Ieškotoja. Šmėklų daina

- Ji knarkia, - nustebęs Gajaus balsas kiek nuslopo nuo neįtikėtinai garsaus triukšmo, kurį skleidė moteris keistai persivertusi per lovą. Jos galva beveik siekė nelabai švarias kambario grindis, plaukai buvo netvarkingai išsiskleidę kaip sulūžusi vėduoklė. Viena ranka tysojo šalia galvos iš šono galėjai pamanyti, kad ji bando išsilaikyti tokioje padėtyje, kita saugiai gulėjo ant pilvo. Kojos susivėlusios baltoje paklodėje buvo persvertos per kitą lovos galą.
- Hm, labai lanksti, - sumurmėjo Saliamonas ir linksmai šyptelėjo, kai Fėja pasičepsėdama užknarkė dar garsiau, jei tai buvo įmanoma, po to apgailestaudamas nusisuko ir priėjo prie Džo, kuri stovėjo šalia vienintelio lango kambaryje.
- Aukštoka, bet tai ne problema. Pirma aš nulipsiu ir patikrinsiu, kad aplinkui saugu, po to padėsiu jums.
- O kaip žirgai? Be jų mes netoli pabėgsime, - pareiškė Džo.
- Ar su jais ar be jų, bet mes pabėgsime. Laukite čia. Aš greitai, - Saliamonas sukandęs dantis kiek galėjo tyliau atidarė langą ir jau buvo belipąs lauk, kai ant laiptų pasigirdo sunkūs žingsniai. – Nėra laiko žvalgytis! Nagi, Gajau, eikš pirmas.
Stvėręs priėjusi vaikiną už pakarpos ir liemens išgrūdo pro langą nė neleidęs cyptelti. Apačioje duslus bumbtelėjimas, pratisa tyli aimana leido suprasti, kad vaikinas gyvas. Po to sekė Fifa, kuri kaip iš apačios atsklidusio keiksmo buvo galima spėti, nusileido minkštai, kadangi Gajus nespėjo pasitraukti iš kelio.
- Šuo dingo, bet nėra ko jaudintis. Jis susiras mus, o jei ne, tada ačiū Dievams, bet tai mažai tikėtina, - tarė Džo, kai mikliai pralindo pro langą ir stvėrusi už palangės greitai nusliuogė žemyn.
Saliamonas greitomis permetė kambarį ar ko nepamiršo ir pats po kelių sekundžių nėrė lauk.
                                          ****
Fėja juto, kad kažkas baksnoja į šoną ir niurnėdama ėmė mojuoti ranka mėgindama nuvaryti įkyruolį. Tačiau baksnojimas, nesiliovė, o netrukūs pasidarė panašūs į smūgius.
- Džeredai, po velniu, ne dabar, - sumurmėjo Fėja, pagalvojusi, kad jos meilužis neįtikėtinai įkyrus tipas.
Tačiau stingulys aptraukęs smegenis akimirksniu išsisklaidė, kai prisiminė, kad Džeradas metė ją, prieš paskelbiant apie išvarymą iš Gintarinės pilies. Po šios minties Fėja pajuto kaip kažkas skaudžiai griebia už kojų ir rankų. Atsikračiusi paskutines snaudulio dulkes, moteris atsimerkė ir pamatė prie savo lovos susibūrusį didelę grupę nepažįstamųjų. Vyrų. Pilnas kambarys vyrų. Ir jie spoksojo nelabai draugiškomis akimis. Fėja pradėjo rangytis iš stiprių gniaužtų, o kai pavyko išlaisvinti viena koją, nieko negalvodama žiebė arčiausiai esančiam į nosį. Pataikė kaip reikiant, nes žemas, kresnas, pliktelėjęs vyrukas pradėjo rėkti ir vienu metu keiktis, o kraujas plūstelėjęs iš nosies švirkštė kaip iš fontano. Tada pradėjo šaukti ir Fėja. Ji pati gerai nežinojo dėl ko labiau rėkia, ar dėl kraujo nuo kurio jai darydavosi bloga, ar dėl savo nemoteriško poelgio, kad kažką sužalojo, ar dėl vyrų, kurie stovėjo susispietę jos kambaryje. Nesuprasdama, kas dedasi, Fėja taip suklykė, kad net suvirpėjo lango stiklai, susirinkusieji net užsikimšo ausis.
- Užčiaupk srėbtuvę!!! – valdingas įsakymas nuvilnijo per kambarį.
