Juoko planeta (V)

Šiandien susikabinę už rankučių vaikščiojame parke, aplinkui ošia medžiai, tyliai teka upė. Tik mano galvoje uraganas ir kitos stichinės nelaimės.
- Kokia tyla geriausia? - paklausiau Traukinos.
- Nežinau, gal kuomet esi miške, vienas, be uodų. Bet miško be jų nėra. Nežinau, nežinau.
Buvau įsimylėjęs tą merginą iki ausų. Man atrodė, kad joje yra kažkas tokio ko neturiu pats. Didesnė krūtinė, makštis? Tačiau maniau, kad yra kažkas daugiau. Visgi negalėjau įvardinti ir suprasti to. Reikėjo peržengti prisirišimą prie išorinių dalykų.
Egzistuoja trauka tarp pliuso ir minuso. Ar tik man atrodo, kad mes pliusas ir minusas? Gal ir abiem. Tada - ar mes traukiame vienas kitą vienodai? Ar labiau traukia tas, kuris daugiau sveria? Ar tas, kuris geriau kalba? Ar tas, kuris kiekvienam „ne“ sako „taip“?
- Einu pasisupti supynėse, - pasakė Traukina.
- Gerai, - atsakiau. Iš tikro man nepatiko, kad jinai suposi. Trūko kažko įdomesnio. Maniau, kad tai turi būti kažkas ypatingo.
- Oi, - nukritus ant užpakalio sušuko mergina.
- Na tu, kerėpla, - nusišypsojau ir nė kiek nenustebau, tiesiog stovėjau prie jos nugriuvusios, tai buvo tik dar vienas žingsnis į labirintą. Mes ieškojome laimės-džiaugsmo žmonėse, daiktuose, mes tiesėme ranką link laimės, bei tuo pat metu ėjome nuo jos.
- Stuminai, kodėl man nepadedi atsikelti? - paklausė mergaitė.
- Dėl to, kad tu nenukritus.
- Na jo, - apsižvalgė ir nustebo mergina.
- Tau, nereikia kalbėti.
- ....
- Man nereikia klausytis, - ir viskas nuskendo tyloje be gravitacijos.