Rašyk
Eilės (71802)
Fantastika (2153)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2487)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ketvirta dalis

Suprasti tylumą

Ežiuk, ką tu veiki?
Klausau tylos.
Nu ir kaip ji?
Tyyyli.

Ežiukas rūke

Lietuva Birželio pabaiga. 1700 metai. Stakiai

Alesius

Spyriai į kamarėlės duris privertė susigūžti. Tadas vėl atėjo reikalauti pasiaiškinimo, bet aš nieko nenoriu matyti ir nieko nenoriu girdėti.

Tai, ką jie nori įrodyti, visiškai prieštarauja mano įsitikinimams apie gėrio pergalę, ir kas dar blogiau, jau kelios savaitės sapnuose manę lanko tie kruvini žmonės, kuriuos, neleisdamas jiems pasitaisyti, nugalabino Tadas su savo gauja. Negyvėliai klausia manęs, kodėl nesustabdžiau žudynių, prašo manęs pasimelsti už jų kančias, manęs – kurio senelė buvo žydė, o mama išugdė visišką netikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Bet košmarai naktimis nenustojo kartotis ir šiandien  neiškentęs nubėgau prašyti patarimo pas dvasišką tėvelį.
Kai papasakojau jam apie tikrą mūsų pasirodymo šiame pasaulyje tikslą, jis liepė man melstis ir prašyti atleidimo. Nepatikėjęs, pakartojau apie tai, kad mes išrinkti suteikti šiai žemei civilizacijos postūmį. Kunigas tik pasižiūrėjo į mane ir pakartojo, kad viskas dievo rankose.
Čia aš ir pratrūkau.
- O dievo nėra! - Pareiškiau jam tiesiai ir šviesiai. - Visa tai tik opiumas liaudžiai, skirtas laikyti žmones tamsybėje. Yra tik kažkas, - žaidžiantis žmonių likimais ir jausmais!
Dar kartą papasakojau jam apie mūsų trijulės mūsų atsiradimo šiame kaime istoriją, apie mano praeitą gyvenimą, apie tas asfalto džiungles, kuriose išaugome ir apie tą kvailą užduotį, verčiančią vietoj lyros paimti kardą.
Tik baigęs kalbėti pastebėjau, kad tėvelis Ignacijus visiškai manęs neklauso ir toliau bubena poterius po nosimi, perrinkinėdamas pirštais rožančių.
- Nejaugi ir giesmes Šventajai mergeliai dainavai kitaip negu dabar?
To jau buvo per daug.
- Kunige, jei norint tuo įsitikinti, nuveskite mane į bažnyčią, nes tik ten akustika leis  neiškraipyti mano balso skambėjimo.
Tėvas Ignacijus visiškai nesispyriojo ir parodė kelią prie altoriaus. Prisiminęs muzikinės mokyklos metus, kur tarp kitko studijavau oratorijas bei gospelsus, išsirinkau Hansą Sebastianą Bachą.

Švenčiausia Mergele,
Malonės pilnoji!

Mano balsas ką tik praėjo mutacijos periodą ir jau supratau, kad esu tenoras. Ir tai, kad nuo šiol reikės labai saugoti gerklę bei lavinti krūtinės raumenis. Todėl kelis sykius sustojau ir paaiškinau klūpančiam šalia dvasiškam tėveliui, kad tos natos, bei žodžiai spindintys priešais mus, bus parašyti tik praėjus šimtui su viršum metų po mūsų mirties.
Kunigas nieko neatsakė, tik meldėsi perrinkinėdamas savo rožančių. Kada baigiau antrąją oratoriją ir atsisukau, pamačiau, kad bažnyčia pilna žmonių visiškoje tyloje stebinčių mane. Ir tik Tadas su Diteriu susidomėję žiūrėjo į mano pusę, ramstydami duris. Išsigandau prisiminęs, kad sulaužęs susitarimą išpasakojau viską svetimam žmogui, bet žinodamas, kad niekas neleis jiems manęs mušti bažnyčioje praėjau pro abu, nedrebėdamas iš baimės.

Kunigas Ignacijus

Žinojimas, kad nuo šiol kaimas turės dievišką palaimintąjį užpildė džiaugsmu senyvą žmogų. Melsdamasis jis galvojo, kam pirmiausia reikia parašyti laišką - tėvui Valdemarui į Vilnių, ar vyskupui Kristionui į Raseinius.
Čia dieviškas beprotis baigė giedoti ir išbėgo iš bažnyčios palikdamas apstulbusius žmones vienui vienus. Pamatęs abu jo draugus, kunigas palengva prisiartino prie jų, vos slėpdamas drebulį keliuose, nenorėdamas išduoti, koks džiaugsmas apėmė jo sielą.
- O mes tik dabar išgirdome, kaip gali taip gražiai giedoti Alesius. - Ištarė bajoraitis.
- Nežinomi viešpaties keliai. - kunigas nusprendė parodyti savo išsimokslinimą. - Matyt metai, praleisti pragare, ir išbandymai, išpuolę jaunam vaikiui, visiškai sumaišė jam protą. Bet nuo šiol kaimas turi nuosavą palaimintąjį, kuris dar ir gražiai dainuoja, todėl greitai mano parapiją aplankys ir pats vyskupas su profesorium.
Tadas su nuostaba pažiūrėjo į kunigą.
- Šiandien, kai aplink vyksta karas ir niekas nežino draugas ar priešas yra tavo kaimynas, jūs rūpinatės savo parapijos klestėjimu? Nejaugi nesuprantate, kad dabar tam tikrai ne metas?
- Būtent dabar ir šią akimirką. Bedieviai evangelikai Prūsijoje atsisakė paklusti šventajam sostui ir pradėjo melstis kitaip, o čia dievas man atsiuntė tokią dovaną. Dabar, išgirdę, kaip vargšelis dainuoja, visi kaimai iš tos pusės vėl sugrįš į katalikų bažnyčios glėbį.
Kunigui sunkiai sekėsi nupasakoti, koks džiaugsmas apėmė jį išgirdus kaip gieda dieviškasis beprotis, todėl jis su nenoru papasakojo apie ką dar kalbėjo Alesius.
Pagalvojęs bajoraitis pratęsė:
- Idėja su choru labai įdomi, todėl, dvasiškas tėveli, tegul nuo šiol visos apylinkės mergaitės ir moteriškės du kart per savaitę susirenka siuvykloje ir mokosi naujų giesmių. Galės lavintis siuvinėdamos, o tada ir piligrimų į mūsų bažnyčią padaugės. Tik nereikia per daug pasakoti, o tai durnelio pasakojimai apie tai, kad vežimas tik bezdėdamas gali judėti be arklio, ar skraidyti danguje, atbaidys visus protingus mūsų krašto žmones. Mes gi su Diteriu paprašysim, kad Alesius daugiau tokių nesąmonių nekalbėtų.
Kunigas nieko neatsakė - apimtas džiaugsmo jis jau įsivaizdavo, kaip dieviškas beprotis dainuos sekmadieninėse pamaldose ir koks garsas pasklis apie šį stebuklą.


Alesius


Praėjo gal pusė dienos nuo to, kai aš parbėgęs namo užsidariau kamarėlėje drebėdamas iš baimės ir kol vėl pasirodė Tadas. Galų gale durys neišlaikė ir man teko pajusti visą jo įniršį.
Išmetęs mane laukan, pradėjo auklėti kojomis, kalbėdamas:
- Tai daineles apie meilę nusprendei dainuoti!
Suskaudo nuo spyrio į nugarą.
- Kai aplink tiek daug idiotų, kurie tokius muzikantus mėgsta kepinti ant laužo!
Dar vienas spyris.
- Jei tikiesi, kad, kai jie pradės tau padus svilinti, išsisuksi dainuodamas, tai net nesvajok!
Spyris per kojas. Iš kart jas pritraukiau, susisukdamas į kamuoliuką, saugodamas pilvą ir galvą.
- Nupjausiu liežuvį anksčiau, kad tik vėl visko neišplepėtum!
Kentėjau smūgius, kartodamas sau, kad smurtu nieko nepasieksi, kad muštis negalima, o sudavęs Tadui galiu jį sužeisti.
Grasinimas nupjauti liežuvį galutinai palaužė ir aš suinkščiau, kad padarysiu viską, ko nori bajoraitis. Tik tegul jis neprašo manęs imti į rankas žudymo įrankių.
Čia mane apglėbė žliumbiantis Raimis ir Tado veidą iškreipė pagiežinga šypsena:
- Daineles dainuoti užsimanei. Švarutėliu išlikti. Tai pasižiūrėk į vaikutį, kuris tavo dėka neteko akies. Ir dar klausimas ar galės matyti antra? Nuo šiol visur kur eisi, jis seks paskui tave, kaip prisiminimas, kad vietoj sargybinio pareigų, tu, myželka žaidei.
O dieve, tik ne tai. Raimis kūkčiojo prisiglaudęs prie mano krūtinės, o aš neturėjau jokių argumentų, pateisinančių savo klaidą.
- Dabar taip, – pratęsė bajoraitis, - Giesmes tu ir toliau giedosi sekmadieninėse pamaldose, ir net mokysi to visus kaimo vaikus. Ir kardą į rankas paimsi, jei įsakysiu, bet svarbiausia - turi dalyvauti visose rytmetinėse treniruotėse, kad ir ką galvotum apie smurtą. Gyvenimas aplink mus per daug žiaurus, kad jame išliktų žmonės be kiaušų.
- Supratai!? - Ponas Žemeckis užsimojo dar vienam spyriui, bet čia Raimis apglėbė mane stipriau, o dar broliai ir seserys įsikabino jam į kojas, maldaudami nebausti.
Tadas piktai pažiūrėjo ir pratarė:
- Rytoj ryte treniruočių aikštelėje! Ir planą sukursi, kaip mokyti vaikus tavo dainelių.
Žiūrėdamas į nueinantį ponaitį supratau - nors jis nugalėjo bei pažemino mane, paskutinis posmas dar nesudainuotas. Yra daug būdų nugalėti blogį ir aš pasirinkau vieną iš jų.
Vakare, susodinęs visus kaimo vaikus apie save, pradėjau jiems porinti apie Karlsoną kuris gyveno ant stogo. Ir nors pasakojimo eigoje jis pavirtu švedu įsikūrusiu gandralizdyje, o jo propeleris į angeliuko sparnus, galų gale vaikai nustojo pertraukinėti manę ir tylėjo iki pabaigos. Taip pradėjo bėgti dienos ir vakarai. Treniruotės iki nukritimo, choras, pasakos apie Tarzaną, Mauglį, Smaragdo šalies burtininką ir Pepę Ilgakojinę. O kai Tadas kažkur surado seną ispaną, prie muzikos pamokų prisidėjo ir šokiai.

