Rašyk
Eilės (71794)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Traukinys sustojo, švelniai stuktelėdamas į medinį rąstą. Garsus švilpukas ir nekantrus mašinisto bakstelėjimas į pašonę visiškai išbudino Robertą. Plačiai nusižiovavęs, jis, kiek nustebęs, pažiūrėjo į tepaluotą liemenę ir suodiną veidą, ir tada prisiminė, kur esąs.
Už lango keli darbininkai paskubomis į vežimą krovė grubiai sukaltas medines dėžes. Vienodu ritmu mirksintis raudonas žibintas nušviesdavo jų veidus kraupiu raudoniu ir po kelių akimirkų vėl paskandindavo tamsoje.
-    Na, judinsies ar suksi atgal? - sududeno mašinistas, pirštu sukiodamas liemenės sagas, - žinoma, jei turi bilietą atgal.
-    Judinsiuos, - taikiai atsakė Robertas.
Kuprinės diržai sunkiai įsirėžė į pečius. Ilgas šautuvas įkyriai trinksėjo į kojas, trukdydamas eiti, tad teko jį paimti į rankas.
Garsiai sušnypštė ir atsivėrė durys, įleisdamos į vidų sunkios drėgmės kvapą. Už nugaros užsirūkė mašinistas ir, išpūtęs dūmus, paplojo Robertui per petį.
-    Paprašyk vyrukų, - mostelėjo jis link darbininkų, guldančių paskutinę dėžę į vežimą, - už vieną cigaretę jie tave iki būrio mestelės. Nemanau, kad esi pratęs daug vaikščioti.
-    Dėkui, - atsisukęs, Robertas ištiesė delną atsisveikinimui.
Mašinistas šnairomis dėbtelėjo į jį ir, tarsi susigėdęs dėl savo rankų juodumo, paskubomis perbraukė jas per liemenę, ir stipriai paspaudė Roberto delną.
Darbininkai plačiai išsišiepė gavę cigaretę ir draugiškai nusišypsojo Robertui. Vieno pliką krūtinę dengė įspūdinga tatuiruotė, vaizduojanti du nagais susikabinusius sakalus.
-    Gražu? - paklausė, pastebėjęs, kaip Robertas spokso į piešinį ir didžiuodamasis pridūrė, - pasidariau tarnaudamas Rytuose.
-    Ir visus gąsdini savo plika krūtine, tingėdamas apsivilkti, - pridūrė antrasis, prikabindamas vežimėlį prie arklių traukiamo kinkinio.
Tatuiruotasis išsišiepė ir, patenkintas padarytu įspūdžiu, giliai įtraukė cigaretės dūmą. Veidu nubėgo pasitenkinimo banga.
-    Skanios, - galų gale pridūrė, - iš kur?
Robertas gūžtelėjo pečiais.
-    Nežinau, mieste įdėjo prie daiktų.
-    Skanios, - pakartojo darbininkas antrąkart ir perdavė pusę cigaretės draugui, apsnūdusiu žvilgsniu žiopsančiam į kinkuojančius arklius.
Robertas pabandė susirietęs dar nusnūsti, tačiau vežimėlis kartkartėm pavojingai pasvirdavo, ratu pataikęs į duobę, tad teko šio sumanymo atsisakyti.
Niūrus kraštovaizdis, pilnas sudžiūvusių medžių ir pilkos žemės, badė akis. Net saulė nedrįso pasirodyti iš už debesų ir šykščiai dalino vos keletą spindulių, radusių kelią pro retas  properšas.
Grubus vėjas plaikstė arklio karčius, nepasiekdamas menkų žolės daigų, kaip taškai nusėjusių visą žemę. Nesisukinėdamas kelias tįso į priekį. Ratų išmuštose duobėse tyvuliavo purvinas vanduo, šiek tiek sustingęs nuo vėsos.
Darbininkai tylėjo, paskendę savo mintyse. Cigaretės galiukas seniai užgeso, tačiau kažkodėl vienas iš jų tebelaikė jį tarp purvinų pirštų.
Tęsdamas laiką, vienodai tiksėjo kišeninis laikrodis. Robertas, spragtelėjęs jį atsidarė, probėkšmomis žvilgtelėjo į rodykles ir užvėrė, iškart pamiršęs, kiek iš tikrųjų yra valandų.
Arklys kartkartėmis pabandydavo grybštelėti skurdžios žolės kupstus, tačiau darbininkas plika nugara krestelėdavo pavadžiais, paragindamas judintis.
Robertas atsargiai atsilošė, stengdamasis nepajudinti svyruojančių dėžių su pieštuku užrašytais skaičiais.
Monotoniškas vežimėlio siūbavimas migdė ir Robertas tik paskutinę akimirką pastebėjo, kad jau priartėjo prie plataus aptvaro su žirgais ir žemo bunkerio su siauriu įėjimu.
Arklys sustojo, garsiai suprunkštęs. Darbininkai, tarsi kažko genami ir tik linktelėję į Roberto padėką, puolė krauti atvežtas dėžes ir atgal tempti didžiulius skambančius maišus.
Kresna figūra stovėjo pasirėmusi ant cinkuotos dėžės ir peiliu atsainiai kažką pjaustė šautuvo buožėje. Barzdotame prakauliame veide žibėjo dvi aštrios akys, kurios įsmigo į Robertą vos prisiartinus. Kurį laiką jie taip stovėjo - vienas dėbčiodamas tamsiomis akimis, o kitas šiek tiek nulenkęs galvą. Tik pilki debesys sukosi virš jų nenustygdami ir žadėdami gausų lietų. Mėnulis atsargiai iškišo galvą, tarsi dairydamasis ar saulė dingo.
Sugirgždėjęs pajudėjo vežimas ir pranyko tirštame ore.
-    Einam.
Robertas paklusniai nusekė barzdočių, vedantį jį tranšėja, nuklota lentomis. Aukštai danguje spindintis mėnulis nutvieskė tankiai sukabintus žibintus ir kelis kavą geriančius vyrus. Pilvas reikliai suurzgė, primindamas apie tik ryte regėtą duonos kampą su šiek tiek sviesto ir puodeliu arbatos.
Siauras tįstantis praėjimas baigėsi daugybės kojų sutrypta aikštele. Vyrai, pakėlę akis nuo rankose laikomu kortų, smalsiai įsispoksojo į Robertą.
-    Taigi, - plačiai įsispyręs į žemę sududeno barzdočius, - turime naujoką. O kur likusieji? - paklausė atsisukęs.
-    Vienas buvau, - atsiliepė Robertas ir nusikabinęs kuprinę, parėmė ją į kojas.
Barzdotą veidą iškreipė pyktis, tačiau jokie blogi žodžiai neišsprūdo į lauką.
-    Toks tas mūsų papildymas, - rėžė ištįsęs jaunuolis, stovintis prie kulkosvaidžio, - sakiau, Viktorai, kad būsim beveik paskutiniai dar sugebantys šį tą nuveikti, - pabaigė, glostydamas kulkosvaidžio rankeną.
-    Šaudyti moki? - Viktoras bedė pirštu į rankose laikomą šautuvą.
-    Dar nežinau.
Garsus juokas sudrebino apkasus. Ištįsėlis, susirietęs atsišliejo nugara į kulkosvaidį, ir pirštu nusibraukė ištryškusią ašarą.
Viktoro lūpa atvipo ir jis, vikriai ištraukęs pypkę iš už diržo, nykščiu pradėjo ją grūsti. Likusieji nutilo, stebėdami, kaip barzdočius keliais stipriais sūkiais sugrūdo tabaką ir degtuku vikriai jį uždegęs, garsiai supapsėjo.
-    Turbūt mums atvežei lauktuvių.
Nedrąsų Roberto prieštaravimą Viktoras nutraukė, ištraukęs iš rankų kuprinę ir numetęs ją kortuotojams, kurie netruko ją išknisti. Nors atrodė kaip gauja šunų, supuolusių vieną kaulą, tačiau asmeninių daiktų nelietė, tik paskubomis išsidalino cigaretes ir kruopščiai susuktus sumuštinius.
-    Motušės gaminti? - pilna burna paklausė ilgšis.
-    Ne tavo reikalas, - per kuprą jam skėlė Viktoras, - grįžk į postą, Ivanai.
Iškratęs pypkę, pamojo Robertui sėsti šalia ir draugiškai jam paspaudė ranką. Tamsiose akyse švietė švelnumo kibirkštėlės.
-    Tu nepyk, čia mes ryjam tik sužiedėjusią duoną ir rūkom dulkes.
-    Nieko, - Roberto viduje siautėjo audra, matant kaip staigiai ištuštėjo kruopščiai sukrauta kuprinė.
-    Taigi, - paantrino Viktoras, - kadangi tu dabar irgi mums kaip brolis, tai ir dalintis viską reikia broliškai.
Mėnulis paslėpė pusę savo veido už debesų, aptraukdamas žemę prieblanda. Kažkas uždegė žibintą ir pastatė jį ant per pusę perpjautos statinės su gulinčiomis užverstomis kortomis.
-    Tai kuo vardu būsi?
-    Robertas.
Tyliai sutekšėjo mėtomos kortos. Kažkas nustebęs sušuko, tačiau Robertas nedrįso pakelti akių.
-    Tas smalsuolis prie kulkosvaidžio - Ivanas. Turi jis kažkokį vardą, bet niekaip nesugebam įsiminti, - pridūrė, nekreipdamas dėmesio į ilgšio nutaisytą grimasą, - čia - Čigonas, - bedė pirštu į vyrą su tamsiu veidu, - tas storulis- Alvis...