Fėja ir sužalotasis vyrukas akimirksniu užsičiaupė. Tarpduryje stovėjo aukšto, lieso vyro siluetas. Fėją nukrėtė šiurpas, kai pažvelgė į jo juodas, šaltas akis. Ilgi balti plaukai buvo supinti į kasą ir perrišti juodu kaspinu, tamsiai raudona mantija ant plono kaip nendrės kūno stovėjo be menkiausios raukšlės, suteikdama šiam žmogui griežtumo ir žiaurumo. Kai pagaliau visi atsigavo nuo Fėjos klyksmo, nors ausyse kai kuriems dar spengė, visi buvę kambaryje akimirksniu pasitempė, girdėjosi tik tylus sužalotojo šnirpštimas. Fėja su malonumu pagalvojo, kad turbūt sulaužė jam nosį, nes šis sunkiai gaudė orą per burną. Bus tau pamoka, kaip ir kitiem, kad negalima įsibrauti į moters miegamąjį be jos leidimo.
- Aš teisėjas Erlikas Bučas. Tarybos Įstatymų vardu, jūs suimta, kaip bendrininkė savo vyro, žinomo garsaus žudiko Saliamono vardu. Poryt, vidurdienį, Tito, Kartuvių aikštėje jums bus įvykdyta mirties bausmė.
Fėja net žagtelėjo, bet nesipriešino, kai ją išvilkę iš kambario nutempė per visą miestelį link Teismo kalėjimo, tik su vienais bobulės naktiniais marškiniais. Dar spėjo pagalvoti, kad mirs dėl vyro su kuriuo net nesibučiavo, prieš užtrenkiant kameros durims. Dievai tikrai ją apleido.
                                        ****
Keturi tamsūs siluetai, nardė tarp turgaus prekystalių, nukrautais įvairiais gardumynais. Saliamonas įgudusiais judesiais nepastebimai vis ką nors nučiupdavo, jei patraukdavo akį ir tuščias pilvas, ir slėpdavo plačiose apsiausto rankovėse. Priėję palapinių miestelį Džo sustojo ir apsižvalgė.
- Jau nebe toli, tad po velnių, Saliamonai, gal liausiesi vogti?! Skylėje galėsi į valias atsivalgyti, - nepatenkinta mergina atsisuko ir net sugriežė dantimis, kai pamatė, kad visi įskaitant ir Fifą kažką žiaumojo.
Saliamonas mintyse nusišypsojo, bet netrukus nuotaika apniuko, nes prisiminė vakarykštę naktį, kai bandė subtiliai iškvosti Džo. Kaip ji išgyveno? Kas ji tokia? Į ką po velnių jis įsipainiojo? Ir daugybę panašių klausimų, bet mergina tylėjo kaip žemė ir kai pagaliau netekęs kantrybės ėmė tiesiai šviesiai klausinėti, Džo rimtu veidu pakartojo perspėjimą, kad visiems bus saugiau jei kuo mažiau žinos. Pfs, saugiau! Kurgi ne! Jis vėl tapo ieškomiausiu žmogumi, o blogiau kažin ar begali atsitikti.! Nors pala... Nesugrįžusiųjų miestas! Pasikasęs sprandą nepatenkintai sušnirpštė, ir piktai apsižvalgė aplinkui. Gražus miestas, nieko neprikiši. Gaila, kad tik smurtu ir geležiniu valdymu tai pasiekta. Prekeiviai nors ir maloniai šypsosi, bet veiduose matėsi blogai slepiama įtampa, o akys nenatūraliai blizgėjo, laksto į visas puses. Vargingesni pirkėjai ir šiaip prašalaičiai skaičiuoja kiekvieną centą, o kai pamato, kad neįstengs įpirkti ilgesingai atsidūsta, patraukia toliau. Valkatos grupelėmis ar pavieniui, apsirėdę juodais skarmalais, spaudžiasi pakampiuose ieškodami puikios progos, kai pirklys ar koks neišmanėlis žioplys praras budrumą, lengvam laimikiui. Saliamonas linksmai šypteli, kai liesa mergaičiukė labai sumaniai ir kūrybingai apšvarino vieną duonos prekeivį. Ši pasuko už kampo ir savo grobį žaibiškai pasidalino dar su trimis vaikais. Daug tokių. Ir kada mes taip spėjome nuskursti?
- Susikūprink! – Džo kumštelėjo Saliamonui į šonkaulius ir šis akimirksniu sureagavo. – Į mus jau pradeda žvalgytis!
Vyras susirietė kiek pajėgė ir dar labiau užsmaukė kapišoną ant akių. Pajutęs ant nugaros ginklų svorį kiek atsipalaidavo. Vos įžengę į turgų, jis pareikalavo nusipirkti du kinžalus.
- Velniškai karšta po šiuo niežuliu varančiu apsiaustu, - pasiskundė Gajus valydamasis prakaitą nuo akių.
- Jau nebe toli, pakentėk, - atkirto Džo, nes ir jai buvo nepatogu, bet savo nepasitenkinimą slėpė, ateitį laukia daug didesni nepatogumai nei nepatogus apsiaustas.
Palikę už nugaros klegantį turgų, grupelė sparčiu žingsniu vingravo gatvių labirintais, kol priekyje einanti mergina nepakėlė rankos sustoti.
- Kas? – pavargęs Gajaus balsas skambėjo vos garsiau už zyziantį uodą.
- Patruliuojantys kareiviai su šunimis, - vos vos išspaudė Džo, ir staigiai prisispaudė prie sienos, už kurios visi slėpėsi.
Saliamonas atsargiai apėjo merginą ir greitai pažvelgė į kliūtį. Vos garsiai nešvilptelėjo iš nuostabos, bet susivaldė ir atsigręžė į likusius.
- Tai ne šunys, o sidabragalviai vilkai. Kadaise, kai buvau vaikas, mano tėvas tokius veisdavo...
- Negaliu patikėti, - sušnibždėjo Džo.
- Kuom? Mano tėvas vienas iš geriausių veisėjų...
- Kad kadaise buvai vaikas, - pertraukė jį Džo ir vos garsiai nuprunkštelėjo iš Saliamono veido išraiškos. Net Gajus tyliai sukikeno. Turbūt jo jau seniai niekas neerzino, pamanė mergina stebėdama kaip sutrikęs vyras nusisuka. O gal bandė, ir tai jiems kainavo gyvybę...
- Kuo ypatingi tie šunys?
- Vilkai. Jie turi žmogaus kraujo.
- Nori pasakyti...
- Taip. Nėščias pateles girdo žmogaus krauju ir taip gimsta vilkai maišytu krauju. Jie neįtikėtinai protingi, o žvėriški instinktai dar labiau paaštrėję. Šie dar visai jaunikliai, bet vis tiek pakankamai stiprūs, tad jei norime likti gyvi, turime lėtai pasitraukti iš šio skersgatvio. Lėtai. Tyliai.
Davęs ženklą, visi keturi prisiploję prie sienos ėmė slinkti link pagrindinės gatvės. Toli nenuėjo. Fifa sumanė pažaisti su šuniukais gaudynių.

                                            ****
Mirties smarvė buvo tokia stipri, kad Fėja pagalvojo, kaip išvis dar gyva, jei beveik nekvėpuoja. Moteris užsidengė delnais veidą ir pamėgino truputį įkvėpti. Vietoj to, smarkiai užsikosėjo ir ėmė žiaukčioti.
- Prisidenk nosį skarele ar kuom kitu, kitaip iki ryto neištversi, - sukarkė senės balsas iš gretimos kameros.
- Ačiū, - padėkojo Fėja, kai prisidengė rankove nosį ir burną, pajuto galinti kvėpuoti. Sunkiai, bet vis šis tas.
- Nedėkok, rytoj vis tiek mirsi.
Fėja niūriai pažvelgė pro grotuotą langą ir iškart nukreipė žvilgsnį į šoną. Po kelių sekundžių vėl pažvelgė. Štai, rytoj ir ji tokia bus! Spyruokliuos į šalis kaip koks prakeiktas vaikiškas aitvaras, o vietoj jos, šioj šlykščioj kameroj dus kitas nevykėlis. Penkių nelaimėlių kūnai silpnai siūbavo į šonus, o keli drąsūs vaikigaliai pasikikendami mėčiojo smulkius akmenėlius į atskridusius maitvanagius. O gal į pakaruoklius? Fėja vėl nusuko akis. Vakar vyko trumpas teismas dėl jos bendradarbiavimo su garsiuoju žudiku. Visi spėliojo, kodėl žudikas paliko savo moterį. Fėjai buvo duota pasisakyti savo naudai, bet ji atrodo tik dar labiau viską supainiojo. Netrukus priėjo gąsdinančią išvadą, kad Saliamonas grįš jos, todėl teisėjas Erlikas išsiuntė laišką Tarybai, apie galimus įvykius, ir prašąs pagalbos. Prieš kelias valandas, Fėja matė, kaip į miestą įžygiavo pulkas ginkluotų karių. Lyg jis grįžtų manęs! Turbūt pamiršo tą pačią minutę, kai tik paklausė kelio į Tito miestą, karčiai pagalvojo pranašautoja ir vėl prisiminusi vakarykštį teismą užsimanė įkvėpti nuodingo kvapo, kad mirtų akimirksniu. Miesto nusamdytas gynėjas, jaunas pienburnis, kažkodėl Fėjai labai priminė vieną iš patarnautojų iš smuklės, miegojo užsikvempęs ant stalo. Nuo jo sklido stiprus romo tvaikas. Tad moteris pati gynėsi. Fėja apsižvalgė po kamerą ir pagalvojo, kad advokatė iš jos ne kokia. Dvi blizgančios ašaros nuriedėjo pajuodusiais skruostais.
                                              ****

Viskas įvyko taip greitai, kad Džo nespėjo net riktelti. Fifa atsistūmusi nuo sienos greitu žingsniu pėdino nuo patrulių su vilkais. Trys sidabragalviai lyg susitarę pasuko galvas į Fifos pusę. Violetinėse akyse lyg nušveisti briliantai sušvito žvėries instinktas. Sidabriniai kailio ruožai dengiantis visą galvą margino ir liejosi prie juodos žvilgančios odos. Kol Fifa nesustodama tolo nuo jų, šie perspėjamai suplakė uodega ir iššiepė dantis. Trys kariai pastebėję savo augintinių pasikeitimą sustojo ir tuoj pat pamatė tolstančią merginą.
- Stok, kvailę! – riktelėjo vienas iš patrulių.
- Turime bėgti, kol jie mūsų nepastebėjo. Fifa juos trumpam išblaškys, - sušnibždėjo Džo.
- Per vėlu, - pro sukastus dantis iškošė Saliamonas. – Vilkai net nesidomi tavo tarnaite. Sidabragalvių tikslas užuosti jėgą, baimę, pasipriešinimą. Sargybiniai kol kas mūsų dar nepastebėjo, jie mano, kad tarnaitė...
Džo nesiklausė. Pažvelgė į žiaurius gražuolius vilkus ir žengė kelis žingsnius atgal. Vilkai lyg užhipnotizuoti stebeilijo vien tik į ją. Akyse švietė toks noras draskyti, žudyti, plėšyti ir mėgautis, kad Džo dar paėjėjo atgal. Sidabragalviai urgzdami prisėlino artyn, kartu temdami su savimi besiplūstančius karius.
- Saliamonai...
- Matau.
Žudikas buvo sutrikęs. Jis matė kaip vilkai reaguoja į Džo ir niekaip negalėjo suprasti, kas juos taip prie jos traukia. Kuo ypatinga? Paprastai vilkai užuosdami naują auką, duodavo signalą savo vedliams, tačiau šįkart vilkai atrodo veikė instinktyviai, savarankiškai, nes trys kariai juos sunkiai nulaikė. Pagaliau vienas jų neišlaikė pavadį ir pajutęs laisvę, vilkas nėrė tiesiai į Džo pusę.
Saliamonas ėmė veikti. Nusimetęs apsiaustą, iš už nugaros abiem rankom ištraukė du į dalgius panašius kinžalus. Lenkti ašmenys įspėjamai sušvilpė, kai žudikas padarė kelis sukamuosius judesius. Vilkas susidūręs su kliūtimi niršiai sukaukė. Sustojęs vos per metrą nuo Saliamono, žvėris stojo piestu ir galingai sumosikavo priekiniais letenų nagais. Gindamas Džo ir Gajų nuo jo, vyras atsistojo į juos nugara. Truputį pritūpęs ir išskėtęs kojas, Saliamonas žengė žingsnį link sidabragalvio...
Skersgatvį sukrėtė gailus inkštimas, po kurio sekė sunkaus kūno žnektelėjimas. Raudona masė pasklido po negyvo žvėries kūnu. Kraujas visiškai uždažė blikčiojančius lenktus ašmenis, tačiau Saliamono tas visiškai nejaudino. Instinktas žudyti kaip ir tų vilkų vėl prabudo jame. Kūnas buvo toks įsitempęs, kad net venos išryškėjo po bronzine oda, o iš akių sklido vien negyvas šaltis. Štai jis, garsusis žudikas, su įtampa pagalvojo Džo, kai pamatė, kaip kiti likę du vilkai pagaliau išsilaisvino. Su šiais dviem taip pat nebuvo vargo. Keli lankstūs judesiai, atsitraukimas ir pagaliau puolimas parbloškė vilkus ant šaltos žemės. Net nesustodamas pažiūrėti ar darbas visiškai baigtas, Saliamonas patraukė prie karių. Džo jo nestabdė. Jokių liudininkų. Apkabinusi sukrėstą Gajų, mergina nusisuko nuo neišvengiamos lemties. Tylūs šūksniai už nugaros jau nebepasiekė jos sąmonės ar jausmų. Setas to niekada nesužinos.