Tėve Mūsų

Sukalta dėžė su violetine užuolaidėle.
Klausau, Sūnau.
Prispaudęs skruostą prie grotelių
pusbalsiu šnabždi,
kad šiandien miegojai ant grindų,
nes galva nebeatskiria ryto nuo košmaro.
Blogai, Sūnau, sakau,
materialiosios gėrybės neleidžia
tavo sielai sklęsti.
Galbūt, sakai, ir išeini raudonu kilimu
į alksniais apaugusį kiemelį
parūkyt.

Kitą dieną grįžęs
palenkęs galvą vėl kalbi,
kad saugai juos nežinia kodėl,
ar iš meilės, ar
iš baimės likti vienas čia.
Nesąžininga, Sūnau, taip, sakau,
eik ir ir mylėk artimą taip, kaip patį save.
Tolstančius tavo žingsnius
iškart sugeria
numindytos grindys plačiom
burnom.

Įbėgęs pro duris
springdamas malda piktai šauki,
kad nesiveli į visa tai ne iš ramybės,
o dėl abejingumo,
abejimgumo, po velnių,
kuris ėda tave iš vidaus kaip smegduobė
ryja pati savo kraštus.
Nuodėmė, sakau, Sūnau,
puikybė kalba, o ne tu.



Troški tyla
gena mane pakelti akis,
o ten-
juodi šuliniai,
kurių dugnuose blausiai rusena
ugnis.

Tėve Mūsų,
mano rankos šlapios,
sugadinti degtukai krenta
ant drėgno rūbo
vienas po kito
vienas
po
kito,
ore salsvai sklaidos
siera,
įdomu, ar namų tvarkytoja
išeidama užrakino
duris.