Viktoras monotoniškai vardino vardą po vardo. Atrodė, kad skamba tyli malda. Nors apkasuose lindėjo vos dvidešimtis vyrų, tačiau Robertas niekaip neįstengė visų atsiminti. Toliau dar girdėjosi arklių žvengimas ir grubiai skambanti kalba, tačiau Viktoras nė vienu žodžiu neužsiminė apie kareivius už apkasų. .
-    Tai su kuo mes kaunamės? - paklausė Robertas, prisėdęs ant dėžės krašto. Storulis su plačiomis žandenomis, draugiškai jam nusišypsojęs, šiek tiek pasitraukė ir pasiūlė kortas.
-    O ką šnekate ten, už apkasų? - išpūsdamas dvokiantį dūmą, paklausė Viktoras.
Kareiviai toliau pliekė kortomis, tačiau akys smalsiai stebėjo Robertą.
-    „Drąsūs mūsų kareiviai  triuškina įsibrovėlius“, - mintinai pacitavo Robertas, prisiminęs tokias dažnas ir vienodas laikraščių antraštes.
Ivanas paleido iš kulkosvaidžio dvi salves ir, trinktelėjęs sau per krūtinę, garsiai subaubė:
-    Girdėjot, drąsieji mano bendražygiai? Pergalė jau čia pat! Šiandien ikrai su duona, o rytoj šampano vonia.
Vienas kitas nusijuokė, tačiau likusiųjų veidai paniuro.
Robertas apsidairė. Žibalinės lempos, duobės, pilnos purvino vandens, nudriskę apsiaustai ir nuzulintos šautuvų buožės. Karys su stambia nosimi ir aprišta ranka atsargiai grūdo į pistoletą paraką, stengdamasis neišbarstyti nė menkiausios dulkelės.
-    Taigi, mes didvyriai, - karčiai tylą sujaukė Viktoras, - gal norėsi mūsų didvyriškos kavos?
Robertas atsargiai paėmė ištiestą skardinį puodelį ir gurkštelėjo. Šalta kava, pilna kažkokių grumstų, tik apkartino liežuvį ir sunkiai nugarmėjo į skrandį.
-    Turbūt jie visai išprotėjo, siųsdami po vieną karį. Ką, nebėra vyrų namuose? - paklausė Viktoras, paspirdamas koja tuščią šovinio gilzę. Skardžiai skambtelėjusi, ji atsitrenkė į išlindusį akmenį.
Robertas, nieko neatsakęs, suspaudė kumščius. Tik savo baigtų mokslų dėka sugebėjo taip ilgai išvengti kareiviškos milinės. Jei ne tie pikti ir užverkti likusių moterų žvilgsniai ir nuolatiniai mažų vaikų klausimai, kodėl jis neina šaudyti, būtų taip ir likęs namuose.
Viktoras numetė atverstas kortas ant statinės ir, švelniai atrėmęs šautuvą į dėžę, pasislinko prie apkasų krašto. Prisimerkęs, kurį laiką žiūrėjo į drumzlinus tolius.
-    Prieik, - galų gale jis pamojo, - šalmo gali nesidėti, jie nešaudo.
Robertas atsargiai palypėjo kopėčiomis ir iškišo galvą virš apkasų viršaus. Išdegusi drėgna žemė tęsėsi kiek tik akys užmatė ir tik tolumoje, prie pat horizonto, tyvuliavo niūri rūko siena, už kurios pleveno erzinantys siluetai.
-    Matai Juos? Štai su kuo mes kaunamės. Tik įdomu ar dar ilgai priešinsimės, - nusispjovęs Viktoras grįžo prie likusiųjų, - šiandien vienas kareivis, o rytoj ką, laukų kaliauses atsiųs?
Kur negulėjo juodžemio grumstai, vienur kitur bandė stiebtis išdžiūvę žolės stiebeliai. Tolumoje iro arklio kūnas, apniktas musių būrio, į dangų stiebėsi pilkas medžio kamienas juokingai išsukinėtomis šakomis.
-    Mes kaunamės ne su tais, kuriuos matei rūke, o su Ja, Vedle, - pasigirdo duslus balsas, - štai kas pragaišina visus senius ir jauniklius, štai, kodėl negalime ramiai miegoti ir turime drebėti dėl rytojaus, nežinodami kada išprotės mūsų dvasios.
-    Vedle? - Robertas atstūmė įkyriai siūlomą skardinį puodelį su garuojančiu karštu skystimu. Skrandis dar priekaištaudamas urzgė ant jo ir dėl prieš tai buvusio gurkšnio.
-    Alvi, - atsikrenkštė Viktoras.
