukosi į mane šypsodamasis, galbūt irgi turėjo dar klausimų. Bet nė vienas nieko nepasakėm. Tik taip sėdėjom ant lieptelio vidury nakties, ežere atsispindinčio mėnulio fone, ir žiūrėjom vienas į kitą.

Ir tada... Nežinau ar jis, ar aš, ar abu kartu, bet palinkom vienas prie kito ir aš savo lūpomis paliečiau jo, o gal buvo atvirkščiai, tačiau nė vienas neatsitraukėm. Priešingai, dar labiau susiglaudėm ir stipriau apkabinom vienas kitą. Bučinys darėsi vis aistringesnis, ant liepto mums darėsi ankšta tad nušokom į vandenį, kurio toje vietoje buvo vos virš kelių. Gavusiso erdvės rankos ėmėsi tyrinėti naują kūną. Galva buvo ištuštėjusi, likęs tik suvokimas, kad darai kažką malonaus. Kažką nuodėmingo. Taip negalima! Negalima!!! Ši mintis perskrodė mano smegenis ir staiga atstūmiau jį nuo savęs.

Žiūrėjom vienas į kitą sutrikusiais žvilgsniais. Aš taip nesielgiu. Jis sakė irgi. Tai kas tada čia ką tik buvo?

- Aaaa... Atsiprašau, - sumekenau.
- Aaaa... Aš irgi, - taip pat nedrąsiai prabilo jis. – Aš tikrai tikrai taip nesielgiu! – ir norėdamas mane įtikinti jis žengė arčiau manęs ir sugriebė mane už pečių. Tai buvo klaida, nes aš dar nebuvau pamiršusi jo lūpų skonio ir nevalingai palinkau arčiau jo. Jis taip pat prisiglaudė prie manęs visu kūnu ir viskas vėl prasidėjo iš naujo.

Galvoje buvo tuščia. Mėgavausi pojūčiais ir viskas ko norėjau – parversti jį ir pamylėti čia pat vandenyje. Nerūpėjo, kad kas nors mus pamatys ar išgirs. Niekas, absoliučiai niekas nerūpėjo.

Šįkart pirmasis atsitraukė jis. Išsigandusiu žvilgsniu jis žiūrėjo į mane, o aš iš lėto bandžiau atgauti šaltą protą, kad galų gale suprasčiau kas čia po velnių vyksta.

- Am... Man reikia paskambinti., - viena ranka jis išsiėmė telefoną iš kišenės, kita pamojo miško pusėn ir greitu žingsniu išnyko man iš akių.

O aš taip ir likau stovėti. Supratau tik tiek, kad noriu to vyro, kurį ką tik paslėpė šakos. Ne susižavėjimas, ne meilė iš pirmo žvilgsnio, o tiesiog aistra. Nesu jautusi tokios gyvenime. Netgi tam vyrui, kuris prieš porą dienų sudaužė man širdį.

Supratau, kad jis gali grįžti. Dabar jis kalbasi su savo mergina. Jis turi merginą. Aš negaliu jo turėti. Juk man tai būtų tik vienos nakties pasismaginimas, bet jam tai sugriautų santykius. Ne ne, aš negaliu šitaip elgtis. Turiu eiti iš čia, o ne laukti, kol nesusivaldęs jis grįš!

Lėtai, labai lėtai išlipau iš vandens. Taip, aš labai norėjau, kad jis grįžtų. Bet tada aš juk išduočiau save. Aš išduočiau savo principus. Man reikia būti tarp žmonių. Man niekuomet nepatiko bučiuotis prie kitų, tad kol mudu būsim ne dviese, mes saugūs. O siaube! Aš jau sakau „mes“! Visu greičiu nubėgau pas draugus.

O jie jau buvo pakankamai įsilinksminę. Degė laužas, visi gėrė alų ar vyną, vienas grojo gitara. Niekas manęs nė nepastebėjo, nes visi dainavo ar bent jau lingavo į senų ir visiems žinomų dainų taktą. Aš tyliai prisėdau prie laužo ištiesusi kojas, kad jos greičiau išdžiūtų ir ir stengiausi pamiršti tai, kas taip neseniai įvyko.

Aišku to padaryti man visiškai nesisekė. Vis dar jaučiau savo aistros objekto lūpas ir prisilietimus. Po galais! Aš jo net vardo nežinau! Kas po velnių čia darosi???

Ne ne, mintis reikia nukreipti kitur. Juk prieš porą dienų išsiskyriau su mylimuoju. Taip, juk aš vis dar jį myliu. Tą akimirką nieko daugiau nenorėjau tik apkabinti tą, kurį myliu ir išsiverkti ant jo peties. Atleisti jam viską. Pala, o ką jis man padarė? A, buvo neištikimas. Su nepažįstama mergina. „Taip tiesiog atsitiko... “. O taip, kurgi ne.

Mano pyktis grįžo, nieko niekam nebenorėjau atleisti ir mintyse jau dėjausi šventosios kankinės aureolę, kai staiga sulyginau jo pasakojimą su savo situacija. Net sustingau kaip viskas panašu. Tas, kurio aš iš niekur nieko įsigeidžiau, turi draugę. Jis nori būti jai ištikimas. Maniškis taip pat. Bent man sakė, kad vertina ištikimybę. O čia staiga – nei aš apie tai galvojau, nei ką, nei iš šio, nei iš to aš bučiuoju ir glamonėju svetimą kūną. Ir jis atsako man tuo pačiu. Ir sunku liautis. Labai sunku atrasti savyje jėgų atstumti tai, ko staiga beprotiškai užsigeidi. Ne kiekvienas tai galėtų. Ir.. Jei atvirai, dabar aš jau netgi suprasčiau... O mano mylimasis pernelyg stipria valia nepasižymėjo niekad. O ir šiaip, vyrams sunkiau susilaikyti... Gal pernelyg paskubėjau jį palikdama? Gal tiesiog turėčiau atleisti jam šį jo silpnumą. Juk jis tik žmogus... Tik silpnos valios vyras, vedamas instinktų...

Pala! Aš ką tik bučiavau vyrą! Tokį pat vyrą kaip ir maniškis. Tuo tai esu visiškai įsitikinus. Ir jis mane atstūmė. Jis liko ištikimas. Jis buvo pakankamai stiprus. Vadinasi, jis tikrai myli savo draugę. Maniškis nesugebėjo to padaryti. Tai... Tai gal neverta nė svarstyti galimybės jam atleisti? Juk jei tikrai būčiau jam kažkas svarbaus, jis nebūtų taip pasielgęs. Ne ne. Tikrai nebūtų. Ir štai, gyvas pavyzdys, kad vyrai gali susilaikyti, išlindo iš miško ir atsisėdo kuo toliau nuo manęs. Teisingas sprendimas.

Jis sėdėjo nuleidęs akis ir regis nė negirdėjo draugų šaipymosi iš jo nuolatinio skambinimo panelei. O mane staiga apėmė juokas. Juk išties visa tai labai juokinga! Mudu su juo tik ką nutarėm, kad esam labai šaunūs, nes ištikimybė mums yra vertybė ir fyst – iškart puolam vienas kitam į glėbį. Būtų galima pagalvoti, jog tuo pasisakymu jis mane suviliojo...

Hm. O kas jei taip ir buvo? O kas jei jis taip tiesiog vilioja paneles? Juk nebūna dūmų be ugnies, tad ne veltui gal ta jo panelė taip dažnai skambina?  Gal tikrai visi vyrai vienodi? Maniškis gal irgi šitaip mergaites vienai nakčiai kabino. Juk jie pažįstami, gal viens iš kito ir išmoko? Na, tenka pripažinti, kad šis būdas tikrai veikia. Bet kodėl tada jis pabėgo? Gal kad dar labiau jo užsimanyčiau ir užlipčiau nieko nelaukdama ir nekreipdama į nieką dėmesio? Po galais! Nieko nebesuprantu...

O ką reikia daryti, kai nieko nebesupranti? Išsimiegoti. Gi ne veltui sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Taip, išsimiegosiu, pasimirš visos šio vakaro aistros ir troškimai... Galbūt daugiau jau niekada nebepasitikėsiu vyrais, tačiau bent jau turėsiu ramią sąžinę. O vyrai... Taip, tiesą sakė mama paauglystėj, jie tik sekso nori ir tam, kad jo gautų imasi bjauriausių priemonių. Aš vos neišdaviau savo principų! Kaip aš būčiau po to pažiūrėjusi sau į akis? Juk nebegalėčiau! Šitai galėjo į skutelius sudraskyti mano savigarbą. Velniop visus vyrus!

Veik ašarodama pakilau ir pasakiau visiems, kad jaučiuosi labai pavargusi ir jau eisiu miegoti. Šalia sėdėjusi draugė paėmė mano ranką ir užjaučiamu balsu pasakė:
- Mes suprantam. Nepyk, kad taip kalbėjom apie judu. Pamiršk jį. Jis niekšelis.
Nieko nesuprantančiu žvilgsniu žiūrėjau į ją.  Ją toks mano žvilgsnis nustebino.
- Na, dėl išsiskyrimo... – Pridūrė ji.
- A! Jūs vis dar apie tai? Gal gana? – pasinaudojau proga išlieti bent dalelę pykčio. Draugė susigėdo, kiti taip pat tylėjo, tik keli nedrąsiai pamojavo man nueinant.

Eidama link namelio ir mintyse visus keikdama netyčia atsitrenkiau į vieną iš draugų. Gal ir reikėtų man žiūrėti kur einu... Bet po galais! Gana man jau žmonių! Pakėliau akis ir pažinusi kas stovi priešais mane iškart atsitraukiau per žingsnį atgal. Jei vėl jį pabučiuosiu arba jis mane pabučiuos, gali išgaruoti visas pyktis, kurį dabar jaučiu.
- Aš atsiprašau. Dėl to, kas buvo. Aš tikrai tikrai taip nesielgiu. Man pačiam tai buvo keista. Prašau, neteisk manęs labai. Aš ne toks.
Aš tik linkčiojau galva. Jau tikrai nebežinojau, ką galvot. Norėjosi juo tikėti. Norėjosi tikėti, kad ne visi vyrai vienodi ir vienas išskirtinis pavyzdys stovi priešais mane. Net nebepykau. Bet man jau buvo iki soties gana atsiprašymų.
- Gerai, tikiu. Pamirštam viską. Labos.
Ir nuėjau greitai kaip tik beįmanydama net nepažiūrėjusi į jį. Įbėgau į namelį, susiradau tolimiausią kambarį ir susirangiusi į miegmaišį verkiau kol užmigau.

- Va, gulk čia, čia tik vienas kažkas miega, - mane pažadino girtas vyriškas balsas. Pramerkiau akis ir pamačiau, jog kažkas stovi tarpdury.
Ant grindų šalia manęs buvo vietos dar trims žmonėms, tačiau man nepatinka, kai būna prisigrūdę. Vienas tai vienas. Net neprieštaravau dėl kaimyno turėjimo. Tiesą sakant, išvis apsimečiau, kad toliau sau miegu, kai girtasis vyriškis bandė išsiaiškinti mano tapatybę.
- Miega. Neprieštaraus tada. Labos.
Jis išėjo uždarydamas duris paskui save, o kitas žmogus, iš kvėpavimo ir žingsnių sprendžiant, taip pat vyras, ėmė ruošti sau guolį. Pasitiesė miegmaišį, užtrauktuko garsas leido suprasti, jog nusimovė kelnes ir tuomet jis atsigulė veidu atsisukęs į mane. Taip ir likom, jis žiūrėjo į mane, aš – į jį. Buvau sustingusi. Galvojau, kad ši istorija baigta, o štai mudu dviese kambaryje pusnuogiai. Bent jau atskiruose miegmaišiuose.

Protingiausia būtų buvę nusisukti. Bet aš tik užsimerkiau. Ištvėriau tik porą minučių. Jis vis dar žiūrėjo į mane. Aš vis dar norėjau jį apkabinti ir pabučiuoti. Žinojau, kad vien bučiniu tai nesibaigtų. Jis paglostė man skruostą. Taip švelniai, kad net sudrebėjau. Jis pasislinko arčiau manęs. Aš pasislinkau arčiau jo. Kas bus tas.

Buvom taip arti vienas kito, kad jaučiau jo iškvepiamą orą ant savo odos. Jo kvėpavimas buvo tankus. Nebegalvojau apie miegą. Manau, kad jo mintys irgi ne apie jį sukosi. Nedrįsau žengti pirmojo žingsnio link to, kas jau rodės neišvengiama. O jis prisislinko dar arčiau. Mūsų nosys lietėsi. Mano miegmaišyje pasidarė karšta, tad greit išlindau iš jo. Jis išlindo iš saviškio. Pajutau jo ranka sau ant nugaros ir jo lūpas ant kaktos. Jo prisilietimai buvo itin švelnūs, tačiau velniškai jaudinantys. Mano pirštai pureno jam plaukus. Mūsų kūnus skyrė tik kelios medžiagos skiautės. Žinojau, kad jei jį pabučiuosiu, šviesos greičiu mudu liksim nuogi. Lyg padrąsindamas jis pakuteno man nugarą. Buvau per pusę milimetro nuo didžiausios savo gyvenimo nuodėmės. Viskas priklausė nuo manęs, jaučiau tai. Jis pasidavė. Leido rinktis man.

Pažvelgiau jam į akis. Jis bandė nusišypsoti, nors akys klausė ko aš čia gaištu. Man šypsotis neišėjo. Aš jo norėjau, beprotiškai, dar labiau nei tada prie ežero. Tačiau žiūrėjau į jį ir iš mano galvos nenyko mintis „Jis turi merginą!!! “. Kovojau pati su savimi. O ir jis atidavė man savo likimą. Nebeištvėriau šios įtampos stipriai jį apsikabinusi įsikniaubiau jam į petį lyg būčiau nekalta mergaitė. Jis taip pat stipriai, tačiau tuo pačiu ir švelniai mane apkabino ir pabučiavo man plaukus. Taip ir užmigom.

Ryte pabudau pirma. Išsivadavau iš jo glėbio ir žiūrėjau kaip jis miega. Atrodė toks pažeidžiamas ir mielas. Vakar buvo vakar. Greitai apsirengiau ir grįžau guolį. Perbraukiau per suveltus jo plaukus ir jis pabudo. Porą minučių bandė suvokti kas čia vyksta ir tai mane labai prajuokino.
- Oo.. Labas rytas, - galų gale nusišypsojo.
- Labas rytas, - nusišypsojau atgal. – Einu į lauką, pažiūrėsiu kas darosi.
Jis linktelėjo, o aš atsikėliau ir palikau jį rengtis.

Namelis buvo tylus. Matyt dar anksti. Lauke jau švietė saulė, tačiau rasa dar buvo nenudžiuvusi. Ypatingo grožio peizažas – pieva, miškas ir ežeras ryto saulėje. Išsimaudžiau. Jaučiausi lyg po pirmojo karto.  Širdy jausmai vertėsi vienas per kitą, bet aš nekreipiau į juos dėmesio ir tiesiog sėdėjau ant laiptų ir grožėjausi rytu, laukdama kol maišalynė mano viduje bent kiek nurims.

Netrukus už savęs išgirdau žingsnius. Atėjo mano lovos kaimynas, nešinas dviem puodeliais arbatos.
- Ačiū tau, - padėkojau imdama puodelį.
- Nieko čia tokio. Turėjau termose. Jau gal kiek atvėsus...
- Ne už arbatą dėkoju.
Jis nusišypsojo ir palinkčiojo galva.
- Neliksiu šiandien. Reikia grįžti pas draugę.
- Suprantu. Juk ji tavęs ir taip jau labai pasiilgo. Man irgi reiktų grįžti. Nelabai aš nusiteikusi vakarėliams. Regis, šiuo metu man geriau būti vienai.
Jis linktelėjo ir arbatą baigėme gerti tyloje. Netrukus ėmė busti ir kiti namelio gyventojai. Greitai terasa prisipildė žmonių ir visi ėmė dalintis vakarykščiais įspūdžiais. Atsirado dar pora žmonių, norinčių palikti vakarėlį anksčiau, tad nepaisant draugių protestų sukroviau visą savo mantą į naktinio draugo mašiną ir padoriai su visais atsiveikin mes išvažiavom.

Su mumis vykstanti porelė buvo geri jo draugai, o ir aš netgi jų vardus žinojau. Visos kelionės metu jie dalinosi įspūdžiais iš vakarėlio ir apkalbinėjo bendrus pažįstamus. Aš klausiausi jų viena ausim ir stebėjau besikeičiantį peizažą.

Pirmiausia į namus jis nuvežė porelę. Jie visi trys linksmai atsisveikino, aš pamojavau jiems iš mašinos ir mudu likome dviese. Tylėjom, tačiau tai nebuvo slegianti tyla. Vis nusišypsodavom vienas kitam.

Jis išėmė iš bagažinės mano daiktus.
- Ačiū tau.
- Nėr už ką. Ačiū tau, - atsakiau jam tuo pačiu ir apkabinau. Jis stipriai spustelėjo mane ir pabučiavo man plaukus.

Lipdama į trečią aukštą galvojau, kad visgi dar yra garbingų vyrų. Nors... Šiek tiek kirbėjo abejonės manyje. Tačiau kas žino ar aš išvis dar kada nors jį sutiksiu.

Jo gal ir nebesutiksiu, tačiau prie durų manęs laukė kita staigmena. Tas, kuris prieš kelias dienas sudaužė man širdį. Tas, kuriuo nežinau ar dar kada galėsiu tikėti. Vėl miegojo prie mano durų.
- Kelkis, eime į vidų.
Po kelių žadinimų jis pagaliau pramerkė užmiegotas akis ir pakluso man lyg šunytis.

- Nueik į dušą, - buvo pirmas dalykas, kurį pasakiau mums įėjus į butą. Jis dvokė alkoholiu.
Kol jis maudėsi ruošiau mums arbatą ir galvojau ką jam pasakyti. Ką išvis toliau daryti. Mano pasaulis nustojo griuvęs, tačiau dar nežinojo į kurią pusę suktis.

Baigęs maudytis jis grįžo į virtuvę tik su rankšluosčiu ant strėnų. Šlapiais plaukais ir keliais lašais ant raumeningos krūtinės. Toks, kokį jį myliu labiausiai. Taip, myliu, aš jį myliu, nepaisant visko ką padarė jis ar aš. Jis privertė mane plačiai nusišypsoti.

- Kodėl tu buvau man neištikimas? – Galų gale paklausiau. Kalbėjau ramiai, nieko panašaus į tą sceną, kurią iškėliau, kai paskutinį kartą matėmės. Jis susigėdęs nuleido akis.
- Nežinau. Dabar tikrai nežinau. Gal bandžiau sau kažką įrodyti. Gal tiesiog pasidaviau vilionėms. Gal norėjau pasitikrinti ar vis dar galiu suvilioti ir nebeliko kur trauktis. Nežinau. Bet pažadu daugiau niekuomet taip nebesielgti! – karštai prisiekė jis.
Nusišypsojau ir norėjau juo tikėti.

- Žinai, vakar vakarėlyje sutikau vaikiną. Jis turi draugę. Bet aš jo norėjau. Labai. Jis manęs irgi. Ir, tikėsi tu tuo ar ne, atsitiko taip, kad mudu miegojom dviese vienam kambary, - mačiau, kad jis nerimsta iš pavydo, puodelis jo rankose net drebėjo. – mes miegojom šalia. Stipriai apsikabinę. – Pajutau malonumą šitaip jį kankinti. Tai mano kerštas. – Tarp mūsų kūnų tebuvo keletas milimetrų. Geidžiau jo kaip nieko kito. Jis irgi vos įstengė susilaikyti. Bet įstengė. Ar supranti tai? Jis įstengė ir aš įstengiau. Nieko nebuvo. Mes gulėjom vienas šalia kito, bet nė nepasibučiavom, - pamačiau džiaugsmą jo akyse. – Ar supranti, kad būtent tokio vyro aš noriu savo gyvenime? – jis linktelėjo. - Tokio, kuris gebėtų susilaikyti nuo to, kas mane įskaudintų. Ar sugebėtum tokiu būti?

Šįkart jis jau neskubėjo atsakyti.
- Aš bandysiu. Bandysiu iš visų jėgų, – atsakė nuleidęs akis.
- Gerai.
- Ar... Ar tai reiškia, kad mes vėl kartu? – nedrąsiai paklausė žiūrėdamas man į akis.
Susimąsčiau. Ar mes vėl kartu? Bet aš juk nežinau kiek galiu juo pasitikėti. Aš juk negaliu būti tikra, kad tai nebepasikartos.
- Kodėl tu man papasakojai apie ją? Apie tą paskutinę. Juk būtum tylėjęs ir būtumėm gyvenę kaip gyvenom.
Dabar jis delsė atsakyti.

- Aš... Aš... – Bandė prabilti. – Aš nusprendžiau, kad nebegaliu daugiau taip su tavimi elgtis. Supratau, jog esi man pernelyg brangus žmogus, kad taip tave niekinčiau. Nenorėjau tavęs prarasti, vis dar nenoriu, bet žinojau, kad tu išeitum ir niekada negrįžtum jei sužinotum tiesą ne iš mano lūpų. Aš to neišgyvenčiau. Po galais, aš tave myliu! – ir vėl puolė man prie kojų.
Su ašaromis akyse perbraukiau per jo dar drėgnus plaukus. Jis mane pažįsta. Jis mane myli. Pirmą kartą pasakė tai žiūrėdamas į akis. Jis nemeluoja, šįkart jis tikrai nemeluoja. Jaučiau tai.

- Dar nežinau ar mes vėl kartu. Man dar sunku tavim pasitikėti. Bet aš bandysiu. Pažadu, kad bandysiu vėl tavim tikėti.
Jis pašoko iš džiaugsmo ir pabučiavo mane į lūpas. Taip, aš tikrai jį myliu.
- Žinai, ką tai reiškia? Braškes ir grietinėlę!
Mano mylimiausias desertas. Visad šaldytuve.

Suskambo mano telefonas. Mano mylimasis ėmė plauti braškes. Aš atsiliepiau.
- Labas. Čia aš. – Kitame gale kalbėjo vyras, į kurį maniškis sakėsi bandysiąs tapti panašus. – Klausyk, niekaip negaliu išmesti tavęs iš galvos. Bandau, bet negaliu.
Mane išpylė šaltas prakaitas. To aš nesitikėjau. To aš nenorėjau. Juk pamirštam! Nebyliai tą ir sutarėm... Ar ne?
- Ši naktis... Tai buvo intymiausia, ką esu patyręs savo gyvenime.
- Aš irgi, - tyliai sutikau.  Po galais, taip aš ir suprantu tikrąjį intymumą – šitoks artumas... Ir jokio sekso. Po galais!
- Aš nežinau ką man daryti. – Jo balse girdėjosi neviltis.
- Tu turi draugę.
- Žinau! Bet nežinau kiek ilgai dar ją turėsiu... Galvoju tik apie tave.  – jaučiau, kad kalba nuoširdžiai. Jei prieš akis nematyčiau to, kuriam ką tik pažadėjau pabandyti iš naujo juo patikėti, kad pabandysiu vėl būti kartu, irgi galvočiau apie šią naktį. Manau.
- Klausyk, ši naktis buvo nepakartojama. Tikrai. Bet kol nežinosi ko nori, prašau, neskambink man, gerai? – radau jėgų jį atstumti, nors mielai būčiau dalinusis jausmais, kuriuos ši naktis man sukėlė. Nė nepasakiau, kad susitaikiau su draugu.
- Gerai. – Ir man liko tik pypsėjimas.

- Kas skambino? – maniškis pasmalsavo linksmu balsu.

- Iš vakarėlio. Nieko rimto, - atsakiau be entuziazmo. Mano žmogus, tas žmogus, kurį aš tikrai tikrai myliu, purškė grietinėlę ant braškių. Baigęs priėjo prei manęs, apkabino viena ranka, kitoje laikė uogas.

- Eime į lovą? – šelmiškai pasiūlė.

- Eime, - sušnabždėjau, nors nežinau ar tikrai to norėjau.

Šalia manęs yra žmogus, kurį myliu ir kuris mane įskaudino kaip niekas kitas. Bet jis pažadėjo pasitaisyti. Šalia kitos merginos yra žmogus, kokio aš visada ieškojau ir kuris galvoja apie mane. Man reikia rinktis. Aš nenoriu griauti kitų santykių. Bet nežinau ar pavyks išsaugoti šiuos.

Bet...

Nors ir nejaučiu jam tokios laukinės aistros, jis mane myli. Ir visada, netgi vidury žiemos, mane supykdęs ji sugeba gauti man šviežių braškių. Bet...
2010-08-12 20:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-24 10:39
Varinė Lapė
Meilės dvejonės. Kiek slegia ir nežinau, ar labai įdomu. Ar ne geriau paieškoti kažko labiau intriguojančio, kažko gilesnio..?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą