Nekaltybės kvapas

Jauna ištvirkelė šmėžavo miesto žibintų šviesoje...

  Naktis aptemdė urbanistinį peizažą.
  Alkani plėšrūnai glaudė galvas prie šilkinių kojnių.
  Kurtizanė, pablyškusia oda, susitvarkė makiažą,
  Šiąnakt vėl turės ji laiką leisti tarp nykių dejonių.

  - Tu galėjai būti Šventąja Mergele!
  Iš tavo rankų spinduliavo neapsakoma šviesa.
  Bet nužeminta likai tu tik mirionete
  Ir šluostai prakaitą nuo vyro kaktos, gležna ranka.

  Ilgai tu neištversi, būti beverte
  Ir kapą sau tu kasi, motinos sode.
  Baltų ramunių puokštę įsegsi ties krūtine.
  O! Niekad nebegrįši į užeigą, ties skersgatviu, pragare.

Gležnos, baltos Šventosios rankos apglėbė ir saugojo mane...