-    Tai štai, - storulis, delnais įsirėmęs į kelius, palinko į priekį. Akys džiaugsmingai žybtelėjo, - aš pats mačiau tą vakarą, kai vijomės juos iki upės, - nutilo, laukdamas pritariamų linktelėjimų, - sakau aš jums, mačiau Ją. Didžiulė rūko siena kilo tiesiai į viršų, o priešais stovėjo Ji ir ranka glostė kažkokį padarą, apgaubtą miglos. Tai buvo ne Generolas ir ne Gyvatė. Sakau jums, ten buvo pati Dvasių Vedlė.
Robertas tylėjo, bandydamas prisiminti visas paskalas apie frontą, girdėtas mieste.
-    Kas ji tokia? - tyliai paklausė Robertas.
-    O Ji ir yra ta, kuri priverčia mus šaudyti į savo bendražygius, - per petį paplojo Viktoras, - neįsivaizduoju, kas įvyks, kai ji surinks daugiau karių, nei mes turim šovinių. Tikiuosi, kad nieko nebejausiu, o tu būsi pakankamai drąsus mane nušauti.
Alvis pasikrapštė nosį ir nupūtė putas nuo dubens krašto.
-    Žmonės kalba, kad tu viską jauti, viską išgyveni, tačiau tavo dvasia išprotėja anksčiau, nei spėji tai suvokti.
-    Bobučių pasakos, - suurzgė Ivanas, - turbūt artileristai pasakojo.
Alvis linktelėjo.
-    Žinau aš juos - sėdi nieko neveikdami, kartais paleidžia kelis aklus šūvius į dangų ir toliau nosis krapšto. Pats mačiau kaip jie kaunasi, - nusispjovė Ivanas ir atsuko kulkosvaidį į išdegusius laukus, - daugiau žalos sau, nei kitiems padaro. Skystablauzdės bobos.
-    O apie bobas tu atsargiau, - įsiterpė raginiais akiniais pasidabinęs kareivis, - jos šaudo geriau už tave...
-    O mušasi stipriau už tave...
Robertas, panarinęs galvą, viena ausimi klausėsi ginčo. Protas dar niekaip negalėjo pripažinti to, kad vakar sėdėjo šaltoje stotyje ir gėrė gardžią kavą, o šiandien kojos mirksta dvokiančiame vandenyje, o ausis žeidžia daugiaaukščiai keiksmai. Storas apsiaustas skaudžiai graužė kūną, dvokdamas neišdirbta oda. Žibinto švieselei pradėjus lietis, jis užsimerkė ir nepajuto, kaip miegas nusitempė į savo glėbį. Sąmonė dar gaudė padriką juoką, tačiau mintys nebenorėjo jo suprasti.

Jį pažadino galingos pabūklų salvės, nuspalvinusių visą horizontą. Robertas, drebančiomis rankomis sugraibęs šautuvą, įsispraudė į tarpą prie apkaso krašto, laukdamas priekaištaujančių patyčių. Tačiau kareiviai tylėjo. Vieni rūkė, kiti ratu suko pilvotą butelį nudaužtu kakleliu.
-    Gražus vaizdelis? - paklausė Čigonas, kiek nustebusiu žvilgsniu žiūrėdamas į savo puodelį.
Rūko siena stūksojo per kelias dešimtis pėdų nuo apkasų, tik šįkart joje sukosi stambus pavidalas, aukštas ir galingas kaip kalnas. Reti šūviai priversdavo jį suklupti ir skardžiai užtrimituoti. Tačiau baisingo didumo padaras atkakliai slinko į priekį. Už jo lėtai siūbavo daugybė smulkesnių siluetų, žygiuojančių į priekį.
-    Nelabai jie šiandien taiklūs, - tėškė Čigonas, išpylė drumzliną skystį iš puodelio ir įrėmė šautuvą į lentą, - rūkysi?
Robertas papurtė galvą, prikaustytas reginio. Už judančio trimituojančio kalno spingsėjo nedidelis rutulys, palengva slenkantis virš rūko apsėstos juodos žemės.
-    Ten Vedlė.
Sutrinksėjo kanopos ir siauru takeliu į lauką išjojo kavaleristai, mosuodami kardais ir spausdami rankose pistoletus.
-    Statau penkias, kad nuvarys iki Kalvos, - ramiai pasakė Viktoras, traukdamas iš kišenės cigaretes.
-    Šešios, kad iki upės.
-    Dešimt...
Kavaleristai, lydimi kulkosvaidžio spjaudomų kulkų, garsiai šūkaudami įsirėžė į rūką ir pranyko jame. Nuskambėjo keli šūviai, sužvengė žirgai. Rūko siena šiek tiek atsitraukė atgal. Kad ir kaip Robertas stengėsi iš akių nepaleisti šviečiančio rutulio, tačiau jis sumirksėjęs dingo.
Ivanas, nusibraukęs šaltą prakaitą, atsitraukė nuo įkaitusio kulkosvaidžio ir, tarsi teisindamasis, mostelėjo ranka į šnypščiantį vamzdį ir po to kažką suburbėjo, kad bijo pataikyti į savus.
