Kai turėsiu

Aš neturėjau tavęs, kai krito rudenio meilė ant veido
ir einant lapuotais takais, sningant mintims vėjo papūstais iš ten...
Ir tada neturėjau, kai laukė likimas ištiesęs rankas motinos gėrio,
gal turėsiu tikėjau, kai maldą dainuosiu į Dievą akis kėlęs, bet neturėjau.

Ir štai tyla lauko priešais,
akis pamenu ašarų kalnais sėtas.
Ir švieson mintą grožį takų mano kojos pajuto,
kai saulė nuleido tave man ant veido-
juoko gėla krito į širdį ir ant lūpų pakilo juoko upelis.