***

Vytautą Mačernį
paskaitysiu,
kad nurimtų siela
nerami.
Ašaros
dangun ištrykštų.
Atmintis
tenai
blizgi.

O ryte -
prabudus
tyliai,
pasakos
vaikai džiaugsmus:
kaip žvaigždutės
nusileido
tarp žolynų,
į namus.

Ateičiai
paklojo taką,
mirgantį vaivorykštės šviesa,
bet!
Šypsena
visai
užako,
ne!
Išgelbėkit mane.