Čaižiai suskardėjo Viktoro švilpukas ir jie, neskubėdami persiritę per apkasus, patraukė į priekį. Kažkas tyliai uždainavo nešvankią dainą.
Milžiniškas pavidalas po paskutinio artilerijos šūvio tarsi susigėrė į rūką, nepalikdamas net pėdsako. Tik trimituojantis baubimas nuskriejo kažkur link upės, virsdamas tyliu aidu.
Rūko siena traukėsi, siluetai klupo ir virto, nuskambėjo kavaleristų trimitai ir sužvengę žirgai nunešė juos į priekį, traiškydami viską savo kelyje.
Robertas slinko paskui kareivius, kliūdamas už išlindusių sausų šakų ir smegdamas iki kelių į dumblo pilnas duobes. Akys tuščiai naršė besitraukiantį rūką, ieškodamos to vienišo žiburio, tačiau veltui. Užkliuvęs už surūdijusio šautuvo, pargriuvo, tačiau ištiesta Čigono ranka greitai jį pastatė ant kojų.
Tolumoje tarsi sugriaudėjo griaustinis, dangų ir taip laikė suspaudę pilki debesys, tad galėjai tikėtis bet ko.
Robertas, giliai įkvėpęs, ranka užsidengė nosį. Padvelkė krauju, mirtimi ir dar kažkuo baisiu. Tas kvapas tiesiog stingdė širdį, lenkė kūną prie žemės.
Jis sustojęs apsidairė. Žemė čia buvo tamsesnė ir drėgnesnė. Tačiau neatrodė, kad nuo vandens.
-    Tai ką, kraupu? - per petį paplojo Čigonas ir, nerūpestingai persimetęs per petį šautuvą, užsirūkė, - turbūt būsiu laimėjęs - kavaleristai nusivijo juos toliau už upės. O tu, jei bijai mirties, gali pastovėti čia. Jei nežūsi rytoj, spėsi priprasti.
Tačiau Robertas, atkakliai nudelbęs akis į dėmėtą žemę, nuslinko paskui. Nebuvo nei vieno merdinčio ar dejuojančio sužeistojo. Tik negyvi kūnai, plačiai atmerktomis akimis abejingai stebintys pilkus debesis. Atrodė, kad jie tiesiog nulipę nuo savų žirgų ir bet kur numetę ginklus, prigulė pailsėti.
-    O dabar smagiausia dalis, - paslaptingai sužnibždėjo Viktoras, sustojęs ir reikliai mostelėjęs ranka.
Čigonas pribėgęs ištiesė savo kuprinę. Vyrai greitai pasidalino granatomis ir pradėjo jas grūsti negyviesiems į burnas.
Viktoras. ramia veido išraiška atsisukęs gertuvę, godžiai nurijo kelis gurkšnius vandens. Tylomis suskaičiavęs kūnus, pieštuku ant purvino popieriaus lapo užsirašė skaičių.
-    Šįkart septyni. Tuoj žirgų bus daugiau, nei norinčių ant jų sėsti. Kraupu?
-     Čia lavono išniekinimas, - drebančiu balsu sulemeno Robertas, nusukdamas žvilgsnį nuo reginio, nors mintys vis išmesdavo regėtą vaizdą, kaip suplukęs storulis peiliu pražiodo burną ir vikriai įgrūda granatą.
Viktoras koja apvertė lavoną,   pilkam dangui atverdamas nuplikusį kavaleristo pakaušį.
-    Ar žinai, kaip jų sielas kūne užrakina Dvasių Vedlė?
-    Sielos po mirties iškeliauja į dangų, - tvirtai atkirto Robertas, gniaužydamas šautuvą.
Viktoras kurį laiką stebėjo pirštus, žaidžiančius ant saugiklio ir, atsikrenkštęs, nusispjovė.
-    Niekur jos neiškeliauja. Jos lieka kūne, kol laidotuvių apeigomis išleidžiamos. O Dvasių Vedlė jas užrakina, versdama siautėti viduje iki išprotėjimo. Tačiau mes vis paliekam dovanėles, - mostelėjo ranka į Čigoną, niekaip negalintį įkišti granatos į lavono burną, - siela kūną palieka per burną, ant burnos Dvasių Vedlė ir uždeda savo spynas. O kai Generolai ateina kūnų surinkt.... supratai, kas būna. Kartais girdime, kaip jie rėkia agonijoje, tačiau niekada nepasimoko.
Robertas, garsiai nurijęs seilę, linktelėjo. Protas atsisakė tikėti vaizdu, atsivėrusiu kruviname lauke.
-    O kur tie, siluetai, kuriuos kavaleristai vaikosi?
-    Žinai, kas būna pradūrus balioną, pilną vandens? - paklausė Viktoras, užsukdamas gertuvę, - tas pats nutinka ir su Jais. Kulkai prakirtus kūną, visa žmogaus dvasia bando pro tą skylutę išlįsti.