Tadas

Lengvai atspardžiau Alesių, stengdamasis nepataikyti į pavojingus sveikatai taškus ir nesužaloti. Visą kitą pasiekiau rėkdamas ir gązdindamas. Ir kai tas suknistas inteligentas palūžo, daviau ženklą Diteriui, kad paleistų Raimį. Aš tik įtariu, kodėl vaikas, tapęs jo dėka invalidu, taip myli Litviną, bet savo užduotį tasai atliko puikiai. Kaip ir Alesiaus broliai bei seserys, išmaldavę nemušti toliau idioto, nusprendusio papasakoti čionykščiams apie XXI amžių.
Nueidamas pagalvojau, kad idėja išmokyti vietinius naujų ritmų ar dainų ir dar lietuviškai, tikrai verta dėmesio. Juk kas labiau gali apjungti žemaičius, prūsus ir aukštaičius, nei populiarios dainos. Svarbu jas gerai išreklamuoti.
Pažvelgęs į šalimai strygsantį Diterį, susidomėjau:
- Klausyk, pasakojai, kad kažkada gavai prizą Berlyno dailės akademijoje, kaip talentingiausias studentas. Tai kodėl atsidūrei statybose?
Jis pasižiūrėjo iš padilbų, nusispjovė ir nenoromis atsakė:
- Prizai, studentų ir dėstytojų pagarba – nieko nereiškė. Geriausiu atveju galėjau gauti animatoriaus padėjėjo vietą kino studijoje ir paišyti mango stiliaus lėles. Tik baigdamas studijas supratau, kad tapyba kaip menas - kelias į mirtį iš bado. Galėjai būti pats talentingiausias - kam tapti genialiu nuspręsdavo saujelė turtingų iškrypėlių. O kai vienam iš jų pradėjusiam lįsti prie manęs su savo pasiūlymais, išspardžiau šikną, teismas leido pasirinkti – atsimokinti tris metus statybininku, ar sėsti į kalėjimą.
Nustebau išgirdęs iš Diterio šią jo istorijos dalį. Tai štai iš kur pas jį ta pagieža ir neapykanta piniguočiams bei gyvenimo ponams.
- Man reikės tavo pagalbos! Serija paveikslų tema „Pusnuogis lietuvis barbaras“. Tokių kokius tu matydavai fantastikos filmų reklamose, kur Švarcnegeris su savo raumeninga drauge mojuoja dvirankiais kalavijais lyg dantų krapštukais.
- Tu nori, kad aš atsisakyčiau savo principų ir nusileisčiau iki tokio meno?
- Diteri, labiausia aš norėčiau jau dabar pastatyti kaime normalią pirtį su normaliu tualetu ir drabužių skalbyklą. Bet turiu užsiiminėti kvailomis kovomis su plėšikais ir marodieriais. Galvok, kad to reikia reklamai ir užsidirbti pinigų, o paskui paišyk ką tik nori, tik negalvok, kad „Juodasis kvadratas“ ar „Gernika“ čia ką nors sudomins. Svarbu ar dabartinės technologijos leis tau taip piešti, juk viduramžių dailininkų kūriniai tokie tamsūs ir niūrūs.
Dieris vėl pasikasė tarpukojį ir susinervinęs atsakė:
- Nemokyk manęs dailės istorijos. Dauguma šio laiko tapytojų piešia šviesiomis spalvomis, bet visi kūriniai su laiku patamsėja. O jei dar sužinotum, kokia prieblanda vyrauja jų dirbtuvėse, kaip mat nutiltum.
- Žinoma, nei akrilinių dažų, nei sintetinių plaukų teptukų neturiu, bet mane ne veltui daug mokė apie jų sudėtį ir gamybą. Greitai visi Rembrantai atbėgs pas mane mokytis. - baigė su karčia šypsena.

Mane sudomino, kad kalbėdamas jis vis kraipėsi ir bandė pasikasyti.
- Kas tau?
- Nežinau, kažkas vis kirkšnį kandžioja.
Nusikvatojęs patapšnojau draugą per petį ir atsitraukiau toliau, parodydamas, kad nesiartintų.
- Tai kurią iš linksmųjų našlių neiškentęs aplankei?
Miesto civilizacijos sūnus išbalo:
- Cvikienė, rodos pati švariausia buvo. Nejaugi sifilis?
- Neįsijaudink, pasigavę šią ligą žmonės gyvena dar dešimtis metų, todėl tik nukris tau iš pradžių nosis, paskui ausys, po to rankų pirštai. Ir girdys tave gyvsidabriu litrais, kad išgijęs numirtum nuo vėžio. - Pamatęs panika, jo veide, nuraminau. - Nepergyvenk, paprastos pakirkšnutės - nueisi pas dėdę Abramą ir paprašysi baltos naftos, ar ką jis ten turi, tegul išgydo.
- Bet ateityje būk atsargesnis. Sifonas - liga, kurios tikrai neišgydysi bes antibiotikų, o jų, kaip mes suprantame, dar ilgai šiame pasaulyje nenusimato. Ir dar sykį pagalvok apie muilo sudėtį. Man jau atsibodo plauti galvą pelenais ir trinti kūną mėlynu moliu. Ramunėlės ir kitos gėlės jau žydi, pasitark su mano aukle Milda, gal ji dar ką nors patars, bet kad po mėnesio jau matyčiau pirmą muilo parttiją!
- Bus, bus! - suriko nubėgdamas, o aš vėl nespėjau jo perspėti, kad jei pradės tvirkinti kaimo mergaites - nusuksiu sprandą.

Liepos vidurys. 1700 metai. Jurbarkas

Olgerdas Kovačius

Prieblanda ir vėsa smuklėje netrukdė stebėti kaip tėvas aptarinėja reikalus su Pantelėjumi Kazoku. Nepažįstamas vaikėzas grojo kampe birbyne ir jaunuolis atsidavė saldiems atsiminimams.

Šiandien per pamaldas jis vėl sugebėjo persimesti keliais žvilgsniais su Birmontaite ir net pasikeisti rašteliais, kuriuose vienas kitam prisiekinėjo amžiną meilę. Olgerdas nuliūdo - spaudimas Brigitai iš giminės pusės didėjo su kiekvienu atsisakymu tekėti už jų parinkto jaunikio. Kelis tokius, važiuojančius pirštis, Kovačius sustabdė pakeliui ir apiplėšęs paleido namo pusnuogiais, tuo dar didindamas nesantaiką tarp Oginskių ir Sapiegų.
Dūdelės garsai priminė Olgerdui protėvių gimtinę, tolimąją Vengriją ir taip užsinorėjo pakilti kalnų ereliu, pagrobti mylimąją ir nusinešti į kraštus, kur auga vynuogės ir kur didelėse bačkose brinksta „Tokajus“.
Kelyje į jo ir Brigitos Birmontaitės laimę stovėjo tik mažytė kliūtis - reikėjo įkalbėti tėvą atsisakyti keršto brolio žudikui, senajam Jokūbui, kuris kaip tik ir buvo jo mylimosios gimdytoju. Na dar, kad susitaikytų Oginskiai, smulkiais vasalais kurių buvo Kovačiai, po patirto prieš dvejus metus pralaimėjimo besislapstantys Tauragės miškuose, ir Sapiegos, kurių gretose Brigitos tėvas išsiskyrė savo kilmingumu ir įtaka.
Šiandieninis susitikimas turėjo tapti dar vienu žingsniu į Olgerdo laimę. Šeima neseniai sužinojo, kad gretimoje vaivadijoje pasirodė nedidelė, bet efektyvi plėšikų gauja, sugebėjusi sunaikinti kelias jiems pažįstamas grupeles. Kai ji išpjovė Pranckevičiaus, dar vieno Oginskio šalininko žmones, tik Šmikis su vienu saksonų dezertyru įtikino, kad nereikia iškart kelti kerštui visų kareivių, o pirmiausia pasikalbėti su Pantelėjumi Kazoku, kuris tikrai nėra Sapiegų šalininkas. Tėvas, nors jaunuolis labai prieštaravo, staiga užsidegė idėja susitikti su senu draugu ir sukurti bendrą planą, kaip nubausti išsišokėlius. Būtent jis vadovavo visiems Oginskių šalininkams, jau spėjusiems sukurti visą pasipriešinimo tinklą Raseinių valsčiuje ir degė noru surinkti dar daugiau kareivių. O jei Šmikis kalbėjo teisybę, kad Pranckevičiaus žmonės per daug įsitraukė į plėšikavimus ir užsišoko ant kažkokio bajoraičio su savo vyrais, tai mintis paimti naujokus į savo globą buvo tikrai verta dėmesio. Olgerdą nervino tik tai, kad jie taip ir nespėjo nieko sužinoti apie išsišokėlius ir atvyko į susitikimą tik su dviem dešimtukais pasekėjų.
Jaunuolis peržvelgė smuklės salę, apžiūrėdamas, ką veikia jo vyrai.  Tėvas su padėjėjais ginčijosi su Pantelejumi ir senuoju Gecevičiumi, Šmikis su Balandžiu kirto kortomis su kazoko anūku ir kažkokiu išsipusčiusiu dabita ir, kaip nekeista, sugebėjo pralošti net savo ginklus, Žydas su Plikiu sėdėjo prieš tą užklydusį muzikantą ir prisigėrę žliumbė vienas kitam ant peties. Dar keli kareiviai jau miegojo po stalu, neišlaikę susitikimo su senais draugais.
Į smuklę užėjo Darijušas Gecevičius ir linktelėjo savo tėvui. Olgerdas pajuto pavojų ir jau norėjo pažiūrėti, kaip sekasi vyrams saugantiems kieme arklius, kai prie jo, atsikratęs girtų gerbėjų, prisėdo tas klajojantis jaunas menestrelis, kurio eisena ir laikysena iškart išdavė aristokratą.
- Jos plaukai juodesni už varno plunksnas, jos akys – mėlynos kaip dangus ir dabar ji, vartydamasi po plačią lovą, glosto pirštų galiukais savo karštą kūną, įsivaizduodama, kad tai būtent tavo rankos liečia jos odą.
Jaunuolis, tik neseniai atšventes savo dvidešimtą vardadienį, pašoko, supratęs, kad išprotėjęs muzikantas kalba apie jo mylimąją. Pagriebęs abu savo kuršiškus kirvukus, jau norėjo užkapoti jos įžeidėją, bet beprotis vėl pradėjo groti savo dūdele.
- Nori išgirsti, ką jinai norėjo pasakyti tau žodžiais, o ne tuo trumpu laiškeliu šiandien šventoriuje? - tyliai pratarė užbaigęs.
Apstulbęs Olgierdas prisėdo, supratęs, kad Brigita surado žmogų, galintį perduoti jam žinias ne tik trumpuose pasimatymuose, o kad tai būtent dieviškas beprotis – įsitikino, kai tas atspėjo jo norą, išvyti laukan abu sargybinius, brolius stipruolius Mangailas. Tegul pasižiūri kas ten lauke darosi ir patikrina apsaugą.
- Meilės žodžiai nemėgsta mirties ginklų, atsikratyk nuo jų. - paprašė keistas muzikantas.
Abu svaidomieji kuršių kirvukai įsmigo sienoje virš prisigėrusio ir užmigusio Kazimiero Sakalo galvos, bet ir tai neprižadino pusbrolio.
- Kas čia darosi? - Norėjosi paklausti Olgierdui, pamačiusiam, kad visus jo vyrus nuginkluoja ir ima į nelaisvę Pantelejaus vyrai, kai sprogo pakaušis ir aptemo akyse.
2010-08-06 11:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-18 00:40
Aurimaz
Nepamenu, kad lietuviai apskritai būtų turėję būtybių, kurias būtų galima PAVAIZDUOTI. Išskyrus laumes (mergos) ir rūpintojėlį (senas diedukas). Visa kita - dvasių pasaulis. Nepersonifikuotas. Netgi Perkūną vaizdavo įvairių gyvūnų pavidalu.Tai, ko tu ieškai, labiau būdinga Graikų mitologijai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-10 16:51
Artur Wilkat
2 Aurimaz

Štai ką reiškia, kai skaitytojas negali tuoj pat  peržiūrėti visą kūrinį vienoje vietoje. Jau prologe buvo parašyta, kad tai ir yra būtent alternatyvi istorijos linija kažkurioje realybėje.

Greit kūrinyje pasirodys trumpi intarpai, apie tai ,kad skalbimas senovėje užtrukdavo visą dieną, o ne dvi valandas kaip dabar:) Kodėl bulvių auginimas ir sodinimas, kartu su ravėjimu užima daug mažiau laiko negu javų sodinimas iki duonos iškepimo. Bus intarpas ir apie bitininkystės skirtumus su šiais laikais ir apie dar daug visokių smulkmenų, kurios šių laikų jaunimui daugiausia net nežinomos.

Taip projektas rašomas kaip nuotikinė literatūra, tačiau su noru, kad liaudis susidomėtų ne vien Gediminu ar Vytautu, bet ir sunkiausiu mūsų istorijos laikotarpiais bei su to laiko papročiais.

Su pagarba

Ir dar - gal kas gali išvardinti, kokias nors lietuvių liaudies mitologinęs būtybes, kurios pasižymėjo dideliu ūgiu, jėga ir nedideliu protu.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-09 12:45
Aurimaz
Paprasčiau Arturui W būtų dirbti, jeigu tai būtų, tarkim, alternatyvi realybė, kurioje lietuviai TEBEGYVENA maždaug kaip prieš tris šimtmečius. Kadangi istorija yra toks bjaurus dalykas - ją rašo nugalėtojai. Todėl atsiranda daugybė interpretacijų ir dar daugiau skirtingų interpretacijų šalininkų, kurie linkę rėkti apie savo variantą ir paniekinti kitą. Iš tiesų - velnias ten žino, kaip jums būtų pakalbėjęs litvinas 17-18 amžiuje. Baudžiavos laikotarpiu pavieniai ūkiai dirbdavo nuo aušros iki sutemų vien tam, kad išsimaitintų ir išmaitintų poną. Klausimas - ar jie turėjo laiko kam nors kitam? Minimalus išsilavinimas (skaičiavimas iki dešimties), daugybė prietarų, kuriuos pagausino krikščionybė. Netgi iš dvarininkų retas buvo kiek labiau išsilavinęs už savo tarnus, mokslas būdingas tik garsesnėms šeimoms. Nes jos dėl to ir garsesnės.
Šis kūrinys VIETOMIS gana puikiai pataiko į istorinius faktus. Vietomis nugali autoriaus fantazija. Turint galvoje, kad rašyti istoriniais faktais itin sunkus darbas, tai pateisinama.
Aš pats greičiausiai būčiau pasilengvinęs užduotį ir priėmęs postulatą, kad į praeitį grįžti neįmanoma. Tada beliktų alternatyvi laiko linija - viena iš begalės. O ten, kadangi laikas tas pats, istorijos jau nenuspėsi, vadinasi, atkrenta reikalavimas ją tiksliai žinoti. Vadinasi, lieka tik žinomi vardai, žmonių kasdienio gyvenimo išmanymas - ir didelės pievos interpretacijai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 10:24
Artur Wilkat
OK:) Tai ir yra lietuviskas vesternas Holivudo stiliuje:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-08 07:16
omnia_mea
Skaitytojas, kuriam autorius siūlo nežinomą pasaulį (šįkart – praeitį), nevalingai pasiduoda skepsiui. Ar taip tikrai buvo? Būtent taip mąstė ir kalbėjo žmonės nioliktame amžiuje?

Štai kunigas susiduria su ateiviu – jo reakcija plokščia, kaip holivūdo kartoninis vesterno miestelis.

Literatūra yra sąlygiška, atsidusta skaitytojas. Koks skirtumas, ar tai tikrasis pasaulis, ar koks alternatyvus. Pakanka kad jis būtų logiškas, įdomus, turiningas ir tarnautų fonu reikšmingai istorijai.

Štai šito pritrūko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-07 14:34
Artur Wilkat
Šiek tiek paaiškinu. Jau rašydamas rusišką variantą susidūriau su kai kurių skaitytojų pykčiu. Kodėl aš vaizduoju Alesių tokiu vėpla. :)))
Paskui vienas kritikas atkreipė dėmesį į tai, kad jis pas manę per daug greitai virto ....
Sekančiose dviejose dalyse, apie jį bus kalbama tik užuominomis, kol prieš skaitytojų akis pasirodys visiškai kitas žmogus.
Bjaurus aš - ir tuo didžiuojuosi:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-06 13:31
Jonė Pelekonytė
Arturai, pasiunčiau Jums laišką, skubiai perskaitykit. Onutė iš Jurbarko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą