Rašyk
Eilės (72007)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10305)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Išgandinta pikto senės švokštimo, nuodėm Dominyka sutriko. Stovėjo tykiai prietemoje, nugarą atrėmus ing žemas mizernos stubos ant kaškų pakabintas duris. Buvo pasirengus, bet kurią akimirką, kaip koks sturlukas, sprukti kieman. Daug drąsos jai prireikė pasibelsti šiandiena ing ubladę panašią grinyčėlę, vienišą stovinčią tolėliau nuo ūlyčios. Senę ragana šaukė visi, todėl tėtatis urdelį nuo mažens buvo davęs – vos užmačius tolyn nuo jos lėkti. Žinia, uždraustas vaisius smilina baisiai. Dažną dieną, mažos su sesę būdamos, kai tėvai pogulio guldavo, smailaudavo pakrūmėmis, ką senė savo kieme rėdija.
    -Tai blūdiji, jaunuolyte, sesės dūšia ratavoti užsikeitei. – krenkšdama moteriška brazdinosi užkakalėje. – Ale pamislyjei, kokį uždenį užger savą užslūžysi? Čia tau ne štukis kokstai.
    -Mislyjau. – mergaitės balsas tykus patapo ir jį nuleido akis brudnos aslos link. – Grieką teks ant savęs imti. Tik tytveik susigadyti noriu, kad ir tektų savo gyvastį išterioti.
    -Škadą užyvosi. – lekiuodama senė užsikvempė ant verpelės, kėpsančios prie krosnies. – Zabobono iš manęs maldyji. Čia tau ne ilginius žardyti ar strovą gatavoti. Kuočės gailėsies, ale vėlu bus. Iš tikro gyvybę išžioti gali.
    Rodės, ragana bando nugrėsti nuo nuopolio tikro. Negalėdama išlūgoti ratavonę iš šitos nešvankėlės, kad padarus savo mestų, nemitus stovėjo gūždamasi Dominyka. Nors saulė kaitino didžiai ir  girdėjos gėriukus pavėnėje gailiai iš troškulio baubiant, šiurpsojo mergaitė, nužvarbusi tvankiame pirkelės ore, tarytum pats velinas šalimais būtų. Sprandininkas iš gretimo sodo, žmonyston pernai čia buvęs, gandino visus, kad senė savo nečystybėje šv. Jono naktį, kaip koks monas ant ražo per laukus lekia. Tiesą sakė ar tauzijo tik, bet Dominykai dingojos, kad ji spaviednės niekada nebuvus. O ir arti dievastalio nuokartos tokios niekas neleistų. Moma kadaise minėjo, kad moteriška ši, mostydama kokį neščeslyvą nabagą, skaudulių nudovytą, ustavičnai nemenką naudą gauna, nes didelė gobšė yra. Įsitėmijusi šiuos žodžius, Dominyka, eidama iš namų, visą underę zapostos  priprovijo. Gorčių pūrų prigožė,  krapelio stukį nemenką įdėjo ir kodį pilną šiupinio prikrovė. Negana to, sumyslijus, kad maža gali būti,  šlekutę sugavus, galvą jai nusuko ir skepeton  įvyniojo. Didelį ratą aplink ūlyčią apsuko čia eidama, kaip kokią zdrodą darydama. Vis gąsdinos, kad neužtėmytų jos kas. Tlumydama savo klaiką, dabar pastatė underę priešais senę, o skepetą su šlekute ant jos uždėjo. Po ko atgal prie durų spruko ir, pakalą prie jų prispaudus, gąsčiai laukė, ko ji dar užsikės. Pajautą mergaitė turėjo, kad ragana, gobėjime savo, neatsakys jai.
    -Nugi, rakalis! – moteriška, kriukiu pasirėmus, kinkuodama kioglino arčiau. Dominykai koktu pasidarė, užmačius senės nuplykusią kiaušę, su keliomis žilų plaukų sruogomis bei rukšlotą jos veidą. Klaikas ją ėmė, žvelgiant ing jos išveizdį, tačiau mergaitė, net ir ant kelių parpuolus, buvo pasirengus iškluokti iš jos ratavonę.
    -Ėdesiu nori mane numaldyti. – senė ranka pakabino iš kodžio šiupinio ir susikišo burnon. Po ko pasisuko link kakalės šaukšto. – Vien čestavonės čia nepakaks.
    Sukluso Dominyką, vildamasi už čėso nugirsti, ką ragana skveruoti pradės. Vienok ši tik gurkščiojo ir atsispirdama valgė.
    -Žinau, kad judvi su sese, kaip koks keimarys abi buvote. – baigusi bukliai porino moteriška, laižydama tuščią torielių. – Gailysta mane ima, kai matau tavi taip gaišinantis. Gedauti tu moki, bet ar kutavoti mokėsi?
    Nerasdama ką atsakyti, mergaitė tylomis linktelėjo galva.   
    -Divna jumprova patapai. – toliau rodyjo senė, pildama pūrus ant verpelės. – Užmirštum šį savo dūkį. Po to galuotis nereikėtų. Pas tokią grazną ne koks drimelis ar šaldras zaletom atvažiuos. Paminėsi mano žodį, mažir meilauti galįs net ir šlėkta kokis. Pasogą gerą įstatys išleidžiant. Kiemynojus pas tėtatį tavo, kad ūlyčioje mandresnio nerasi. Ne pas kožną diduomį tokis būna. O dar melnyčia perpus su susiedu išstrūnyta. Visi žino, kad gerai turįs. Baltos galvos tarpusavy tauzija, būktai aitvarą pavilioję. Po sesės viena belikai pas juos. Taigatis viskas tau tėvonijon atiteks. Juolab, liuosi esat.
    Po tokių senės žodžių mergaitė tirštai nuraudo, tačiau susivaldė nesprukus šalin.
    - Pakalis didelis. Galėsi pamečiui vaikiukus gimdyti. – nerimo ragana, grąžindama tuščią underę Dominykai. -  Slūgine nebūsi, mokėsi gaspadine patapti. Ne veltui tėtatis tavo su moma du metus iš eilės protą didinti ing mokslinę leido. Turėsi gyvenimą, kokio čia nieks neužmatė. O tu velniuva užsikeitei save nutrotyti.
    - Ką procevoti turėsiu? – nuleidusi dar žemiau galvą įpėdin tykiai paklausė mergaitė. Pajautė Dominyka, kad ne šiaip nešvankėlė ši taip ją graudena.
   
    Navyna, kurią senė nusakė, iki šiol skambėjo jos ausyse. „-Dideliai man teks sumokėti už raganos ratavonę. – mąstė mergaitė, nešdama ąsuočių šeimynai prie stalo. – Ale ne tokis mano būdas, kad įžodžio, duoto prie sesės rakstelio budynės metu, netęsėčiau. “
    Sena nenaudėlė, pasirodo, ne tam nuo velniuvos mergaitę atkalbėti bandė, kad didžiai jos gailavo. Žiemai baigiantis, gaspadon miestelyje, šlėkta, pons Jan, jau daugiau kaip tris po dešimt ir trejus metus nugyvenęs gyrpelnis bei pražnastimi garsėjanti asaba, įsiprašė. Lietuvninkus ustavičnai „bydlo“ šaukdamas, savi „moščyvyj panie“ vadinti parėdęs.  Susiedai zaunijo, kad tėvoniją savo lumper belošdamas ir nesvietiškai dvokėlę rydamas nutrotijo. Išpantyjęs gyvenimą, asesoriaus už skolas iš ten buvo pavarytas. Kadangi angstytis ir bibsoti temokėjo bei arielka tytveik pamėgęs buvo, niekur tarnyboj ilgai jo nelaikė. Todėl dyvyjos žmoneliai, kad už kelių varstų esančiam dvare tijūnu ant laiko patapo. Glodą pajautęs, bo procia almūžnos didelės nežadėjo, bezliepyčia šis, maišatį kas naktį medaunyčioje keliantis, vylių sumanė. Užsikeitė bagotą motą sau susimanyti, kad ir toliau, dvokelę siurbdamas, taip angstytis ir bimbsoti galėtų, jei vietos netektų. Įsitėmijo monas tėtačio ūkį. O ir su divna mergaitę gobėjos pasivoliuoti.  Juolab, dukrelė viena ant visos tėvonijos paliko. Bandė padabojęs blūdyti Dominykai kartą nedėlioj, jai per kromininkus bevaikštant. Vienok, nuokarta, jos greitai šalin pavytas buvo. Nemitęs, pas senę, kažkieno medaunyčioje patartas, nukako ir, didžią naudą žadėdamas, sutarė, kad ši padarus ant Dominykos mes.
    -Bagotas su zaletom atvažiuos. – vis dudeno sena nuokarta, prieš jai namolio patraukiant. – Bo tijūnas gerai turįs, jei razumnai rėdija. Išgašyta visa būsi. Bažnyčioj ne kartu su mūžikais stovėsi, ale tarp „šlachetnų“ ponų arčiau dievastalio atsisėsti gausi. Visos bobos ūlyčioj iš skaugės nusprogs. Ką ūlyčioj, visoj parakvijoj!
      Tiešyjos ragana, jog ji pati  kelią pas ją surado ir nereikės vargti, užsikeitus mergaitę į kropėjo migį paguldyti. Pamanius apie tai, susiraukė Dominyką, tarsi skobos putros šaukštą nurijus būtų. Ledu netrenkė durimis, žvygavimus senės išgirdus. Tik kad nebuvo kur dingti, jei ratavonės iš jos sulaukti norėjo.
    Vos ne iki pirmųjų gaidžių kiūtojo kinyje jaunuolytė, kniausdamą veidą. Gandino ją raganos roda. Tarsi retežių prieš guldama rakstelin sau užsidėtų.  Žinojo, kad mūką kentės, kai naktį dvokėle alsuojantys pijonyčia, savo pageidimą tenkindamas, po savim prispaudęs, šakuma trinsis. O kai tėtačiui gyvam esant, negalės pustyti  gyvenimo jų, sumanys, kaip gyvastį jojo atimti. Taip ne tik jį viena nusidovys, tačiau ir nugaus didžiai tėtatį su momą, sanderybas su pūstelninku padarius ir kulboką užsidėjus. O po jų, dar ir žegnonę gavus, argi galės sarmatlyva mergaitė savo įžodį atšaukti.

    Įdienojus, kai šeimyna po ryto darbų pogulio gulė, Dominyka ištvylino kieman ir pro laidarą pakrūmėmis nukumbrino raganos stubelės link. Įtarliojo mergaitė, kad ne viską nešvankėlė jai yra pasakiusi. Kirbino ją viena mintis. Išsigandinus jaunuolytei, kad kozas su kropėju atšokti teks, senė tik ranka numojo, tarsi niekada ir nelemta Dominykai prie dievastalio su kuom nors kasnyku pasidabinus eiti.
    -Taskat‘, zvodo nekelsi ir vyliaus nedarysi. – krenkštelėjo ragana, rangydamasi nuo kakalio. – Tadu susižasti galėsime. Kai sandarą su edelmonu dėl parėdkos padarysi,  apsakysiu tau, ko išprovyti žavėtystei reikės. Susigribsi pati, kodėl svodbos nebus. Ale prastot jau negalėsi. Nevalioj grečno pons Jan būsi iki pat smerčiaus savo. Joks narsas nemačys.
    Nudovyta nešvankėlės vyliaus, Dominyka nematė žėdnos ratavonės, kaip kitaip įžodį sesei tęsėti.
    -Mano prociai atlyginti, - neatlyžo senoji, - muštinius du išprovyk. Ne darmai juk tau pamačysiu. Dar man kūtkailio, kad žiemą ant kakalio gulint užsiklėsti galėčiau. Nugamink ir antklastą naują, žičkuotą. Neturiu kuom apsimutūrtinti kieman eidama. Pasteliuok underę zaprovos, kad čėsnis geras būtų. Brangvyno iš medaunyčios butelką pridėk. Po sanderybų gali ir atgužuoti. Už čėso davadas bus, kaipje pageidimą edelmono įvykdžiau. Klapato neturėsiu iš jo almūžną gavusi, jei po to ir nudvėsi.
    Ragana spėriai pasigyrė pons Jan darbą sulygtą nudirbus, bo panedėly nekviestas svečias ant palšos ašvos ing atšlaimą įjojo. Pradžioje tėtatis su moma nugrėsti nuo nuopuolio Dominyką  bandė, kai jį su zaletom šlėktos sutiko. Ale greitai aptilo. Nesandorą savo prie nevidono neviežlyba lietuvninkams rodyti. Tik žegnonės nedavė. Pajautą turėjo, kad ne šiaip dukčiukė sanderybas su bezliepyčia daro. Moma į ašaras puolė, o tėtatis nemitęs, sarmatą didžią tlumydamas, nuo šios nešvankybės akis šonan suko. Vienok, „moščyvemu panu“, nugirdus jumprovos ištartą „taip“ ir įžodį už jo tekėti gavus, kaitėti ne kaitėjo, ką mislyja ažu stalo priešais sėdintys „bydlo“. Darkyti žodžiais nedarkė, bet mergaitė susivokė jį taip manant, kai didžiaujantis laižydamasis mantą nužiūrinėjo, tarsi jų pačių čia ir nebūtų. Visą gerą gyvenime tik pamatęs, ją pačią, tarsi gotiną kokią turguje, bizūnu per sopagą bilsnodamas, aplink apėjęs nederingai nužvelgė. Masino raspustninką jos iškilumai po kedelaičiu, o ing pakalį net atsitraukęs veizėjo, tarytum mieruotų ar tinka.
    -Nepaliauja mūs Viešpats raudyti. – narsu netverdamas  išpliopė tėtatis,  kai tijūnas ant savos ašvos pro vartus išrisnojo, o Dominyka raudodama kamaron kūlvertiniais išsprūko. – Reikėjo tą mergą vaikystėje ne paikinti, o dyžti čėsui stojus. Juk sakiau, mota. Bet jūs, bobos, niekad neklausot. Nusigėdyti šitaip nebūtų tekę ir tokios biauresties kęsti.
    -Taskat‘ nebuvo už ką. – pro ašaras moma kinkuodama išspaudė. – Negi savo atvašą šiaip sau daužysi. Nugi žegnonės nedavėm, atsakyti bet kadu galim. Juolab žilava nesibaigė. Kokia svodba. Susivoks po dienos ar kitos juk Dominyka, kad nevidoną sau išsirinko. Ar buvo kadu, kad rodos mūsų neklausė! Vedu atgrėsim mergaitę nuo kozos šitos.
    -Durna tu, boba! – jau su ne tokia narsa ūdyjo tėtatis. - Atpenč nepasuksi, kai dukčiutė su zalėtom sutiko.  Kaip manai, kodėl tas nuoperta tijūnu dvare patapo. Ugi su urėdu pastoviai draugėj varielką laka ir jam grapo mantą tylomis mačyja trotinti.  Su dvaru daug reikalų turime. Paveizėk, kiek žemės arendon šalia savos paėmę. Su grapu jau rodą turėjau, kad atpirkti galėsime ir rendoriais nebebūsime. Dabar šlėktą šalin pavarę, tik neprietelių užyvosime. Bėgs urėdui niekus tauzyti. O grapas urėdo patarimo klauso, kol jo zdrodos neužmatė.
    Šlovni lietuvninkai nemokėjo vylių regzti, todėl abu sėdėjo užtylę užustalėje.
    -Kaip bebūtų, ale tam kropėjui dukros neduosiu! Ką nors sumislysim, pakolei užsakai nepaduoti! – trinktelėjo kumščiu per stalą tėtatis ir spėriai pakilęs, tiešydamas paglostė motės petį. Meilavo jie vienas kito, kiek kartu buvo. Tokiu pat keimariu, kaip ir jų dukrelės, nuo mažumės buvo patapę. Meilavo taip stipriai, kad tėtačio tėtatis, momos šešuras, senąjį grapą gerai pažindamas, ją iš lažo išpirko ir pats ing kiemynojų parvedė.
    Kožnasviens žmogelis paklausti turėtų, kodėl čiuina ir sarmatlyva mergaitė strošnai raspustai pasidavė ir net sutiko grieką apturėti, dėl skutkų nepamislyjus. Nent pavasariui įpusėti nespėjus, nuopolis ing jų kiemynojų atėjo. Sesė kruopu apsirgus numirė nuoglai. Didelę raudą padarė, nes abi tikrai kaip koks keimarys buvo. Nuo mažumės rėdais be pykčio dalindavos, ronas mazgodavo  ir procią nudirbti padėdavo. Skaninį viena kitai prilaikydavo, o ir sąjausmą darydavo, kai negandos kurią nors užpuldavo. Gal dėl to, kad gimė kartu, kaip ir buvo pradėtos, viena Dominyka, o kita Monika pakrikštytos. Moteriškoms per budynę giesmę užtraukus, mūsų jumprova, skausmo netvėrus, ing naktį vienu kedelaičiu ir margine apsirėdžius kaip stovi išbėgo. Tik šašuolėtį balzganą už vartų pamačius, pajautė mergaitė, kodėl šunes ant kiemo antru naktį nelojo, bet, pabrukę uodegas, išsislapstę kaži kur pakampėse, gailiai inkštavo. Nerado dūšia kelio ing aukštybes. Kažu kas vis dar laikė prirėmęs prie griešno šio svieto.

    -Įsimėklink, ką dabar rokuosiu. – suglobusi atneštas gėrybes, senė, atsidvėsusi, vėl užsikvempė ant verpelės. – Žalčialunkio šakų su lapais, kad žalios būtų, atbogink. Sanevados ir gailio po gerą saują prilasink. Dar godos nuo galžudžio kapo, kur nuimtas nuo galgių pernai prie čiužyno pakavotas buvo. Čėbrų, metylės ir debesylo prie blendyno antštiksi. Piktosios stervą nuo skiedryno atnešk. Nugandinti klapai nugalavę andai paliko. O ku dar užyvosiu, tau geriau neįsitėmyti. Labo, nugi,  negausi.
    -Kodėl vėselės nebus? – bugiai užklausė lyg tol knaksojusi Dominyka.
    -Nesigandink. Savo gėralu nenutrotysiu. – nužviegė nenaudėlė. – Kolei be kvapo apgaišus kežosi kamaroj, tavo dūšia išsigavus vendravos kaži kur. Net jei savo kildūšystėje sesę patiešysi, nežinia ar apent sugrįžti galėsi. Gal kartu abi iškeliausit, o gal monu pavirsi ir žmonelius atdūksiais savo gandinsi naktį. Jei nenudvėsi ir dūšią atgal užyvosi, užslūžysi tokią pat koronę, kaip ir pati sau gyvybę išžiojus. Vienas kelias – ing peklą. Tris kart po dešimt tau saulelė dar užtekės, kai dūšią kyburtintis leisi. Ilgiau niekas, šitaip palošęs, netvėrė.
    Koktu Dominykai pastojo, nuokartos vylių ištikus. Savo gobėjime ragana, mergaitę smerčium gaišindama, naudos nepamiršo ir dvigubą almužną paėmė, ing kropėjaus nevalią įduodama. 
      -Nors senę, kur mano protą didino ir padarų mokė, girdėjau tauzijant, kad  gyvastį savo gali išratavoti, jei dūšią kas, tarsi retežium, prie šio svieto tuočės užlaiko. – rodyjo ragana, apie viečną koronę  nemyslidama. - Tik kad ščyrai pati tu dabar smerčiaus gobiesi, tarsi loska kokia tau tai būtų. Kozą atšokus, edelmonas bizūnu spėriai dūkį  numaldys. Ką jau ką, o perti jis greitas. Tyki būsi kaip ašva, apžarga jodinta.  Jei tik kas, iš karto per kukšterą, o po to  smagiai ant strėnų užsės tau. Pati maldysi dievo, kad gyvybę išžiotų.
    Nutilo senė, mergaitės akyse narsą išvydus. „O ko man gąsčioti, juk smerčius įpėdėn tvylina. Jei už mylimą sesę ing peklą gandinsiuos eiti, jokia pakūta už čėso neratavos nei ant šio svieto, nei aukštybėse“ – myslijo sau Dominyka.
    -Rabatą spėriai attesėti turėtum, -  savo žvengimą numaldyjus, lielį leido nešvankėlė. – bo pasiprovyti iki šv. Jono žavėtystei reikia. Naktį tą, bet kokis zabobonas didžią sylą turi. Tadu ir eisi sesės iš klapato ratavoti.
   
    Naktovidis stojo, kai Dominyka užslygo, vos tik raganos gatavotą  tručyną pavitojo. Mislyjo, kad sapną regi, iš pašalies save pačią kinyje timsančią užveizėjus. Ale tuočės susigrizbo, kai kamaros duris, net neatvėrus, parėja pradūrino. Teisybę rodyjo sentėvis, tėtačio tėtatis, apie kanakados buvusias gadynes tauzydamas. Senė ne tik varduoti, bet ir padarus mesti mokėjo. Nepazvalyjo vienok Dominyka savo dūšiai vadalotis, kur panorėjus. Nusklendė spėriai per atšlaimą iš trobos ištrūkus. Šunes alasą kelti pabandė, bet iškart inkšdami ing pašales spruko, vos jos šašuolėtį, kaip bilduką kokį, lekiantį užmatė. Ragana rodyjo, kad zabobonas večnai jos tokiam stone nenulaikys. Iki čėso turi ji sesės dūšią atrasti ir atpenč kelią ing savo kamarą atsekti. Dūmojo Dominyka į pažygį leidus, kad neščeslyvas monas apsukui kaži kur sklando. Nusitiko, kaipje dingėjos. Takišį, tėtačio strūnytą, prilėkus, tuo ir surado. Nors daug čėso prašoko nuo šių dienelių, tačiau iki dabar tadu priegulėj buvę klapai, šiandie grečnais prabočiais patapę, vaikiukams divną  pasaką seka. Valig dvi dūšios, kaip cyruliai koki, kūlvertiniais laigydami, virš lygmės prie ašoklyno draugėje nardė. Dingojos apvalciuje sukos du balzgani šašuolėčiai, pakol nepranyko už apušroto.
    Vos numaldžiusi sesės šėlsmą, Dominyka į pašalius ėmė dairytis. Sena necnata, brangvyno prisimaukus, permanyti leido - kadu dūšiai vendravoti iš šio svieto čėsas ateina, tuočės Dievas greta kaipje karkles ryškioj šviesoj atveria. Tlumydama klaiką ing pašalius žvalgės, bo ugnies skaistumo aplinkom neužveizėjo. Tik galu blendyno klapų malka, kaip liktarna žybėjo.
    -Dominyka. – guodžiodama mergaitė tik dabar susimanyti ėmė, kad gurmėjimas sesės ing prasmą skyriu nuo žodžių ateina. – Dominyka, kodėl tu čia?
    -Aš išpiudyjau Dievo žodžiui. – nesusigrizbo mergaitė ką dar atsakyti. – Gyvybę išžiojus, kožnai dūšiai čėsas vendravoti iš svieto šio ateina. Aš...
    -Įsibaistyjai manęs šalin pavaryti? 
    -Ne. – kušindamas lūpomis josios plaukus, Dominyka papurtė galvą. – Krūpauju, kad piktu monu patapsi.
    -Nepermanau, kas laiko mane čia prirėmęs. – Monika  vėlei apkabino sesės kaklą ir su spėku prigludo prie jos. – Stebus šitas svietas. Masina didžiai. Tik nei nužvarbti, nei įmurti gali. Kaip je saulė ne tau budina svietą, o ūmaras šonu apeina.
    -Be dūšiai čia nėra vietos. – Dominykos balsas suskambo pro ašaras. Klapatai griūte užgriūvę įgrobė galutinai. Dingojos patieka viena jai tebūtų - už čėso, nelaukus kol Dievas pakvies ją, smertį sutikti. Tą pat akimirką mergaitė permanė tiesą: savo kūną apgaišusį kamaroj kežoti nudaužusi, kaip kožnasviens žmogelis toliau taip ir liko klapatų nudovyta, ir dūšios valnybės nepatyrė. Jokios karklės atvertos nebus jai nei ing peklą, nei ing aukštybes. Kelio į savo kamarą laiku neatsekus, pataps monu, viečnai po šį svietą be vietos vendravojančiu. Klaiką tlumydama mergaitė dar stipriau prie sesės prigludo. 
    Jei kas iš pašalies dabar būtų jas užmatęs, išvystų dvi dūšias prie šaltekšnio krūmo virš žemės plevenančias ir savo balzganu skaistumu aplink tamsą guiniojančias.
    -Pasmailauti nori? – dingojos, ūmarui radus, Monika išsigavo iš jos glėbio. Spėriai šalin nulėkė ir, atsisukus, ranką ištiesė, kartu kviesdama.
    Kaip kanakados įpratusi buvo, Dominyka tik linktelėjo galva ir įpėdėn nusklendė. Kad ir čėsui trumpam, negandas visas miršėti smilino baisiai. Norėjos, kad jų vendravonė viečnastį tęstus, kai galįs už galį jų šašuolėčiai nardė po liepyną, pakolei abi užu medžio kamieno prie pat upelės neprigludo. Krūpaudama ką nors nederingą išvysti, Dominyka žvilgtelėjo, kur Monika linksmai piršteliu nusitaikius buvo. Iš kart atgalios atšlijo, ing sesę nusidyvijus veizėdama. Ant sauso stuobrio, basas kojas vandenin sumerkę, berniukas su mergaitę, globdami vienas kitą, tylomis sėdėjo. Katriutė ir Kasparas iš jų ūlyčios.
    -Nereikia. – išgandinta, kad sesė ketėjime savo, užu medžio išpuolus, judum vėtravoti nepradėtų, jaunuolytė storojos Moniką šalin tylomis nutempti.
    -Mislyji, kad audras versti pradėsiu?
    Ką jau ką, o Dominyka sesės paslaptį žinojo. Rudeniui viską aplinkui trukinant, vienos nedėlios galudienį, kai drugnas oras pageltusius lapus ošindamas glostė, Kasparas savo stungiu ant to pačio stuobrio, kur dabar kitą mergaitę globią, vardą išraižė. Tos, kurią viečnai meilauti įžodį davė. M-O-N-I-K-A.
    -Pameni naktį, kai šunes iš atšlaimos suglobusi, stalde prirėmus laikei?
    Dominyka, vėlei negandų mūčyjama, tik galva linktelėjo, žodžio netarus. Dvi naktys iki sesei smertį sutinkant, Kasparui karkles patį atkėlė. Potam dabojo, kad šeimynykščiai neužtėmytų, pakolei jie per kamaros langelį šnekėjos.
    -Anas man įžodį davė. – dabar jau Monika, guodžiodama sesę, prigludusi lūpomis kušino plaukus. – Meilauti kitą, kuočės vaikesčių tuntą turėti ir atpenč nesižvalgyti. O mane tik minavonėse savo, kaip atstanką kanakados buvusių pagadnų dienelių, atminti.
    -„Zaunyčiau, jog vaikiukas, vienas pastojęs, glodą tlumydamas, prie kitos nulėkė. “ – miršėdama, jog sesė be žodžių išgirsti ją gali, sau pamanė Dominyka.
    -Kleidėji baisiai. – Monika, abiem rankom sesę per pečius globdama, nuoširdžiai šypsojos. – Tik tiešytis reikia, jeib mylimai išgaišus, jis užsikėtė ne mūkomis nusidovyti, bet čėsą jam duotą viežlybai nugyventi.
    Tykai išsklendę jų šašuolėčiai lygmėj už liepyno šiurpsojo, kad saulelė atkopdama trumpą šv. Jono naktį trukinti ėmė. Pasiprovyjus dieną naują sutikti, pajautą Dominyka turėjo, jog čėsas atpenč kelią ing savo kamarą atsekti, prie nendzno apgaišusio kūno. Tytveik tlumydama pageidimą atgalios sprukti, mergaitė pasiliecavojo pavynasčiui savo viečnoj pakūtoj mūčytis, bo sesės iš klapato išratavot neįstengė.
    -Privilijos gyvybę išžioti, pakol Jis vendravonėn nepašaukė, kožnas neturi. Net ir tu, Dievo žodžiui išpiudyjus. – Monika nūdnai šypsojos, žvelgdama ing virš liepyno šviesėjantį dangų. – Pakolei aš nairyjuos pasikloniuoti viežlybai Jam jo seklyčioj, musėt, tu manęs vienos čia nepaliksi?
    Dominyka tik galvą papurtė, su spėkų globdama leiną sesės liemenį. Pajauta kilo, jog žodžiai šiam sviete, bet kokios prasmos prastojo. Todėl mintimis skubino likusį čėsą, gobėdama smertį savo sutikti.
    -Bėk šonan. – Monika, kaip kanakados mažos įpratusios buvo, atsisveikindama pirštais palietė sesės lūpas. – Mislyji, jeib man privilija duota, savo pražnastimi tave novyti? Bėk šonan!..
    Mažne Dominyka neužtėmyjo, kaip atpenč savo kamaron sugrįžo. Ilgai dar miršėt neįstengė, kaip Monikos balzganas šašuolėtis ryškioj šviesoj dingo. Sesė šalin ją pavarė, gandindamasi įpėdėn jos nepasekus.       

    Savo dūmas dūmodamas Mykolas apent neužtėmijo, kaip Agnutė, po paversmį braidydama, vėlei jupelės apačią sušlapo. Spėriai dukčiukę sugrobęs, tapnoti ir katultinti ėmė. Atvašos įdūkį numaldęs, užu sprando sau pasvadino ir atgalios į kiemynojų patraukė, jos basų kojų pėdas savo delnuose šildydamas. Vasarą, gaidrui orui stojus, kiek nedėlios paludienį eidavo jie tiesiai per paganią ing drūtais medžiais apaugusias kapinaites momos kapo lankyti. Grįždavo per ūlyčią didelį rinkį darydami. Trys kart po du metus vos sulaukusiai mergaitei jos taip ir neteko pažinti. Gimdydama smertį savo sutiko. Dyvyjos visa parakvija. Grečnas  ir gerai turįs valnas ūkininkas, trys kart po ašmus ir vienus metus pabaigęs, vienužėje bevėlijo būti. Vienintelis per kelis sodus mūrinyčią išstrūnyjęs, sau gaspadinės ing ją lyg šiol neparvedė, nors žilava kadu pasibaigus. Bendrams kalbinant su zalėtom pas kurią nors jumprovą važiuoti, tik ranka šutydamas numodavo. Vis sakydavo tiešydamas: „Dievas atėmė, dievas ir duos, jei manys reikalinga. “
    -Tėtati. – delniukais glemždama jo skruostus, Agnutė pasuko galvą ing šalį.
    -Ką, mažuliuk. – Mykolas švelniai paglostė įsigūžusios jam ant pečių mergaičiukės jau spėjusias įmurti pėdutes.
    -Ten noriu. – dukčiukė ištiesė rankutę už apušroto taukšančios jo kartu su susiedu bendrai išstrūnytos melnyčios link.
    -Ach tu, šelme, - nusijuokęs vyras patraukė ton pusėn. – Maža buvo po balas taškytis? Kad tik permier nebūtų. Dar kosčioti pradėsi.
    -Maudytis. – Agnutė su spėku suspaudė rankutėmis tėtačio kaklą ir palinkusi prisiglaudė prie jo skruosto.
    -Ing upelę neleisiu. Šalta. – Mykolas griežtu patapo. – Galudienį verpelėje ant atšlaimos, kaip kokia pylė turkštis galėsi. Vanduo ten šiltas, per dieną įmurtęs. O čia dar apsirgsi, ant ūmaro plika stojus....
    Ūmai svetima kalba išrėktas keikestis visą pasterką išsklaidė. Šalia prie kelio kerojančių gluosnų šlėktiškai apsirėdęs didpilvis, tik ką iš jo gniaužtų ištrūkusiai mergaitei, nuoglai viena ranka už kedelaičio paėmęs, kita atgalia ranka per lūpas drožė. Po ko visa plaštaka už veido sugrietęs, žemėn nudaužė ir kaire koja, gašiu sopagu rėdyta, parkritusiai jaunuolytei galvą primynė. Įnartintas mergaitės gyniojimosi, dešinę koją ing šalį atstatė ir, ant rankos kabantį bizūną aukštai iškėlęs, iš peties visu spėku per pilvą jai kirto. Antru kartu užsimoti nespėjo, kai kūlvertiniais šalin nublokštas nulėkė. Nešvankybes kriokdamas atgalios vėl bizūną keldamas pasisuko, bet nemitęs vietoje sustingo – jaunuolytei jo mūčytai ne koks nendznas mužikas gužėtoju patapo, bet visų šėnavojamas šlėktiško stono valnas gaspadorius. Mykolas dukčiukę žemėn nukėlė ir vienu ypu kelio galą pralėkęs, priešpriešiais stojo. Nepabūgo dvaro tijūną iš tolo pažinęs. Tarsi to negana būtų, tuntas klapų su dalgiais ir būdėmis ing pievas einančių juos užmatė.
    -„Nieks nepatikės, jei provotis pradėsiu, kad tas „bydlo“ nugaluoti mane norėjo. “- saviškai mąstydamas, nešvankėlis iš karto sumojo, negalįs lietuvninko jį užpuolus apkaltinti, kai ant žemės šalimais mergaitė kraujuos voliuojasi. – „Būtų kokia sterva mužikė, ing lažą dvare einanti, su kuria ką užsikeitęs stalde ant šieno daryti gali, kita rokunda. Jei ūdytis pradėsiu, sanderybas nutraukti jos tėtatis galės. “
    Vyrų, nuo kalnelio artyn skubančių, išgandintas, pons Jan apžergė savo gretimais stovėjusią ašvą ir, šmaukštelėjęs bizūnų, nulėkė šalin, išskyrus keikesčius nė žodžio netaręs.
    Tijūnui pasprukus, Mykolas palinko prie jo nupliektos mergaitės ir iš karto nusidyvyjęs atšlijo atgal.
    -Dominyka?! – vis dar negalėdamas patikėti, jis stebeilijosi į kniaustančią veidą jaunuolytę.

    -Grečną dukčiukę turi.
    Tytveik nusigėdijo mūsų jumprova, tėtatį ant slenksčio tik po Mykolo žodžių užmačius. Pakolei gužėtojas josios kartu su Agnute ronas mazgojo, mergaitė, klaiko padabota, viską išpliopė. Ir kaip sesę iš klapato ratavoti užsikeitė, ir kaip pas raganą pasiklonioti buvo nuėjus, ir kaip sanderybas su nešvankėliu tijūnu kropėjų nudovyta padarė. Tik apie smertį, įpėdėn kioglinančią, nutylėjo.
    -Tiesą sakai, susiede. – šlovnas ūkininkas, jau kadu sidabru pasidabinusius uostus įprastai ranka paglostė, artyn priėjo ir savo vargalę atvašą apglobė. - Navynų yra?
    Tėtatis, prie durų stovėjo ir tylėdamas dabon dėjos, pakolei Dominyka apie savo negandas raudodama beldė. 
    -O kaipgis. Yra. – Mykolo veide, kaip kokia liktarna gūdžią naktį, šypsena švietė. Kad ir krūva metų judum skyrė, jau seniai dideliais bendrais patapę abu buvo. – Taskat‘, tijūnas nugavo visą svietą, oliavu save pavadinęs. Mysliju, todėl jis prie šlachetnų jumprovų ir nelindo su zaletom. Ieškojo bagotos ūkininkaitės. Dūmojo, jog nepatikrins ir niekas jo zdrodos neužveizės.
    Dominyka, strošnai nusidyvijus, akis į savo gužėtoja pakėlė. Kanakados, vaikesčiu dar esant, glūpus padarus su sese ąžuolo pavėnėj mesdama, įsivaizdijo jo mota tapus. Mykoliukui ing Mykolą išaugus, kožną dienelę iš tolo smailaudavo, vos tik grečną vaikiuką ūlyčioj sutikdavo. Kai ūkvaizdžiai iš gretimo sodo apžvalgų į jo kiemynojų atvyko, visą dieną už staldo užlindus bliovė, tarytum skūron gavus būtų. Naujon vieton jaunąją parvežus, išgalėjo tik pasiklonioti judum iš ratų išlipus. Po to, kamaroj pasikavojus, veidą delnuose kniaustė ir, iš tolo skripkorių griežiant girdėdama, ausis rankomis glemžė. Trys kart po keturis metų tada ji sulaukusi buvo.
    -Andai, prekėjas Laiba, kurs laukį man pavasarį pardavė, iš didelio miesto sugrįžo. – sodindamas Agnutę sau ant kelių, toliau porino Mykolas. – Skinkio pririjęs, lielį leido, kad pons Jan motą turi. Smirdas tas, prieš porą metų, naudą jos nutrotijęs, nuo asesoriaus kavodamasis, su metūgiu vaikysčiu vieną paliko. Kaipje apent parėdkos būti negali.
    -Bau Dominyka pati tekėti nori, dar kartą Dievo žodžiui išpiudydama? – tėtatis, štukį krėsdamas, tapnodamas ėmė trotinti atvašą.
    Mergaitė su spėkų tik galvą papurtė ir knaksojo visa išraudus jo globiama. Pirmą kartą, per daug dienelių, sunkumas ją slėgęs pradingo ir svietas vėl savo barvomis šviesti ėmė.
    -Taskat‘ reikėtų man nulėkti pasiklonioti grečnai tijūnui. – šypsodamas tėtatis vėl savo uostus paglostė. – Miršėt Dievo žodį pradėjo. Priminti reikėtų.
    -Galudienį ing miestelį man nusikakinti reikia. – Mykolas savo atvašą nuo kelių nukėlęs, ant aslos pastatė. – Savo  procią nudirbęs, gaspadon užsuksiu. Taskat‘ su tijūnu jau susipriešinę esam. Blogiau nebus, net jei skūron gavęs, urėdui po to bėgs pasiskųsti. Čėsui stojus, galiu ir iš grapo loską išlūgoti, kai šventos dienos paludienį, rinčių smaguriaudami, šachmatais spardysimės. Pons Jan žino, jog neganda pastos, jei diduomis  jį kropėju esant įtarlioti pradės. Negalės daugiau, kad užsikeitę, su urėdu grapo naudą trotinti ir, dvokėlę siurbdami, per dienas kežoti.
    -Dėkingas esu, bet pavynastį savo pats turiu rėdyti. – šlovnas ūkininkas sluogą jį slegiantį ant bendro perkelti nenorėjo.
      -Tau tik pažytkas bus, be neprietelium tas nenauda negalės tavęs šaukti. – Agnutę už rankos paėmęs, Mykolas pasiprovijo laukan iš mėlnyčios dūrinti. – Galėsi netrukinamas ganiavos šmotą iš grapo atpirkti. Mano ir jo stonas mažne vienodas. Nevidonui sūde ūdytis reikės, jei mane vėtravoti užsikės. O provotis jis nenori, bo visas svietas jo vylių atseks.
    -Viečnai skolingas lieku. – senasis ūkininkas viežlybai savo bendrui pasikloniojo. Po to, šalia knaksinčios atvašos galvą delnu palenkęs, tą patį padaryti mūsų jumprovą privertė. – Ką pasakyti reikia!?
    -Krapelio pilną underę tai tikrai išprovyti man turėsi. – nuoglai Dominykai Mykolas tarė, pamatęs, jog mergaitė neišgali žodžio suregzti ir tik tykiai verkia, galvą nuleidus.
    -Na, tiek to, kartupelių iššutinsi ir su kastiniu paduosi. – toliau trotino jaunuolytę, gailystos pagautas. – Susigadys. - Akysna taip ir stovėjo prie gluosnų vaizdas matytas, kaip tijūnas, sopagų galvą jai priminęs, bizūnu kirto.
    -Man pyrago varną. – Agnutė, išgandinta audras vertusio didpilvio, rodos, tik tėtačiui šūtyti pradėjus, amą atgavo. Pakarčiui, ką vyrai rėkavo, dabon dėdama savo protą didino. Dabar, pripuolus prie ašarom springstančios Dominykos, aukščiau nepasiekus, per leiną liemenį stangiai apglobė ir savo galvą prie jos šono glaudė. Momos savo šilumos niekada nejautus,  pirmuose vaikesčio prisiminimuose, kol suaugę darbuose spardės, ant rankų ją nešiojančią šią susiedų mergaitę matė.

    Kojos spyriu į duobos kampą nudaužta mergaičiukė, gyniotis daugiau neįstengė. Gasčiai spaudė prie krūtinės perplėštos jupelės kraštus, pakol pons Jan duris iš vidaus rėmė. Nuo Mykolo mukti gavęs, tijūnas galutinai patrako. Gaspadon sugrįžęs, vienu ypu dvi puskvortes varielkos išlakė. Kaipogi spakajaus neapturėjo, Dievo žodžiui išpiudyjęs ir apie viečną koronę nemislydamas, padabojo gaspados slūginę, kurią už čėso nužiūrėjęs buvo. Trys kart po keturis ir vienus metus sulaukusią siratą, vaikesčią dar gaspadoriaus priglobtą ir viernai jam slūžyjančią, kaip širšlys vėtravoti ėmė. Sopagus šalin numetęs ir buksvas nusimovęs, nugi vien su drobiniais ir kamzuolę, gryną savo supentėjusią sarmatą atkišęs, uršdamas prieš ją stojo. Tik savo velniuvos bengti neįstengė. Nuoglai durys nuo kaškų su alasu ant aslos nugriuvo.
    -Kėblink šen, smirde! – kažin kieno drūta ranka sugriebė tijūną už kamzuolės ir ištraukė laukan.
    Kol resnas miestelio kovalis Motiejus, abiem rankom į orą iškėlęs, raspustninką purtė, Mykolas pribėgęs mergaičiukę guodžioti ėmė. Vyrai prie gaspados pasilabinti sustoję buvo, kai vaikesčią, nuokartos talžomą, loskos maldyjančią užgirdo.  Pajautęs, jog nenaudas savo madaros procios nespėjo nudirbti, Mykolas šarku mergaitės pečius apglobė ir laukan puolė. Vienas dalykas -  besivadalojantį tijūną numaldyti. Kitas – jį nuo žmonelių sūdo išratavoti, bo kožnas, audras versdamas, dalge per šakumą jam galėjo perbraukti. Tadu be vakmistro neapsieisi. O glūpi klapai į kalinę paklius, tą kropėjų nugalavę. Ant čėso įng atšlaimą spėjo išbėgti.  Gaspadorius su svečiais iš gaspados išvirtęs, vos akį į duobą užmetęs, šalią stovėjusią šakę nutvėrė  ir ja, kaip deiginiu, į nešvankėlį nusitaikė.
    -Ratavokit, žmonelei! – nuoglai viežlybai lietuviškai, glodą pajautęs, pijonyčia lielį paleido. – Galžūdei neleiskit nusitikti! Vakmistrą šaukit! Vakmistrą...
    Tadu ir paaiškėjo, kad kanakados čėsas buvo, kai moma jį Joneliu vadino ir lietuviškai prieš užmiegant jam pasakas sekė. Tik į mokslinę dideliam mieste nuėjęs, pons Jan jis patapo, kaipogi  nusigėdijo savo lietuviško stono.
    Kovalis taip nusidyvijo, kad net tą šėtoną iš rankų paleido. Valnybę pajutęs, jis kūlvertiniais šonan spruko. Ale šlovni žmoneliai, ilgai tijūno velniuvą kentę, įpėdėn metės. Gal nenaudas ir iki vakmistro pasiskųsti taip būtų nusikakinęs, bet tą galudienį Dievas į svietą šį iš aukštybių žiūrėjo ir griešnykus kotavojo. Ūlyčia lekiantį moną bebuksvį, savo daiktu ir dviem plikais kankolais į šonus tilindijantį, pabažnas brostvis, klebonijoje ant kampo savo dienelių pabaigti priimtas, užmatė. Pro šalį tijūnui skuodžiant, iš ligonio grįžtantis karšinčius, Dievo procią nudirbo.
    -Tebūnie viečnai Dievo karalystė, - prabočius, viena ranka žegnodamasis, kita brūkliu per pakinklius pijonyčiai drožė. Po ko, prakaitą nuo kaktos nubraukęs, pats sau atbylojo – Amen!
      Kėžterėjęs smirdas ant šalia stovėjusių šūdleterių, šviežiu mėžiniu nuteptų, užgriuvo. Taip, į jas dantimis kabindamasis, pilvu ir nučiuožė. Spakainu patapo tik kiaušę į tvoros pinus nupliekęs. Daug klapato Mykolas apturėjo, pakolei nevidono sūdyti sumukusius žmonelius į pašalius išstumdė ir jų dūkį numaldė. Galop, mėžiniu išsigašyjusį raspustninką, klapai ant kovalio atvestos jo ašvos apžarga, grynu pakaliu į priekį, užsodino. Per strėnus rykaudami delnu sušėrė ir pagania nuo miestelio šonan šuoliuoti paleido.
    Pajautą Mykolas turėjo, jog tijūnas atvetavoti užsikės. Jotas tiesiai pas grapą ing dvarą nusikakino. Ant čėso suspėjo kartu su juo atpenč prie gaspados sugrįžti, bo smūtos grapui, kaip viežlybam gaspadoriui, nereikėjo. Vos subrėškus urėdas su vakmistru ir visais savo padonais bunto tlumyti atlėkė. Tik nieko nemitę atgalios išlydėti buvo. Grapas, mergaičiukės ašaras pamatęs ir auksinį jai į delniuką įspraudęs, viežlybai lietuviškai pasibažijo. Kaipje, tijūnui prieš jo akis stojus, pats lieps retežiais jį sukaustyti ir į sūdą nuveš. Šelmis teisingai dūmojo, jog glūpas smirdas dabar storosis dvarą ir miestelį per kelis varstus aplenkti, todėl į kalinę jį suglobus boginti neteks. O žmoneliams daugiau ir nereikėjo. Juk prieš vėją nepapūsi.
    Po šio galudienio pons Jan nei miestelyje, nei dvare niekas daugiau nematė. Tik buksvos jo paliko ant pinų prie gaspados kaboti. Subatoj klebonas zakristijonui urdelį davė jas nuimti ir kur nors pakavoti, jog nedėlioj į bažnyčią kėblinančių pabažnų bobelyčių negandintų ir nečystų minčių nekeltų. Klapai dar ilgai tarpusavy lielį leido, kaipje urėdas, kol žmoneliai grapui kloniojosi, raspustninko sopagus, ten pat ant pinų pamautus, po skvernu sugrobęs nunešė.

    Pakol klebonas Dievo žodį skelbė, Dominyka prie šalutinių bažnyčios durelių, už mužikų nugarų pasikavojus, glaustėsi. Gąsčiojo savo nečystybėje šventą vietą suteršti. Kožnasviens, dar  jai iš ratų neišlipus, ronas ant jos veido padabojęs, pirštais badė.
    -Veizėk, veizėk! – jaunuolytei, įpėdėn tėtačio su moma, per miestelio aikštę tvylinant, moteriška alkūne bakstelėjo savo draugalai. – Ale kaip tijūnas jai snukį išgašyjo!
    -Musėt, prastai pakalą, galulauki prie gluosnų, po juo palindusi krutino! – žviegojo kita. – Tai ir gavo, ką užslūžyjo!
    -Jo, jo! – toliau mūdravo pirmoji. – Mužikės, į lažą einančios, zaunijo, kaipje tijūno daiktas įdrūtėdavo tik jam bizūnu jas su spėkų dyžti pradėjus...
    Viena tytveik pabažna bobulytė, Dominykai gretimai pradūrinus, įpėdėn ant grindinio akmenų drūtai nusispiovė. Žmoneliai greiti sūdą daryti, ledu ką lielį leidžiant užgirsta. Gūžėsi mergaitė, visam svietui ją taip už nugaros darkant. Moma su tėtačiu nugrėsti ją nedėlioj į bažnyčią eiti bandė. Kožnasviens parakvijos smirdas, iš grinyčėlės į grinyčėlę žmonyston bėginėdamas, leliodamas beldė, jeib jaunuolytė ne tik savo rūtų vainikėlį prateriojo, bet ir su šėtonu sandarą sudarė. Šeimynykščiai, šv. Jono naktį moną ant padvarijos iš jos kamaros išlėkusį padaboję, išgandinti susiedams ūlyčioje viską išpasakojo. Taip nuo žmonelio prie žmonelio navynos ir vendravojo.
    Pamaldoms pasibengus, Dominyka pirmučiausiai iš bažnyčios išsprūdo ir, pavėnėje už krūmyno pasikavojus, tėtačio su moma išeinant laukė. Šypsodama žvelgė į kanakados mielą buvusį šventorių, kur vaikesčiais anys su Monika rykaudamos lakstė. Nabašninkas klebonas, didžiai vaikus liūbydamas, kiek subatos uterninke, iš kart po pamaldų, mokslinę jiems klebonijoje padaręs buvo. Protą padidinę, pakolei tėvai juos į ratus suglobdavo, mataruodavosi visi čia, zakristijonui dūkstaujant ir įdūkį jų tlūmyjant. Nuoglai lyg kas sluogą ant galvos būtų užmetęs. Kanakoks didelis paukštis, galionėlį plėšdamas, nagais į plaukus kabinosi. Įnikusi rankomis mosuoti, Dominyka ant šventoriaus tvoros tik po čėso dužą kriauklį nutūpus pamatė. Kaipje kanakados raganos stuboje vėliną artinantis pajutus, šiurpsojo visa nemitus. Pajautą turėdama savo smertį kasdien vis arčiau kioglinant, mergaitė iš strioko visame kame ją antikšti kavojantis storojos. Jei razumnai dūmoti dar būtų įstengus, mažir pamislytų, kaipje sukriošusiam ir apžlibusiam paukščiui, lekioti pagurtusiam, ne ten pasitropijo sparnus suglausti. Ale ne tokios dūmos dabar ją koravodino. Bau todėl anas jai toks klaikus buvo. Iš bažnyčios išgriuvusių žmonelių rykavimo nebodamas, palenkęs savo juodą galvą, kriauklys viena akimi į jaunuolytę stebeilijos. Mažir dar ilgai anys taip kits prieš kitą būtų stypsoję, jeib paukštis, kažin ką pašaly užmatęs, nuoglai nebūtų nuo tvoros nuplasnojęs.
    -„Ne ta! “ – Dominykai pasidingojo duslius žodžius nugirdus, kai jis šalimais lėkė.
    Grįžtelėjus ten, kur kriauklys akimirkai nuo jos žvilgsnį buvo nukreipęs, mažą mergaičiukę tarp žmonelių užmatė. Ūmai Agnutė pribėgus už rankos jaunuolytę sugriebė ir, beveik iš paskos tempte tempdama, per šventorių nubogino. Taip ir ėjo įpėdėn Dominyka už rankos vedina. Nusmukusiu galionėliu, išsidraikiusiais plaukais ir ronomis nusėtų veidu išgašinta. Žmoneliai apsukui jau gręžiotis pradėjo, tokį paveizdį padaboję. O kai Agnutė prieš savo tėtatį sustojo, visas savo rokundas užmiršo.
    -Aš mūms momą atvedžiau! – pamačius, jog tėtatis nemitęs žodžio ištarti negali, mergaičiukė užsiropštė jam ant rankų. Rankutėmis su spėku apglėbusi jų abiejų kaklus, suglaudė visų trijų galvas krūvon. Apsukui taip tyku patapo, jog dingėjos net arkliai už šventoriaus tvoros trypčioti ir ausimis karpyti liovės.
    -Ar tikrai? – Mykolas tyliai savo atvašos paklausė.
    Agnutė, nepaliaudama jų viens prie kito globti, tik galva palinksėjo.
    Prie jo krūtinės prigludusios virpančios Dominykos jis nieko neklausė. Ir taip viską žinojo. Kaip mergaičiukė per jo veselę pasikavojus pakampėse raudojo. Kaip su nabašninke žmona draugybą turėjo. Kaip jam kiemynojuje nebūnant, pas Agnutę jos patiešyti viečnai bėgiojo. Kai reikėjo, mažylei pakalį valė. Kai reikėjo, ronas mazgojo. Verkiančią ant rankų suglobus nešiojo ir skaniniu, namuose gautų, su ja dalinos. Žinojo, jog vos tik jo žirgo kanopas ant kelelio bildant užgirsdavo, tuoj už staldo kavotis bėgdavo ir į savo padvariją tylomis spūdindavo. 
    Į šalis apsižvalgęs ir netoliese Dominykos tėtatį su moma, išgandintus tokio paveizdžio, užmatęs, Mykolas garsiai šūktelėjo:
    -Susiede! Ar atkelsi man karkles, jeib paludienį su zaletom pas tavo dukčiukę atjosiu? Gyvatą norėčiau su ja, kiek man dar duota, nugyventi.
    Žmoneliai apsukui mažiau nusidyvyję būtų, jei dabar žaibas iš blaivo dangaus į varpinę vožtų ir ją sugriautų, nei šiuos žodžius girdėdami.
    -Šlovnui svečiui visada atkelsiu. – dingėjos tėtačio balsas iki Dominykos iš tolybių tolybės atsklido. Tik ant čėso nebuvo jai niekio svarbiau, kaip būti globiamai mylimo prie krūtinės. O tik ką jos smertį šalin nuvyjusi Agnutė, patapusi judums vis negalinčioms krūvon sueiti dūšelėms Dievo siųsta vedle, laiminga glaudės prie jų.


    Mislyjat, mieli žmonelei, jog šį nūdnai prasidėjusi stebuklinė taip visam svietui laimingai ir bengėsi. Bet juk taip nebūna. Klebono gaspadinė, moteriška pabažna ir gerai įmitus, strošną škadą iš viso to apturėjo. Po to kai klebonas Dominykos spaviednės, prieš jos su Mykolu parėdką, išklausė, vos subrėškus iš karto per petį su klaiku dairytis imdavo. Lyg to būtų negana, šlovnai moteriškai, kas vakarą atėjus jo perynų prieš miegą pašildyti, šventas tėvelis savo procios tinkamai nudirbti nepasistorodavo. Vos tik pradėdavo savo vendravonę nuo skruostelio prie auselės, nuo kalnelio prie kalnelio, nuo lūpyčių prie lūpyčių, ir vos tik pečialandos urvelį aptikęs, jame vėtravoti užsikėsdavo, tuoj Dievo vardą prisimindavo. Vargalą moterišką, pusiau luptą pusiau ne palikęs, grynu pakaliu ant aslos suklupęs, žegnodamasis bei kloniuodamasis vis atbylodavo – „Dievas yra. Dievas viską mato...  mūsų nuodėmes rokuoja. “ Ir taip kasnakt. Ūūūūū...
2010-08-06 23:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-13 10:59
Varinė Lapė
Taigi, labai gaila, bet ir man buvo sunku. Su trečdaliai liko nesuprasti - su tarmėm man labai nesiseka. Tik dabar kas turėtų susimąstyt - ar aš, kad visai tarmių nesuprantu, ar autorius, kad persistengė.

Pastangos puiku, bet suprast norėtųsi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 23:15
Purpsius
Eina sau. Perskaičiau visą, bet tikrai labai norėčiau vertimo :) Kaip kūrinį labai sunku vertinti, kai pusės nesupratau, bet kaip idėją - super, o kodėl gi ne? Pritariu Flax.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 21:32
Flax
Vertos pagarbos pastangos. Jeigu tai iš teisų tikslus "vertimas", tuomet tai ne rašykų lygio darbas. Turiu omeny ne literatūrinę vertę, bet kalbinę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 17:54
Fatal Error


Va te jums ir lietuviškasis esperanto kalbos pradmuo. Nors šiek tiek graibausi aukštaičiu tarmėj, bet kas čia parašyta, tai taip ir nesupratau. Persistengei vaikyti, oi persistengei.

O kas dabar gaunas? Kad dalį savo skaitytojų tų atribojai nuo savo kūrybos, užleidai juodą nežinios šydą. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 07:31
omnia_mea
Pagarba skitytojui.

Įvrnyčtau minusrabliuonika, tik kad nėr tobalokio.

Nevertinau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 21:09
Nuar
Meškiuk, su tais tvartais ten viskas tvarkoje. Čia kaimeliuks ir miesteliuks kaip tik ant rubežiaus tarp aukštaičių ir žemaičių. Vienu žodžiu reikalas buvo taip: atitekėjo žemaičių jumprova pas aukštaičių jaunikaitį. Praėjus čėsui gaspadorius ūkį plėtė. Atvažiavo švogeris iš žemaičių ir šalia stubos pastatė staldę. Vot kaip:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 16:37
Meškiukas
Bus bus jums ta galimybė, bet, prisipažinsiu, šito teksto neįveikiau. Bet maniškė redaktorė įveikė ir jai klausimas - staldė  - žemaitiškas žodis, o stuba- aukštaitiškas, o abu reiškia tvartą (?). Tad būsi truputį tikrai per daug perlenkęs ir sumaišęs žodžius, nebent čia kitas reikšmes vartoji. Nes netikiu, kad viename kaimelyje ir aukštaitiškai ir žemaitiškai porintų :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 16:02
Artur Wilkat
Aš irgi jo laukiu:) Taip norisi paspardyti storą, gauruotą ir ne futbulo kamuolį:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 15:52
Nuar
Aš tikrai nenorėjau įžeisti skaitančiųjų. Žinau, kad šis rašinys neskaitytinas. Vienok, manau, gerai, kai yra kūrinių ir stilių įvairovė. Kai vieno ar kito rašyko darbai yra nepanašūs. Kai skaitytojai gali rinktis, kas jiems labiau prie širdies. Jei šis darbas nesurinks reikiamo kuolų skaičiaus, kad būtų pašalintas iš rašyko.lt, aš po dvikovos ištrinsiu. Šaunu, kad Meškiukas laimės. Jis gerai rašo. Manau, jo nuotaika iš karto pasitaisys.:)) Nes dabar atrodo, kaip koks užsimiegojęs meškinas. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 14:38
Artur Wilkat
Jau mano knygos jauni skaitytojai negali suprasti, nes per daug tarmiškų žodžių, o tavo apsakymą iš vis reikia duoti kaip mokomąją priemonę į lietuvių kalbos pamokas. Tipo - vaikai, atspėkit kiekvieno žodžio reikšmę.
Aš  atspėjau tik trečdalį:(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 10:24
Nuar
Wilkat, neturėsiu, nes myliu gyvenimą tokį, koks jis yra ir noriu juo džiauktis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 10:06
Artur Wilkat
Persistengei. Turėk saiką visame.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 00:06
Nuar
Čia ne tarminė kūryba. Rašyta senaja kalba. Pavyzdžiu tapo K.Donelaičio "Metai", D.Poškos kūriniai, M.Valančiaus "Palangos Juzė". Senosios lietuvių kalbos žodžiai paimti iš žodynėlio šioje knygoje "Mokinio biblioteka. Lietuvių literatūra 9 klasei.Kaunas. Šviesa.1976m." Kadangi tema labai plati, pasirinkau "vedlės" žodžio reikšmę tokią, kokia ji yra šiame žodinėlyje: lydintis jaunąją- vedlauti, vėdlys. Fantastikos elementai - yra ir ragana, yra ir burtai, ir dvasios aplinkui lekioja. Beveik pusę rašinio užima. Norėčiau dar pridurti, kad mūsų senoji kalba, nors ir labai užteršta svetimybėmis, buvo nepaprastai daininga. Kartais rodėsi, jog rašau eiles proza. Trejetinė skaičiavimo sistema paimta iš kalbininkų tyriamųjų darbų. 30 dienų iki mirties - paimta iš Jungtinių Amerikos Valstijų medikų surinktų ir susistemintų archyvinių statistinių duomenų, skelbiančių, jog žmogus, tvirtinęs, kad jo dvasia buvo išsigavus iš kūno, matęs šviesą ar keliavęs tuneliu, grįžęs atgal ilgiau kaip 30 dienų neišgyvena. Prieš gerą mėnesį buvo straipsnis internete. Žaidimas šachmatais neišgalvotas. Epizodas su varnu irgi. Epizodas su jį ir ją apkabinusią mergaitę taip pat.   
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-06 23:46
Nuar
Dvikova Meškiukas - Nuar.
Tema - "Dvasių vedlė".
Apimtis - iki 30000 spaudos ženklų su tarpais. Pas mane 41000 su viršum. Meškiukas sakė, kad nepyksta.:))
Darbų įkėlimo galutinis terminas - 2010.08.07 24.00 val.
Vertinimas - laimės tas, kurio rašinys labiau patiks skaitantiesiems.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą