Viskas nutiko Būtent tą dieną

Vieną dieną viskas ir nutiko. Varčiausi lovoje ir neišdrįsau pakelti skambančio telefono, nors jo garsas būtų išblaivęs tikrą miegalių, kuriuo dabar būtent apsimetinėjau.
Kas sakė, kad atsikėlęs rasiu padarytus pusryčius, teks kuistis po šaldytuvą, o neradęs nieko lėkti į parduotuve už poros kilometrų, kad nusipirkti supelijusios duonos, nors žinau, kad tą dieną būtent tai atsitiks. Baisu. Galvojau, tik kad ką nors nesutikčiau, nes ir taip skoloje plaukioju, nors tą vien savaitę ir viskas. Bet ne dar reikia skalbimo miltelių ir dar kai ko. Gražu per langą, bet kai suplyšusios kelnės, atrodo, kad viskas per niek. Ar kas mums nesakė, kad dviračiu reikia nuvažiuoti į darbą, nes dabar dviratis tikras išsigelbėjimas kaimo žmogui, nors mieste trigubai geriau. Daug patogumų už prieinama kainą. Bet ne kai tik gimiau tai jau turbūt žinojau, kad tą dieną būtent taip atsitiks. Nei dviračio, nei vėžino, nei surūdijusio arklio. Bet galiausiai užverčiau sapnų knyga ir atsibusdamas sukranksėjau, kad prasideda nauja diena. Šviesi, kad pakankamai, pamatyčiau, koks vargas aplinkui. Bet šiandien šeštadienis ir keltis reiks tik po keletą valandų. O ir darbų nusimato. Tik dirbi plūkiesi, o rezultato nesimato, praeina metai, ir vėl viskas tas pats. Ir vėl lauki rugsėjo, kad tik greičiau į mokyklą, kad tik mokslai prasidėtų, o tai kaimas, taip pradėjo užknisti, kad velniai žino, ką veiksiu kitą vasarą. O ir mieste negeriau, tik ir stumdosi eilėje prie bulkučių mokyklos valgykloje. Ir vis rėkia: aš pirmas atėjau, ne aš pirmas. Na bet žodžiu viskas jau taip įgriso, kad greitai viskas išvarys iš proto, bet tik ne šiandien.

Greitai iš užsienio parvažiuos dėdė ir parveš skanių saldainių, kuriuos turėsiu dalintis su sesėmis ir broliais. Na, žodžiu, pragaras iš  liepsnojančio kamino. O ir pragare esu buvęs, tik ir tikėjausi, ir tikėjimu palaužiau save, ir dabar gyvas, sveikas, bet kas ta sveikata, tik ir maitintis dvėseliena, kaip kokiam ponui, kaip uodui, nutūpus ant subinės, bet šiandien gi ne ta diena. Jau bandžiau suprasti kasdienybę, bet viskas vėl apvirto aukštyn, ir žiūrėt maloniau, visi tik ir skuba padėt, tokiam sukriošusiam vaikui: akiniai ties nosimi, ir išplėstos akys, ir bala žino, kiek sulaužytų kaulų, bei kaulelių.

Na žodžiu pragaras. Bet tik ne šiandien. Turbūt mama vėl pyks, kad nepalikau viryklės, ir nebūtinai, pyks, bet vėl rėks: pažiūrėk ką padarei, o aš nesiklausysiu, ir žinot aš sakysiu: o ką aš padariau.