ant dangoraižio krašto

Kaskart stovėdamas ant dangoraižio krašto suvokiu, kad iki visiškos laisvės mane skiria vienas žingsnis, tačiau nesiryžtu. Gal todėl, kad širdyje rusena viltis, dėl geresnio rytojaus. Kas jeigu mano laimė visai čia pat? Kas jeigu rytoj pradėtų pildytis visos mano svajonės? Apmaudu būtų taip imti ir nusižudyti savo sėkmės kelio išvakarėse. Nešoku. Vietoj to nusiperku loterijos bilietą. Vis šiokia tokia viltis. Galvoju ką daryčiau jeigu laimėčiau. Tikriausiai išdalinčiau visiems žmonėms kurie man buvo geri. Gal išvažiuočiau į Kubą, arba į Popua Gvinėją, ir pasiimčiau kartu savo mažąją puseserę, o kartu ir vyresniąją. Arba... Minčių milijonas prasisuka galvoje...
Kartą vienas artimas draugas pasakė, kad loterijos bilietus perka tik kvailiai kurie patys gyvenime nieko nepasiekia.
Gal jis ir teisus. Kvaila tikėtis geresnio rytojaus... O ant dangoraižio gražu naktį, kažkur žemai kaip išprotėję jonvabaliai laksto automobiliai. Žmonės beveik nematomi. Žiūrint į juos iš aukštai galima lengvai nuspėti jų elgesį. Tas niekaip nepavyktų gulint ant šaligatvio aukštyn galva...
Reikia sulaukt aušros ir pamatyt kaip teka saulė...