Epizodas (1)

...

Man trukdo šviesti tavo saulė -

aš akla. Pasaulis liko saujoje.

Tuščias savo rankas

merkiu į tavo kūno vandenyną

ir iškeliu aukštyn:

tegul nubyra per krūtinę

purslais lediniais šiluma,

sujungdama į vieną du

skirtingus kūnus.

Būna,

kad valanda trumpa

ištįsta į ilgiausią dieną,

minutė ryja amžinybę.

Vieną

aš pavogiau ir noriu

ją paslėpt greičiau,

kad niekas nesuprastų:

aš neišvengiau spąstų

meilės be rytojaus.

Ir, išdidumo sumeluoto

skraiste apsiklojus,

einu vėl į tave:

sutikt naujos aušros,

susiūti lūpas adatom aistros

ir įdagus karščiuojančioj odoj

pridengti paskubėti.

Tuoj

atodūsių sterilūs tvarsčiai

bus užgydę,

bet kokią žaizdą kasdieninę

...