Robertas nusisuko, staiga supratęs, kodėl čia dvokė dėmėta žemė ir kodėl ji buvo tamsesnė, nei kitur.
-    Aš dar norėčiau, - praeidamas įsiterpė Čigonas, - kad vieną granatą po mirties sukištumėt man į užpakalį. Na žinot, dėl visa ko, jei kartais sielas užrakinėja kitaip.
Vyrai nusikvatojo, tik Viktoras nuslinko atgal, užtaisinėdamas savo šautuvą. Prakauliame veide neužsižiebė nė menkiausia juoko kibirkštėlė.

-    Na, nieko?
Telegrafistas papurtė galvą. Viktoras pasičiupo žiūronus ir, atsistojęs ant apkasų viršaus, nukreipė juos į kairę. Kelias ilgas kankinančias minutes jis stovėjo nejudėdamas kaip stulpas, kol atsidusęs nusileido žemyn.
-    Na? - paklausė Darijus, kasydamasis žandenas.
-    Nieko, vien rūkas.
Likusieji tylėdami stovėjo ir neramiai vis žvilgčiojo į kairę, kur tylėjo antrasis pulkas.
-    Turim eiti pažiūrėt, - tyliai ištarė Viktoras, pasikasęs barzdą, susivėlusią nuo pelenų ir dulkių, - rūkas tik neseniai užėjo, mes nieko nematėme. Ar matėt?
Ivanas papurtė galvą.
-    Gal pirma pora pabūklų salvių ten? - pasiūlė Darijus.
-    Ne. Jų bunkeris pakankamai saugus apsiginti. Jei ką pamatysim, iššausiu signalinę raketą. Tada tempkit čia tą pragaro mašiną, - mostelėjo į kulkosvaidį, - Robertai, bijai mirti?
Robertas papurtė galvą, tačiau nugarą išpylė šaltas prakaitas.
-    Gerai, eisi tu ir Alvis su manim.
Jie lėtai išslinko siauru praėjimu. Rūkas laikė sukaustęs žemę taip stipriai, kad kiekvienas žingsnis tarsi grimzdo jame. Robertas neabejojo, kad garsiai sušukęs neišgirstų net balso aido, tačiau bandyti nenorėjo.
Ruožą tarp apkasų jie įveikė labai greitai. Apkasų prieigoje gulėjo negyvas kareivis su rudais marškiniais ir skustuvu rankose.
-    Turbūt nusivijo toliau, kūnų su dvasia nebūtų palikę, - tyliai tarstelėjo Viktoras ir apsidairė.
Kažkas tyliai sudejavo, suspindėjo užžiebtas degtukas ir neramiai suplevenęs, užgeso. Jie atsargiai paėjo dar į priekį. Iš po šovinių dėžės išlindo susitaršęs kareivis grubiai parišta koja ir nustebęs įsispoksojo į atėjusius.
-    Pastiprinimas?
-    Viktoro būrys, kareivi, - nukirto Viktoras, - kur likusieji?
Karys kiek nustebęs apsidairė ir, susiėmęs už galvos, sudejavo.
-    Nežinau, gal nuėjo į priekį, gal žuvo. Kai atsibudau, turėjau šitą, - mostelėjo į perrištą koją, - ir virėjos mažąją dukrą. O kur ji?
-    Kur likusieji? - kantriai antrą kartą paklausė Viktoras, užtaisydamas šautuvą ir atidžiai dairydamasis pro tankų rūką, - prie įėjimo gulėjo karys.
-    Rudais marškiniais? Piteris ten. Kaip jis? Stipriai sužeistas?
-    Jis negyvas.
Karys atsišliejo į dėžę ir užsimerkė, nebeištardamas jokio žodžio. Viktoras jį papurtė, tačiau galva bejėgiškai tik susvyravo ir tik drebančios rankos išdavė jį esant gyvą.
-    Jūs jį pasaugokit, patikrinsiu bunkerį.
Nieko nesakęs, jis dingo rūko tamsoje. Alvis pabandė prieštarauti, tačiau jam teliko tik stebėti, kaip nutolsta plati, šiek tiek pakumpusi, figūra.
Jie dar pabandė prakalbinti kareivį, bet jis kažką sulemeno nesuprantamo ir pabandė pasiekti savo durklą. Robertas išplėšė jį iš rankų ir nusviedė į tolį.
Kankinamai slinko minutės, bet Viktoras nesirodė.
-    Viktorai?
Niūri tyla tarsi kūju trenkė per ausis.
-    Viktorai! - sušuko Alvis, dairydamasis.
Drebančiose rankose spausdamas šautuvą, jis sukosi vietoje, paklaikusiomis akimis naršydamas apkasus.
