Pakeliui sapne.. Į .. Praeitį

Jūra. Didelė jūra. Karts nuo karto pasirodo žuvėdros, - vienos staiga neria į putojančias bangas, kitos laukia: vienos iš gelmių kylančio grobio, na o daugelis kitų stebi žuvų susitelkimo vietas ir pranešinėja kitoms, kada ir į kuria vietą nerti.
Bent kiek patyręs karys pajuokautų: veikia radaras, smogiamieji būriai bei šnipai, - ištisas karinis dalinys...
Bet štai žuvėdros sunerimo: staiga visos, netgi buvusios vandenyje, staiga pakilo aukštin: pradžioj išsidraikė, o vėliau, beklykdamos tik joms žinoma kalba, susitelkė į nedidelį būrį. Ir kokias tik “tiradas” jos neskleidė..
Už gerų kelių kilometrų ėmė matytis keistokas, tamsus, vos ne juodas obektas. Pasižiūrėjus keletą minučių į tą pusę, tapo aišku, jog minėtas objektas baisiniu greičiu artėja, - šiek tiek nukrypdamas nuo idealios tiesiosios, - bet vistiek labai efektingai artėdamas prie mūsų, - manęs ir paukščių.
Tik dabar įsižiūrėjau jo siluetą: mažas smailus priekis, kiek užsirietęs aukštyn, o kas už jo, nebuvo įmanoma aškiau įžiūrėti, tik akin krito pilkšva, skylėtis nusėta burė, kuri matomai buvo tiek prastai įtempta, jog plėvėsavosi lyg kompaso rodyklė aplink ašį, lyg kelią rodydama. Nusprendžiau ilgėliau pasimėgauti žuvėdrų būriu, kurios skraidė jau padrikai tai priartėdamos, tai tolin nutoldamos nuo pačios keisčiausios viso būrio žuvėdros, - jos snapas buvo meslvas, o sparnai išberti beveik apvaliom juodom dėmėm, lyg spanielio kojos, Ir elgesys pastarosios buvo neįprastas: toji buvo labia rami, tyliai suko ratais, kiekvienu metu vis priartėdama prie keistojo objekto. Minėtasis laivas ir žuvėdros judėjo artyn. Tą akimirką aš susimąsčiau: kodėl žuvėdros judėjo artyn prie to keistojo laivo, lyg norėdamos jį pasitikti.???..? Susidarė įspūdis, jog žuvėdros jo laukė. Tik dabar šiaip ne taip prisimerkęs pamačiau, jog pastarojo priekis turėjo šiam amžiui visiškai neįprastą komponentą: didesnei bangai šliūkštelėjus laivo priekin, atslūgstant pasimatydavo rūdim nusėtas, riestas, apie šeštadalio viso laivo dydžio, smailėjantis lyg peilis, keistokas smaigalys. Matomai šis buvo iš geležies, jei jau rūdys jį apspito. O kas labiausiai įstrigo omenin, - minėtas laivo komponentas tiesiog žiauriai primenė erelio nosį. Pasiutusiai susidomėjau, ėmiau narstyti akimis skersai išligai viso to, kas buvo matyt laive. Tapo neapsakomai įdomu.
Gerai kad atsisakiau taip įkyriai močiutės siūlytų pusryčių ir pasisavinau kuriam laikui senelio motorinę valtį, kuri man kėlė gerą jausmą, žinodams jog galėsiu ją nuplaukti iki ten kur reikia. O kur reikia- jau pagalvojau, tik. Hmm., ar teksiu kuro atgal??? - Iškėliau sau tokį klausimą: juk nuplaukiau gerus keturiasdešimt kilometrų nuo kranto, o dart as senelio įprotis bake palikti mažai benzino, - kad tik kuo mažiau jo išdeginčiau…Net nesinori galvoti, kaip teks grįžti namo..
Tiek jau tos, - turiu radijo ryšio pultą, jei kas, - išsikviesiu kranto tarnybą, - tik, hmm, - ar su jais atsiskaičius, liks pinigėlių sidrui pagurkšnoti???.. Man dabar labia svarbu pamatytas laivas, tas keistasis laivas, prie kurio mano įgimtas žingeidumas tiesiog traukte traukė..
Bet keisčiausia, jog denyje nematyti nė vieno žmogaus, tarsi nė gyvos dvasios jame.
Priartėjus laivui, įžvelgiau jame keistos taipogi, bet cilindro formos kapitono kajutę ir: net apsidižiaugiau, - virvines kopėčias šalia jos, o, mano laimei, - jos gana ilgos, - reta bangelė nenuskalauja jų nutriušusių galų! Taigi. Apsižiūrėjau, ar nieks  nemato, net keista pasidarė: grubiai šešių kilometru spinduliu nesimatė nė vieno laiviūkščio, kuriu motorą ir lekiu link to keistojo gražuolio vis tik, nes ką tik ir pastebėjau, jog jis dar ir gražus, netgi labai, nes jo priekyje buvo pritvirtinta tokia graži Deivės skulptūra, jog jei būčiau turėjęs antrą variklį, garantuotai būtų buvęs paleistas ir tas, kad tik kuo greičiau priartėčiau prie tojo patrakliojo.
Nukreipiau laiviūkštį tiesiai prie virvinių kopėčių, ranka automatiškai truktelėjo variklio apsukų svirtį,, greitai maloniai jį įsukdama, kad mano “laiviūkštės” priekis, pasišokinėdamas per bangų keteras, taip greitai nuskraidino mane prie to keistojo, beje tik artėdamas pamačiau, - kiks jis didelis, - priekio, jog vos neįsirėžiau į jį. Staiga sumažinau dvitakčio variklio apsukas, laiviūkščio šonu lėtėdamas taip “kaliau” į laivo korpusą, jog net ausyse susipingo traškančios mano laivelio lentos. Stvėriausi viena ranka į virvines kopėčias, akimis ieškodams senelio valčiai vietos pritvirtinti., kad “nepabėgtų”. Staigiai sugriebęs metalinę valties grandinę, grubiai ją permečiau per virvinių kopėčių skylę, minėtoji taip apsivyniojau, jog iškart pagalvojau, kaip teks atpainioti. Matyt per skubėjimą vieną ranką taip suskaido, jog jog net sugriebiau kita, bet skausmas vis tiek neatlėgo.
Ir, staiga senelio valties variklis taip užkaukė, tarsi likęs be vandens apkrovos variklio mentėms, jog persikandus, jog galiu sugadinti senelio valtį, praėjo visas skausmas taip staiga, kaip išsigandau, per gerą sekundės dalį. Pasižiūrėjau į valties galą, lyg ir viskas normaliai, ir dar visam akimirkos “ malonumui”, išgirdau kaip dasidėjo keistas variklio garsas, lyg benzino trūktų. Dabar jau rimtai persigandau, - nelaukiant trečiojo išgąsčio, susipratau, kad dedasi kažkas nenormalaus.  Variklis skledė tokį garselį, jog net nesinorėjo žiūrėti antrą sykį, - ko jis kaukia, netgi pasitrūkčiodamas, rasi benzino trūktų, - vandeniu normaliai apsemtas.
Kiek “nešė” inžinerinis išsilavinimas, variklis kaukti neturėjo, nes jis negalėjo taip staiga sugesti, nes buvo gana tvarkingas, o tepalo daug nerijo, kitaip pakeliui būtų užsidegusi lygio lemputė. Didelei mano laimei tos patirtos nesąmonės baigėsi taip greitai, kaip ir prasidėjo, tiesiog viskas užtilo, - teliko tik malonus varklio laisvos apsūkos garsas. Aapsidžiaugiau ir prisimeniau, dėl ko atplaukęs, - “užglaistyti” sukelto žingeidumo. Greitai “primečiau”, jog laivo napžiūrėjimui reikia minimum valandos. O dar ir triumas, hm. m.., kokio tik triumo ten galima tikėtis… Žinoma, stebino kad laivas senovinis, taip kaip ir nuolat stebino senelį, kaip aš girdžiu tokį variklio pašalinį garsą, kokio jis niekuomet negirdėdavo, kiek bandydavo įsiklausyti, nors klausa ir nesiskundė. Žinojau senai, kad esu keistas tipas, ir kad man apskritai tiek keistų dalykų dėjos, jog geriau ir nevardinti 
Gana greitai sudomino “priartėjusi” burė, visa skylėmis “padabinta”. O dar jos ir spalva, lyg meno kūrinis, tiksliau jos nevientisumas, dėmesio vertas. Įdomu, įdomu, įdomu..
Primečiau, kad viskam prireiks gerų trijų valandų. Kad tik laiku grįžti, kad tik neprižadinčiau savo jautriosios močiutės. Jau iš to stengimosi tyliai vaikščioti ir taipogi tyliai (kad tik nepažadinčiau…) rakinti duris, - vos ne vagimi tapau, - nevagiančiu. Man taip kartais gaila savosios globėjos, nes žinau, kad bent vieną naktį ji neišsimiega, tai netgi degtukai virtuvėje, - ir tie, - gali tapti ne taip padėti.. Hmm..: o minėtas veiksmas su degtukais po gero bobulkės miego sulauktų nebent komplimento.
Taigi: gerai būtų grįžti iki kokios vienuoliktos, - dar spėčiau šiek tiek užkąsti ir išsivalyti dantis, neblogai būtų suspėti dar ir kojines išsiplauti, o jei ir batus paruošti kitai dienai, tai savo laiko “ reguliavimo” planą išpildyčiau kaip pats užmanęs. Dirstelėjau į laikrodį, - rodė be dešimt šešios. Grįžimui, - bangos didokos, - apie trys valandos minus vienuolika, - aštuntą vakaro jau vėliausiai turiu artėti link namų. Gerai kad prieplauka šalia: kelios minutės ėjimo, be žuvies apie dvi, valtie pririšimui krante maksimum viena.
Taip visiškai planuodamas turimą laiko intervalą, staiga išgirdau garsų bildesį, lyg kaltų variklio švaistiklis, sudilus veleno guoliui. Pamąsčiau, - nejaugi pamiršau pripilti tepalo į benziną??? Juk varklis kuo puikiausiai dirbo, net stebėjausi, kaip jis gerai traukė, nes buvo po lietaus. Vėl pažiūrėjau į tą savąjį žirgelį, - PO PERKŪNAIS: pilnut pilnutėlis vandens, dar ir kažkokio gelsvai žalio. Kopėčių virvę rankoje net nejutau, nes riešas tapo lyg akmeninis iš patirto išgąsčio, ir kurgi jo nebus???... Iš kur tas vanduo? Variklis, variklis, dar ir jis, - dar labiau kala.. Išsigandau kad galutinai prateriosiu senelio valtį. Smegenys pradėjo suktis dvigubu greičiu. Norėjau pult gelbėt to, kas dar liko. Bet palauk, juk jei lipsiu į valtį, juk ji dar greičiau paskęsti gali, juk žmogaus kūno tūris sunkesnis už vandens analogą. Priėjau išvados, kad laiviūkštis neišgelbėjamas. Nusprendžiau lipti į laivą, lyg kažkokiaa jėga patūmėjus link. Tvirčiau uždėjęs koją ant kopėčių, staiga išgirdau, kaip viskas nurimo, lyg siaubo filmas baigtųsi. Tapo kažkaip gera, ramu. Mano giliai nuostabai vistiek mane nustebino, ir ne kažkas to, kas jau buvo, o tiesiog išgirdau sodrų vyrišką balsą:
- Gali ateiti.
Kiekvieną turimą kaulelį ir slankstelį nukrėtė šiurpas. Greitai galvon toptelėjo mintis, kad laive vis tik esama žmonių. Ir kitkas gąsdinannčiai pradėjo girdėtis, - nagi, paskubėk, greičiau. Bet balso tembras buvo visai kitas. Trumpam apsidžiaugiau, kad galėsiu patenkinti savo žingeidumą net su dviem laive esančiais žmonėmis.. Jau būdamas denyje, darsyk išgirdau, kad iš kapitono kajutės kviečia ateiti. Tik priėjęs pamačiau, kiek glotniai nušlilifuotos durys. Žvilgtelėjau per bortą į savąjį “žirgelį” ir nustėrau: nors ir pilnut pilnutėlis keistai žalio vandens, bet ant bangų supasi lik tuščias būdamas. Nusprendžiau likusį laiką paskirti sau, o ne pririštajai valtelei. Įsidėjau mobilųjį kišenėn ir prisisegiau laikrodį. Tiesiu taikymu pasukau prie variu kaustytų durų. Kuo labiau artyn, vis stipriau drėbėjo keliai. Prisiartinus prie pat, išgirdau klausimą:
- Nebijai? Garsiai atsakiau kad ne. Staiga durų skląsčiai sugirgždėjo ir išgirdau sekančiai:
- Meluoji.
Susimąsčiau ir sutikau, jog meluoju, nes visas drebėjau, keliai ypač. Vėl išgirdau klausimą, dar duslesnį:
- Nebijosi mane pamatęs?
- Ne.
Skląsčiai sujudėjo, bet neatsidarė.
- Iš kur žinai kaip aš atrodysiu?
- Kaip žmogus, galbūt su uniforma..
- Tai nepriklausomas laivas, jame nėra uniformų.
- Supratau.
- Bus tik truputį šviesu.
Aha.
Vienas skląstis atsidarė pilnai ir vėl išgirdau prašymą:
- Stenkis nežiūrėti man į veidą, - tada, - įleisiu.
- Gerai.
Antrasis skląstis irgi atsidarė. Ties įmantria rankena stumtelėjau nuo savęs duris ir nustebau: durys, - neatsidarė. Tik pamąstęs supratau, kad durys atsidaro į išorę. Stumtelėjau link savęs ir pamačiau gana neįprastą vaizdą: akysna iškart krito besisukantys ratu blizgantys sparneliai, įtaisyti kažkokiame rėme. Įsitikinau, kad kajutėje vos ne vos šviesu, ant stalo degė alyvinis šviestuvas, toks mažas, jog teko sutelkti žvilgsnį, kad  kajutės kairėje pamatyčiau žavų reginį. Kažkokiose įmantrose lentynose matėsi vien tik knygos. Pamačiau dar ir apskritą trikojį stalą, greičiausiai pritvirtintą prie grindų, ant matėsi žemėlapis, smėlio laikrodis ir šviestuvas. Kitų daiktų nesupratau. Žvilgtelėjęs dešiniau, dar labiau nustebau, pirma ir nepastebėjau: pasirėmęs alkūne į stalą, nugara į mane, kojas užsikėlęs ant riesto suoliuko, pusiau gulėdamas, ramiai sau sėdėjo kapitonas. Dar įdėmiau žvilgtelėjęs, supratau, kad jis žiūri į rombo pavidalo langą, kuris buvo beje vienintelisvisoje kajutėje. Jis buvo tiek mažytis, jog šviesos srautas per jį tryško į vieną vienintelį plotelį ant stipriai išgaubtos sienos, sudarydamas keistos formos vaizdinį, kuriame aiškiai buvo galima įžiūrėti kažkokias sistemingas kreives, kurios atrodė lyg dienovidiniai. Pamačiau, kaip krustelėjo kažkokiu keistu apdangalu apvyniota kapitono galva. Pajutau kaip prakaito lašelai nusėjo visą pakaušį. Kapitonas tarė:
- Man džiugu, jog svečiuojies mano laive.
- Man čia labia įdomu.
- Aš tavęs laukiau.
- Kaip tai, - laukėte?
- Laukimo būdu. Ir nusikvatojo. Nusišypsojau, apėme gera nuotaika. Bet rankos vistiek virpėjo, nes logika kišo mintį, jog randuose nerealiame laive (lyg sapnuočiau) realiu laiku arba realiame laive, bet nerealiu laiku, kaip kad senelis mėgdavo kartoti, jog realus ir nerealus pasauliai yra visiškai greta.
Susimąsčiau apie laiką. Ar dar daug liko iki aštuonių valandų vakaro, kada privalėsiu palikti šitą laivą. Staiga vėl išgirdau kažkokį trenksmą, po kurio vėl tapo tylu. Pamaniau gal kažkoks metalinis daiktas nukrito nuo stalo, - juk būna taip jūriniuose laivuose, - betgi, - trinktelėjo kaip metalas į metalą. Nustėrau. Nustojau mąstyti, nors ir apėmė šiurpas. Pajutau, kaip visas mano kūnas sukasi atgalios, tarsi nuo smūgio į kepenis, nukreipiau žvilgsnį durysna ir vėl nustėrau: apatinis durų skląstis akivaizdžiai buvo užstumtas ant velkės. pamaniau, - kas gi čia darosi, - juk kapitonas prie to skląsčio nė neprisilietė. Tai kaipgi jis užsidarė, - ką čia, - automatika įrengta??? Tuo momentu nenorėjau tikėti savo akimis, bet vistiek tikėjau, tikėjau tuom, ką jos matė. Sąmonėje kilo klausimas, o vis tik pusiau atsakymas, - galgi čia netinka pilnai visiškai tikroviški gyvenimo principai, kada veiksmas būtinai turi priežastį, - juk ir pats laivas ne visaiškai realus visgi.  Bet ne: laivas realus, nes jaučiu kaip mano kojas tvirtai laiko medinės kajutės grindys, ranka paliečiau sieną, - ir ta, - reali, kaip ir mano rankos. Priėjau nuomonės, jog jėgos ir kitkas, esančios para gyvenimo, veikia ir čia, šioje kapitono kajutėje. Prisiminiau mąstytus galimus laiko kitimus ir specialiai dirstelėjau į laikrodį: pastarojo rodyklės sustojusios. Valandinė rodė šeštą vakaro, minutinė lygiai dvyliktą, - taiga, - nulis minučių. Sekundinė ties šešta padala. Prisiminiau, kaip tikrai rytą kruopščiai prisukau laikrodį. Ir įsiklausiau jo, pridėjęs prie ausies: tiksi. Vėlgi priėjau išvados, jog papuoliau į tą erdvę, kurioje ne pilnumoje veikia neklasikinės fizikos dėsniai, kad ir šiegi trys:
a) daiktą, turintį masę, norint pajudinti iš būsenos rimties, esti būtina sueikvoti alfa energijos, norint apsieiti be laiko sąsajų su kinetine. Toji energijos rūšis, neminima klasikinėje fizikoje;
b) Laikas nėra konstanta. Laikas kinta. Tam tikroje erdvėje jis nėra išmatuojamas dydis, ką galima įprastai daryti laikrodžiu;
c) Esti erdvės, kuriose laikas neegzistuoja.
                                          Tiek jau tos ta neklasikinė fizika, užteks galvoju..  Po visų šitų ilgų apmąstymų atsigręžiau į kapitoną, kuris buvo bežvelgiąs į apšviestą plotą sienoje, kai į mane atsigręžė. Pamačiau jo mėlynas, skaidrias lyg stiklas akis ir pajutau neapsakomai skvarbų jo žvilsnį. Iš to žvilgsnio nieko nebuvo įmanoma suprasti, kai taip man bemąstant pastarasis užsimerkė ir tyliai tarė;
- Tu ir tavo žinios esate man reikalingi. Aš norėjau, kad tu atvyktum. Aš žinojau kad tu esi gyvas ir mirtinai man reikalingas.
- Kodėl mirtinai!?
- Dabar negaliu tau tai išdėstyti, paaiškinsiu vėliau.
Stojo tokia tyla, kurios pajutęs buvau niekad. Vėl įsižiūrėjau į kuo toliau, tuo labiau stebinantį kapitoną. Jau buvau besiruošiąs bet kokiu būdu palikti šį “ sunkai logišką” laivą, bet staiga taip suskaudo širdį, jog pamiršau ir duris ir namus. Pirmą sykį gyvenime pajutau tokį skausmą. Betgi skausmas pamažu lėgo, pridėjau ranką prie krūtinės ir pajutau šilumą: pirmą kartą gyvenime susirūpinau savo širdimi. Jutau, kaip stipriai kala manoji širdelė, bet neįprastai lėtai. Išgirdau pilną nuotaikos kapitono balsą:
- Kur norėtum nuvykti mano laivu?
Ilgai nesvarstęs tariau:
- Namo.
- Nejaugi? Gerai pamastyk.
- Namo!
- Netikiu!
Ir tikrai, pagavau save bemąstant, kurgi norėčiau nyvykti apart namų. Kapitonas metė tokį neįprastą kampinį žvilgsnį, nuo kurio per visą kūną net šiluma pasklido, ir tarė:
- Keliaujam mano nuožiūra, - prižadu, - nepasigailėsi.
- Bet.
- Žinau žinau, tau iki vienuoliktos valandos vakaro norisi būti namie.
Vos tik spėjau pagalvoti iš kur jis tai žino, kai išgirdau:
- Nesijaudink, - nepavėluosi. Ir kreivai šyptelėjo.
- Keliausim į vieną vietą, o savo pažadą, - kapitono žodis, - ištesėsiu.
Jis taip nuoširdžiai kalbėjo, jog negalėjau juo nepatikėti. Patikėjau, primečiau jog nors kiek paplaukioti šiuo laivu bus visai neprošal.
- Gerai, - plaukiam.
Ir taip trinktelėjo kažkas, bet staigiai, kone instiktyviai atsigręžiau į duris, - abu skląsčiai vėl atidaryti.!
Pagavau save begalvojant, jog ir penkių minučių paplaukiojimas kartu su juo man gali palikti puikius įspūdžius visam gyvenimui. Ir kone užrėkiau:
- Tai plaukiam!
- Judam.. į kitą vietą.
- Na, - judam, judam.
Vos buvau beeinąs link denio, kai:
- Tavęs į denį dabar neišleisiu. Į denį išleisiu kai atvyksim.
- Tai kada vyksim?
- Jau vykstam.
- Kaip tai, - su tokia bure?
- Dėl burės nesirūpink. Jinai savo darbą atlieka puikiai. Abejoji?
- Žinoma.
- Pasižiūrėk į laikrodį.
Žvilgtelėjau. Rodė 18. 10. O sekundinė toks jausmas vėl iš naujo sukosi.
- Patenkintas?
- Taip, - atšoviau.
- Turiu prašymą.
- Kokį?
- Duokš man savo laikrodį.
Ilgokai svarsčiau, duoti jį jam ar ne, - mano, beveik naujas, o dar ir vienintelis nuosavas laikrodis.. O jeigu sugadins?
- Nori kad būtų taip:
- Kaip?
- Pasižiūrėk į tą savo vienintelį laikrodį.
Net nustebau iš kur jis tai žino, bet pasižiūrėjau: PO PERKŪNAIS, - vėl, - sustojęs! o dar ir rodo 19. 06! Sekundinė kaip įbesta, ties dvylita. Supratau kad šitie man visai nejuokingi “šposai’ yra jo darbas. Pradėjau nervintis. Pasižiūrėjau į tą kapitoną: šiojo mėlynos akys buvo pilnos agresijos, kaip senelio, kai jo neklausydamas dar visai mažas lįsdavau prie valties motoro.
- Tas tavo laikrodis prastas. Nepatikimas korpusas. Gali naebejoti, aš jo sugadinti tikrai neketinu, ne tam man jis reikalingas.
- O kam?
- Tam kad galėtume nuvykti ten, kur tau o labiau man reikia. Grąžinsiu ne blogesnį nei yra, t. y. buvo.
- Pasižiūrėk.
Žvilgtelėjau ir nustebau, - eina.
- Gerai, - imk, - tebūnie.
Nusisegiau ir jam padaviau.
Bet pastarasis ir tame reikale sugebėjo nustebinti, - atsargiai, dviem pirštais paėmęs už dermantininės rankenos, lėtai atidarė savo stalčių ir taip atsargiai, tarsi chirurgas su pincetu, - įdėjo.
- Keliaujam?
- Keliaujam.
Kajutėj pasidarė taip jauku, šviesu kažkaip, malonu, bet vistiek neįprasta, - tokia spengianti tyla, kadgi buvo girdėt labai tylų kapitono kvėpavimą ir tą. Dar ir suvubleno:
- Mes vyksim neįprastu būdu, bet tikslą pasieksim. Mes judėsime energetiniu metodu, paremtu daikto ar objekto, kuris tam tikrame laike turi atsirasti numatytoje vietoje, principu. Nuo to momento kai pajudėjom, nors tu to ir nejunti, mūsų laivas ir mes patys jau nesame matomi. Pasižiūrėk prašau pro langą ir nenustebk ką ten pamatysi.
Priėjau ir žvilgtelėjau, - tiesą sakant nieko ten nesuprantamo ir nepamačiau. Kažkokia baltai žydra spalva visame regėjimo lauke. Nė bangelės, nė vandens, nors, hm, gal mes tada po vandeniu buvom, o gal tas vanduo pakilęs.. Tuo metu man buvo vienodai. Tik ilgėliau įsižiūrėjęs, ten, kur turėjo matytis dangaus vaizdinė sankirta su jūros paviršium, matėsi kažkokia žydra pašvaistė, įdomios pusmėnulio formos. Žvilgtelėjęs dangun, išties nustebau: tiek išsamiai juodas, kad buvo matyt vos ne kiekviena žvaigždė. Dar niekada nebuvau matęs tokio ryškaus dangaus. Taip man bespoksant, kapitons keistu balsu paklausė:
- O kokia žvaigždė tau labiausiai traukia akį?
- Ogi toji, na ten, - pirštu parodžiau, - kuri labai dažnai mirksi. Kai suspindi, tampa tokia didelė, o kai prigęsta, jos neįmanoma įžiūrėti.
- Tai ir bus mūsų orientyras, tarstelėjo kapitonas.
Mano slabnajai širdelei tapo taip miela tada, kad mano pasirinktą žvaigždę kapitonas pavertė mūsų orientyru.
Dabar pasistenk drauguži.., - o beje, kuo tu vardu??
- Atsakiau Rimas esąs. Ir tada kapitonas man davė užduotį surasti matytos žvaigždės analogą išgaubtoje sienoje nupaišytame žemėlapyje.
Prabudau iš sapno ir dar tebesijaučiau rodantis pirštu į kažkokį deimantą ant sienos, kol atsikvošėjau prie rytinės kavos.