Rašyk
Eilės (72015)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10312)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nuo senų biblinių laikų  pažinimas buvo didžiausia ir individualiausia žmogaus prievolė, kuri jį ne tik artino prie Dieviškojo prado, tačiau taip pat atskyrė nuo visos bendruomenės (juk mus visada baugina tie, kuriems priklauso „tobulas protas“). Taip jis tapo galingu asmeniniu iššūkiu kiekvienam, gėriu ir blogiu viename, o juokingiausia, kad tam, jog sugebėtum šį „reiškinį‘ įvardyti ir priskirti jį prie teigiamo ar neigiamo poliaus, reikalingas elementarus suvokimas bei išsilavinimas, o tai reiškia –pirmasis žingsnis paties pažinimo link. Ilgainiui toks chaosas įteigė, kad žinoti tolygu nusikalsti. Tokias idėjas, paremtas krikščioniškomis dogmomis, kuriose būtent pažinimo obuolys tapo tuo galingu kančių, slegiančių visą žmoniją, akmeniu, skleidė „visuomenės gerovės“ saugotojai, kurių nuomone, žmonių kepsniai, maloniai skrundantys „tiesos ir tikėjimo“ laužuose yra pakankamai dvasingas kirtis visiems pažinimo demonams. Tačiau tas galingas ir stiprus rojaus pradas, giliai įsišaknijęs į mūsų žinių trokštančias sielas, buvo tvirtesnis už bet kokias doros stichijas. Ir iš vis, kas ta jėga, kuri gali suformuoti „doros“ ir „nedoros“ rėmus, į kuriuos talpinami visi, be išimties. Ar dora – tai nežinios tamsa? Primityvi laimė? Ar dora gyventi įkalintam sustojusiame laikrodyje? Manydamas, kad pažinimas atvers jam dangiškuosius vartus, žmogus inirtingai kovėsi už teisę žinoti, pažinti save ir kitus, o tai jį iškėlė viršum visų gyvų organizmų, tačiau taip pat ir pasmerkė amžinai vienatvei.
„Kas didėja nuolatos, / tas tampa vienas“ – štai tokį galimą pašalinį efektą savo sonete įvardijo Vytautas Mačernis. Dangiškasis teismas ir čia persekioja žingeidžią žmogaus dvasią, rodos, nuo Siono kalno nepabėgsi. Persisotinę žinių (o juk persivalgymas – viena iš didžiųjų nuodėmių)  esame pasmerkti gyventi tik su savimi, nesugebame susikalbėti, rasti „žaidimui sau lygių draugų“. Apnikti egocentrizmo šmėklų stumiame nuo savęs žmones, norime būti vieninteliai pirmieji laiptų į dangų viršutinėje pakopoje. Būtent toks desperatiškas žmogaus, kovojančio su visagaliu pažinimu, portretas įkvėpė daugelį literatų kurti savitas pažinimo komedijas ir tragedijas, kurių epicentre visada tas pats nelaimingas, bet niekada nepasiduodantis atkaklusis  Don Kichotas-žingeidusis homo sapiens...
Turbūt geriausiai visažinystės siekimas, o suvokus, kad tai neįmanoma – kova su mokslu atskleidžiami Goethes „Fauste“. Būtent tokį pagrindinį veikėją  ir įsivaizduojame: pasišventusį neapčiuopiamam žinojimo stebuklui, savo sielą išbarsčiusį galybėje pageltusių puslapių, o gyvenimą iškeitusį į tą laikiną suvokimo ekstazę. Faustas desperatiškai siekia mokslo aukštumų, tačiau kaip apmaudu: kuo daugiau jis sužinodavo, tuo didesnė disharmonija apimdavo visą jo kūną, protą bei dvasią. Rodos, kažkokia aukštesnė jėga, dar iki mūsų egzistavimo suformavo dėsnį, kuris teigia, jog žmogus niekada nepranoks pats savęs, tuo pasmerkdama mus amžinam blaškymuisi, ieškojimui ir nusivylimui. Amžinas ruletės sukimas, amžina rizika ir tik nedidelė tikimybė, kad iš šios žaidimo partijos išeisi nugalėtoju.
Deja, aukštesnė jėga neatseikėjo Faustui ilgesnių kojų ar lankstesnių rankų, obuoliui pasiekti, nedavė ir jėgos, kuria pasinaudojęs būtų galėjęs obelį kaip reikant papurtyti – gal koks vienas kitas papuvęs obuoliukas nubyrės, neskyrė ir sudiržusios širdies, kuri būtų jam pakuždėjusi tą niekingą iš jo besišaipantį medį nukirsti. Net kvailumo, kurio padedamas jis net nesuvoktų, kurių galų tas pažinimas jam reikalingas, jam pagailėta... Taigi vargšas pažinimo piemuo nepasižymėjo jokiais dažniausiai mūsų visuomenę atspindinčių individų bruožais. Jis nebuvo jėgos tipas, kuris viską pratęs pasiekti padedamas savo išlavinto raumenyno, tačiau nubaustas kalėti savo atbukusio mąstymo labirinte, Faustui svetimas išorinis patrauklumas, kuriuo jis būtų pratęs manipuliuoti, ar kietaširdiškumas. Kvailumas likimui greičiausiai atrodė per lengva išeitis tokiai giliai asmenybei. Pripažinkime, tam, kad apsimestumėme esą kvailiai, nereikalingi net aktoriniai gabumai, tiesiog šiek tiek tingumo bei nepagarbos sau.  Likimas  Faustui skyrė didžią dovaną, o kartu galingą prakeiksmą: „didėti nuolatos“, žingeidumą, pažinimo aistrą ir amžiną alkį. Sakytumėme, amžiaus bulimija: stengiesi valdyti tą troškimą, slepi nuo kitų, o slapčiomis gyveni visai kitokį gyvenimą, kupiną nuolatinio infomacijos rūšiavimo ir įsisavinimo, nuo kurio kartais apima blogulys ir galų gale, su didžiuliu sielvartu, dalis ilgai kauptų atsargų mus palieka, iškankintus vidinio vėmulio ir praradimo kančios. Žinios žmogų verčia keistis, siekti vis daugiau ir daugiau, sukeldamos vidinę evoliuciją, kurios galutinis rezultatas- homo maximus. Tai žmogus maksimalistas, kuriam pažinimo niekada nebūna per daug. Tai, ką jis sužino, daro jį nepriklausomą, visų pirma nuo bažnyčios, jos svaičiojimų apie amžiną kančią, kurią mums atnešė nelemtas obuolys. Vėliau ir nuo šeimos ar draugų, visuomenės. Nepriklausomybė – tai ir nauja pradžia, ir nauji pančiai. Priklausydami tik sau, išsižadame pareigų kitiems, o tai jau susvetimėjimo užuomazgos. Kita vertus, jausti nepriklausomybę savyje – tai jaustis stipresniu. Ne kiekvienas gali pripažinti, kad jis pats yra savo gyvenimo šeimininkas, per dažnai esame pavaldūs kitoms išorinėms jėgoms, bet tik ne sau. Taigi savo rankose tvirtai laikyti savo asmenybę ir valdyti savo gyvenimo tėkmę yra tikras iššūkis, kurį įveikę be abejonių būsime nugalėtojais. Ir visgi tik ant nedaugelio iš mūsų krūtinių kabo aukso medaliai. Didžiuma mūsų vis dar klajoja asmenybės rūke, manydami, kad pirmas žingsnis jau žengtas ir kad atitrūkę nuo žmonijos ir visos visatos esame savo likimo kalviais. Mes klystame. Rodos, šaipydamiesi iš paties likimo nebematome, kad Siono kalnas juokiasi iš mūsų pačių. „Kas didėja nuolatos, / tas tampa vienas“.
    Deja, toks jau tas dėsningumas, anksčiau ar vėliau žmonijai tenka patirti krizę. Vienus gniuždo sausros laikotarpis, kada pinigų lietus trumpam pakeičia judėjimo trajektoriją, kiti lieja ašaras dėl upių ir ežerų streiko. Tačiau visi faustai pamažu virsta gyvais lavonais dėl visą XXI amžių apėmusios masinės pažinimo anoreksijos. Tušti vaikštantys konteineriai, apleisti bet kokio troškimo, kylančio iš dvasinio poskyrio, tampa puikiu prieglobsčiu paukščiams, nespėjusiems emigruoti ten, kur geriau. Retkarčiais, jei gerai įsiklausai, gali net išgirsti iš tolimiausių kūno užkaborių  sklindančius nežmogiškus garsus: akiplėšišką žvirblių čirškėjimą, vaidmainiškai išmintingą varnos karksėjimą, o jei turi draugų „aukštesniuose sluoksniuose“  gali gauti progą išgirsti net ir retą,  amžinai vienišos ir įsipareigoti nelinkusios gegutės balsą, tiesa, tik kas valandą.
Galime šaipytis, tačiau skaudu gyventi tokioje konteinerių visuomenėje, kuri tave atskiria nuo savęs, pasmerkia gyvenimui su užtrauktomis užuolaidomis. Kuri bet kokį mąstymą traktuoja kaip egocentrizmo protrūkį, o tokius mąstytojus laiko pamišėliais.
Nejau tai pabaiga? Paskutinis ilgai nagrinėtos knygos puslapis? Paskutinė data naujausiųjų laikų istorijoje? Nejaugi nebėra kur plėstis? Ar mano skrydis virš gegutės lizdo atidėtas del ūmios kultūrinės krizės? Ir tik niekingas Siono kalnas, kurio šėšėlis užgožia lėkštėje sukrautų obuolių tviskesį, šypsosi pro mano langą. Nakčiai užtraukiu užuolaidas.

2010-08-06 16:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-02 19:53
Valdovė
Neblogas darbas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-13 22:59
dienorastynas
Labai patiko, seniai čia skaičiau tokį vaizdingą ir kartu stiprų mąstymu ir menine raiška parašytą darbą. Stipri tema,aiškios išvados ir paliekami atviri klausimai. Žaviuosi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-11 10:02
patetiškai_tiesa
Kaip visada dėkoju už informatyvų komentarą:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-10 20:03
Juodvarnė
Kaip visada įdomu. Tik šįkart kiek primena mokyklinį rašinį. Atkreipkite dėmesį į klaidas. Ir nebenaudokite minuso vietoj brūkšnio, nes jau pradėsiu mažinti balus :). Labai patiko "masinės pažinimo anoreksijos" metafora. Bene didžiausias trūkumas tas, kad nelabai supratau pagrindinę mintį ir autoriaus požiūrį. Nesupratau, pvz., ar apie religiją kalbama kritiškai, ar visgi akcentuojama jos reikšmė kaip priešnuodžio prieš "vaikščiojančius konteinerius". 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą