Gyvenimas tai ratas, keliaujantis laiku,
Nes viskas, kas tik juda, tai sukasi ratu
Taip dienos, laikas, metai, mirtis ir gyvąstis
Ir liūdnos dienos seka, nušvitusi vitis.
Ramybę sielos atradau žinojime savy
Kad viskas, kas gražiausia, nematoma plika akim
Visur, kur tik beeičiau, sutiksiu aš save
Taip gera jausti darną su siela nemaria.
Juk niekas be manęs nejaus to, ką vien tik aš jaučiu
Neišgyvens ir mano meilės jausmo, svajonių ir vilčių
Ir nepaguos, kai liūdna, ar nerimas širdy
Vien tik tai siela mano žino, kaip semt vilties
Net ir pačioj tamsiausioj nevilty.
Ir kai gyvenimas ratu praskries
Manoji siela sesę mirtį pasikvies
Ji apkabins pečius, lyg tamsią skarą užmetus
Ant kūno seno, kurio gyvenimas išėjo ratais.
Atsakymas prancūzui:
Todėl, kad laikas ir mirtis mūs sesė tai ir brolis,
Nes lydi jie gyvenimo takais,kai jūrom plaukiam ar tik lekiam šuoliais.
Atėjom mes čia iš nebūties, į nebūtį išeisim
Todėl ir sesė bus mirtis, kai kekvenam ateis tas laikas:)
Jo. Kabinamės už to gyvenimo rato, ropščiamės aukštyn, vis aukštyn. Kaip jau apogėjuje-užlieja palaima, alpėjame, savimeilę glostome...
Ir nepajuntame, kada tas ratas jau traukia žemyn. Galiausiai jis ir pervažiuoja, ja, ja.