Peak. The Waiting.

Are your dreams worth watching? Are your words worth listening? Are your lies worth believing?
Era of illusions. Age of condemned virginity. Epoch of defaming virtues and disregarding the past. Point of no
return.


  Mes dar galime eiti. Bet negalime sustoti. Mes nebeturime įsipareigojimų, bet dar
turime tikslų. Mes nebeatsimename, nors dar svajojame. Taip ir turi būti.

  Kažkada tavo sparnai tau pasirodys niekingi ir tu eisi ieškoti kažko. Kažko naujo.
Naujo? Kas tai? Žmogaus pažinimu nesuterštos substancijos? Matyt. Bet tau to reikės. Ir
tu žengsi tą žingsnį. Ir gink Dieve tau vėliau dėl to gailėtis...
  Tu žengsi keliu, kurio nematei ir kuriuo neturėjai eiti. Tu žvelgsi taip plačiai, kaip tik
galėsi, bet ne taip, kaip vertėtų. Sutiksi daug žmonių. Tarp jų bus padarų, kurių tavo protas
nepajėgs aprėpti savo suvokimo išgalėmis. Bet tu juos laikysi žmonėmis, nes tau taip
patogiau. Tu taip nori.
  Tu žygiuosi pirmyn: tiesi tiltus, griausi senas trobas ir jų vietoje statysi naujas,
mokysi paukščius skraidyti ir giedoti, aiškinsi senoliams būties paslaptis. Ir pasaulis
didžiuosis tavimi.
  Sakysi sau, kad atsiribojai nuo prietarų ir tavo žvilgsnis skaidrus: viską regi aiškiai ir
niekuo neabejoji. Nes turi Žinojimą. Paskui imsi globoti kitus ir tapsi gerbiamas. Įtaigumu
pranoksi dangų, kuriuo nesuterštas tavo protas.. Įtikinsi pats save, kad esi virš savęs. Virš
savojo „aš“...
  Ir tuomet ateis Diena. Kai tu užmerksi akis, bet vis tiek bus šviesu. Nes viskas, kas
buvo iki tol, tebuvo naktis. Tu pažvelgsi pasauliui į akis, bet išvysi tik kruvinas ašaras. Tu
atsigręši. Bet Ten liks tik išdeginti laukai ir išbarstyti akmenys. Tavo „aš“ pasitrauks, bet
bus per vėlu. Juk jei atsižegnojai praeities, ateinančios dienos tavęs nebeišgelbės.
Nes tu joms nereikalingas.

  Mes dar galėtume eiti. Bet nesuprantame, kada vertėtų sustoti. Mes norėtume
įsipareigoti kažkam, bet nematome tam tikslo. Mes svajojame prisiminti. Bet negalime.
Taip ir turi būti...