Tirštas pilkšvas rūkas pakvipo sausu degančiu medžiu. Robertas sugraibė kišenėje degtukus ir pabandė uždegti siūbuojantį žibintą. Liepsna tuščiai spragsėjo virš niekaip nenorinčios užsidegti dagties. Ropodama degtuku ji įkando į pirštą. Nusikeikęs, Robertas numetė jį ant žemės ir krūptelėjo, kai į nugarą atsitrenkė Alvis.
Rūkas visiškai dengė kareivį, juodavo tik tamsus siluetas.
-    Nežinau, kur jis dingo.
Robertas stipriai suspaudė jo delną, bandydamas artumu nuraminti išsigandusį Alvį, tačiau jis tik pasimuistė ir visas drebėdamas iš naujo užtaisė šautuvą. Išlėkęs šovinys dusliai trinktelėjo į žemę ir liko ten gulėti.
-    Kas ten, - staiga pastėro Alvis, nusukdamas pavojingai svyruojantį šautuvą nuo Roberto krūtinės.
Žemas siluetas stabtelėjo ir nekantriai pašaukė:
-    Piteri?
-    Kas ten? Šausiu!
-    Piteri, ten tu?
Robertas atsargiai prisigretino prie Alvio.
-    Ten vaikas, nuleisk šautuvą.
Mergaitė priartėjo ir, garsiai sukukčiojusi, sustojo už kelių pėdų.
-    Piteri...
-    Robertai, - tyliai sušnabždėjo Alvis, - čia Dvasių Vedlė, aš ją mačiau.
-    Čia virėjos dukra.
-    Čia Vedlė.
Alvis spustelėjo gaiduką. Šūvio garsas tarsi nugrimzdo į rūko patalą, virsdamas tyliu stuktelėjimu. Mergaitė suklykė ir nėrė į bunkerį. Garsiai keikdamasis, Alvis paleido šūvį paskui ir, numetęs šautuvą į šalį, stipriai gniaužydamas durklo rankeną, pasileido paskui. Verksmą ir keiksmus prarijo niūri tamsa.
Robertas, šiek tiek pasislinkęs atgal, apsidairė.
Rūkas tirštėjo taip greitai, kad nebebuvo matyti apkasų sienų, stūksančių už kelių pėdų. Kažkur pasislėpė mėnulis, tačiau šviesą paliko. Širdį palengva kaustė nerimas. Robertas niekaip nedrįso nusisukti nuo bunkerio angos. Tamsi skylė buvo tarsi kažkoks gyvis, šnopuojantis suplėkusiu oru. Atrodė, kad nusisukus kažkas baisaus išlėks iš vidaus ir, puolęs, nusitemps į klampią tamsą.
Prakaitu permirko nugara, prilipdydama marškinius prie odos, tačiau Robertas stovėjo, neatplėšdamas akių nuo bunkerio angos. Oras vėl pakvipo drėgme, tačiau tokia, kokia būna po sunkaus lietaus. Rūke, aplink jį, tarsi kažkas skraidė, čežėdamas plunksnomis. Įtempus ausis, pasigirdo  garsas, panašus į smuiko melodijas.
Robertas nusisegė granatą, nebegalėdamas iškęsti pabudusio rūko ir to, kas jame šaipėsi iš viso pasaulio.
Staiga iš bunkerio atsklido skardus vaiko klyksmas ir prislopęs vyriškas balsas. Viduje lėtai užsižiebė ugnelė, kuri spartėdama kilo į lauką. Anksčiau, nei pasigirdo garsus sprogimas, Robertą nusviedė stipri garso banga ir sąmonę paskandino ryškus blykstelėjimas.

Jis atsistojo, nusipurtydamas žemės grumstus nuo drabužių. Keli įsivėlė plaukuose ir, tik pataršęs ranka, išsipurtė juos.
Migla aplink jį suskystėjo, virsdama padrikais draiskalais. Mėnulis džiugino žemę savo pilnu veidu.
Jis persiropštė per apkasų kraštą ir, pasisveikinęs su Alviu, padavė džiugiai besišypsančiai mergaitei ranką. Priekyje stovėjo pati dailiausia kada nors matyta būtybė, rankose laikanti šviečiantį burbulą. Pamojavusi jiems visiems, mostelėjo ranka į tolumoje snaudžiančius bunkerius, pro kurių siaurus langelius spoksojo išsigandę kareiviai, prakaituotose rankose laikantys šautuvus.
Dusliai sutrinksėjo pabūklas, nešantis sviedinius aukštyn į dangų ir, išrausęs gilią duobę už minios, nurimo.
Jis pajudėjo, vedamas tos dailios būtybes su gaiviai šviečiančiu rutuliu. Į ranką įsikibusi mergaitė garsiai sušnopavo ir jam teko prilėtinti žingsnį. Pasigirdo tylus „Ačiū“.
Iškišę pro langelius, šautuvais sukaleno kareiviai. Nuriedėjusi sprogo granata, nusinešdama žygiuojančius priekyje.
