Ana

Nors išvaizda ir elgesiu niekuo nesiskyrė nuo bendraamžių, Ana buvo tipiška tylenė: sėdėjo pirmame suole, visą laiką skyrė mokslams. Koridoriuje išvysti ją galima buvo tik vienišą kamputyje. Klasėje Anos niekas nepastebėdavo.
O štai jos brolis Tomas buvo visiškai kitoks: bendraujantis, nuolat su draugais, o mokslai jam didelio susižavėjimo nekėlė. Daugelis nė nenutuokė, jog jiedu gali turėti giminystės ryšių.
Gyvenimas būtų tekėjęs sava vaga. Tačiau. Tas nelemtas žodis ir smūgis.



Ana nepaisydama miesto ritmo ramiai žingsniavo link namų. Ji paprasčiausiai neturėjo kur skubėti. Ta nuolatinė monotonija jai netgi patikdavo. Štai, ji jau eina keliuku, tuoj prieis duris, po to bent penkias minutes lauš aprūdijusį užraktą, kad galėtų patekti vidun, vėliau... Ė, pala, o kas čia? Prie durų paliktas mažas vokelis. Paėmusi jį į rankas Ana išvydo užrašytą jos vardą. Keista. Ji įėjo į savo kambarį, atsisėdo ant lovos ir giliai atsikvėpė. Jos rankos nedrąsiai atplėšė voką. Jame buvo žinutė. Gan neįprasta. „Susitikime už senųjų kapinių 8 valandą. Paulius M. “ Nejaugi tai jis, tas pats Paulius? Negali būti. Ana suglamžė lapelį ir sviedė šiukšliadėžėn. Ji niekada neišdrįstų ten nueiti. Bet jei tai vienintelė proga susitikti su juo? Gal...



Ana jau žengė kapinių link. Ji atvėrė vartelius ir išvydo tą patį Paulių. Jis nusišypsojo ir pasisveikino. Ana atsakyti neišdrįso. Paulius prabilo:
- Tai va, pastebėjau, kad per pertraukas dažnai į mane žiūri, tad nusprendžiau su tavimi susitikti. Ilgai ieškojau tavo kontaktų. Tu man seniai patikai, bet tik dabar pasiryžau šiam žingsniui...
Jos akys spindėjo iš džiaugsmo. Ji jau žadėjo tarti „Aš tave my... “ Ji pabandė prieiti arčiau...
- Traukis šalin nuo manęs, s*ka!
Po šių Pauliaus žodžių iš po krūmų pasigirdo juokas.
- Nufilmavot? - šypsojosi jis.
- Aha, gera buvo jos poza, kai pradėjai p**ti protą... - pasislėpę šalia leipo juokais dar trys Pauliaus draugai.
Ana norėjo bėgti, bet ją sulaikė Pauliaus ranka.
- Ko panelė tokia nepatenkinta? Ai, gėlyčių pamiršau įteikti... Nagi, kur bėgi?
Jis parvertė ją ant žemės ir paleido spyrį į paširdžius...

Ana kūkčiodama grįžo namo. Tomas sėdėjo vienas ir žiūrėjo televizorių. Ji atsistojo priešais savo brolį visa kruvina ir prabilo:
- Tomai, matai, ką padarė tavo draugužiai?..
Jinai atsisėdo ir pradėjo viską pasakoti. Tomas per tą laiką neparodė nė vienos emocijos. Jai baigus kalbėti jis taip nieko ir nepasakęs nuėjo į savo kambarį. Atrodė jam tai buvo visai nė motais. Visiškai sugniuždyta Ana krito į lovą ir pradėjo nepaliaujamai verkti. „Jums dar atsirūgs... “


Robertas sėdėjo istorijos pamokoje ir nuobodžiavo. O, SMS. Nuo nežinomo numerio:,, Lauk atpildo valandos... “
Cha, pasirodo ta tylenė net mobilų turi. Robertas spjovė Anai į priekinį suolą popieriaus gniužulą:
- Tu dar ten pasišakok!
Ana užuot ką nors atsakiusi patylėjo.

Po treniruotės Robertas ėjo namo. Buvo jau gan vėlu, todėl gatvėje žmonių beveik nesimatė. Jis ramiai klausydamas muzikos suko namų link, kai staiga pajuto ranką ant peties. Atsisukęs gavo smūgį į galvą. Kažkas užmetė skudurą ant galvos sugerti kraujui ir nuvilko kūną atokiau...
Ankstyvą rytą, žmonės einantys į darbą galėjo išvysti kraupų vaizdą: aukštai, ant maximos ženklo kabėjo prie virvės pririšta vaikino galva. Atokiau, lyg ant Kalėdų eglutės sukabintos ir abi rankos su kojomis...
Nežinomas numeris: „Nebijok, tavęs laukia tas pats. “ Žygis nustėro.
- Negaliu, turim pranešti policijai. Treniruotė jau baigės, einam parūkyt, nes nervai nelaiko. Po to tuoj pat maunam į komisariatą.
Tai pasakęs Žygis pasikvietė Saulių ir jiedu nuėjo už mokyklos. Abu jie turėjo važiuoti Žygio automobiliu. Priartėję prie mašinos vaikinai nustebo, kai užsidegė priekiniai žibintai. Viduje kažkas sėdėjo. Užsivedė variklis. Abu vaikinai iškart suprato, kas jų laukia, todėl pasileido bėgti. Deja, mokyklos teritorija buvo per daug atvira, be vietos pasislėpti, o iki pastato durų jie nespės. Pirmasis po ratais pakliuvo Saulius, vėliau mašina pavijo ir Žygį . Po susidūrimo mašina sustojo. Įsijungė atbulinis ir ratai galutinai sutraiškė dar sąmoningą Žygio kūną.


Kitas rytas. Paulius puolė į paniką. Jis liko vienas. Nors dar negavo tos lemtingos SMS, jis žino, kas jo laukia. Visko negalima taip palikti. Paulius nuskubėjo į policijos komisariatą. Jis papasakojo apie viską: laiškelį, nufilmuotą video, muštynes, keistus SMS bei Anos kerštą.
Aną, kaip įtariamąją, bei pavojingą aplinkiniams asmenį, sulaikė. Paulius lengviau atsikvėpė. Nors ir pats gaus bausmę, tačiau tai geriau, nei prarasti gyvybę. Jis atsipūtęs ėjo gatve, kai jo kelią kažkas pastojo
Eime pasišnekėti, - sušnibždėjo jo balsas...
xxx
- Ana, tave paleidžia!
Tai buvo Tomas. Jis atėjo pasiimti sesers iš areštinės.
- Kodėl?
- Kol tu tupėjai čia, kažkas nužudė Paulių. Jis buvo rastas nušautas. Juk tu tikrai negalėjai nužudyti žmogaus per atstumą. Tikėjau, jog išeisi. Jie negali laikyti čia nekalto žmogaus.

Grįžusi namo Ana paklausė:
- Bet kas tada visa tai galėjo padaryti?
- Ką, nepatiko? - ironiškai šypsojosi Tomas.
Jie abu nepratardami nė žodžio žvelgė vienas į kitą kokias trys minutes. Ana pagaliau pasiryžo:
- Tu, žvėrie! Kaip galėjai? Nesvarbu, kad ir ką jie man būtų padarę, niekuomet nelinkėčiau šito! Esi beširdis, nužudęs savo draugus...
- Žiurke! Dėl tavęs taip stengiausi, o tu mane vadini beširdžiu! Čia tu nedėkinga! Išnarstysiu tave po kaulelį....
xxx
Po mėnesio iš darbo užsienyje grįžę Anos ir Tomo tėvai įėję į namus nieko nerado. Tomo daiktų ir jo pačio nelikę, o štai Aną pavyko rasti čia pat... - sukapotą į gabalėlius šaldiklyje...