Jis drąsinančiai nusišypsojo mergaitei ir kaip padėką gavo dar gražesnę šypseną.
Tie vargšai kareiviai purvinuose apkasuose dar nieko nesupranta.
Tačiau tuoj supras.
2010-08-07 22:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-19 12:02
St Sebastianas
Antros dalies tikrai prašosi. Patiko sukuriama atmosfera, bet kūrinukas atrodo pritemptas prie temos. Labai neblogai.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-01 21:56
Dvasių Vedlė
Oh, kokia aš pikta atrodau šitam kūriny, vaje... :)))

Man patiko, patiko viskas, išskyrus pabaigą. Šiek tiek nepritampa prie visos kūrinyje sklandančios mistikos. Reikėjo labiau sumistifikuoti. Mano nuomone. O šiaip gerai, man patinka kai apie mane rašo wuahaha! Tsakant, kche-hem...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-17 09:25
Varinė Lapė
O kas čia per genijų paieškos? Mes juk vertinam pagal savo skalę kokybės, ne pagal kaimyno.

Kūrinys būtent ir yra viduriukas ir labai pritariu Aurimui, nes jis teisus dėl geriausių minčių panaudojimo ir rėmų. Visgi man pasirodė visai nederantis pats pavadinimas "Dvasių vedlė". Kažkodėl jis kaip koks inkliuzas čia... Viskas niūru, murzina ir smirda prastais rūkalais, o čia toks gana lyriškas pavadinimas. Štai ir rėmas. Mano atžvilgiu.

Visuma - neblogai, tikrai neblogai. Visai mielai paskaityčiau antrą dalį su išrišimais, bet trečios jau greičiausiai nenorėčiau. Intriga yra, bet netrenkia per uodegą, o norėtųsi.

Vertinimas su avansu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-09 12:14
Aurimaz
Mano patarimas būtų NENAUDOTI geriausių savo idėjų visokioms dvikovoms. Rėmai viską sugadina.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-09 06:55
Meškiukas
Nepaisant prasto atlikimo, aš tos nuomonės, kad ne visada reikia viską pateikti ant lėkštutės. Vietos ir ženklų fantazijai pakanka ;) Visi pasiūlymai bus beveik teisingi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 23:20
Purpsius
Taip ir liko visai neaišku, kas ta Vedlė ir kur ji juos veda :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 11:20
Meškiukas
Tie pažymiai ne prie ko, bet jei yra, reiškia skaitė. Man komentaro reikia ;)

Dėkui
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 11:12
Artur Wilkat
Problema buvo tame, kad dvikovos taisyklės reikalauja trumpo apsakymo ir todėl gale pradėjai skubėti. Pradžia fantastiška ir techniškai puiki. O kas tau pažymius rašė, tai tikriausiai iš ryto ne to užvalgė, ar vakar per daug primaišė:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 10:26
Meškiukas
Matai, nieko daugiau nerašau apart fentesy. Čia koks žanras, neįsivaizduoju, tačiau man - jis naujas. Nežinau, kiek verta būti universaliu ir bandyt rašyt tiek Sf, tiek F, tačiau komentarų norėtųsi tikslesnių ;) Jei vėl yra gramatikos, skyrybos klaidų, rodykit kur ir kas, nes mano redaktorė plaukus baigia nusiraut, nesuprasdama. Jei yra logikos klaidų - sakykit, pasistengsiu ateityje jų nebedaryti. Jei šiaip nepatinka, irgi sakykit. Bet nepalikt taip, kaip dabar- įvertinimas yra, komentarų ne. Nors ir sukuolinkit, neverksiu, tačiau noriu žinot kodėl ir kas. Pagal mane tie balai parodo, kiek reikia dar stengtis ( 5  - nėra ką pridurti, 4 - šiek tiek stringa,  3 - reikėjo labiau pasistengt, 2 - ė, pacans, sėmkių turi? 1 - augo girioj ąžuolėlis... ). Tiesiog prašau man padėti ir tiek :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 10:21
Artur Wilkat
Kietai,bet pabaiga sukramtyta
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 09:25
Meškiukas
Bet žiūriu yra tokių, kuria matydami, kad gali vertinti, įvertina, o nė žodžio kas kaip ir kodėl :) klaidos? nepateisinti lūkesčiai? antipatijos? Bet kas, bet bent jei skaitot ir skaitėt, kažką parašykit.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 22:41
Meškiukas
Dvikova Meškiukas - Nuar.
Tema - "Dvasių vedlė".
Apimtis - iki 30000 spaudos ženklų su tarpais. (Pas Nuar truputėlį daugiau, bet atleidžiama)
Darbų įkėlimo galutinis terminas - 2010.08.07 24.00 val.
Vertinimas - laimės tas, kurio rašinys labiau patiks skaitantiesiems.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą