Rašyk
Eilės (72011)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2495)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Dratelė Dratelė

Papasakojimai apie Kates (I)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Neabejoju, jog šiame Mieste sukužda (ne) pramanytų ir (ne) susapnuotų, tarsi išmoninga Borgeso ranka aprašytų būtybių. Jos visos tokios skirtingos, individualios, neretai labai įnoringos. Jei tik pagausi kokią būtybę akies krašteliu, tuoj, žiūrėk, ir nepaleis visą dieną. Bus šalia, vaidensis namų pakampiuose, šmėkščios tarp aštriabriaunių čerpių, klaidins siaurose Miesto gatvėse.
Bet šį kartą apie kates, kurios, tikiu, geba įgauti daugybę pavidalų, formų ir pasirodyti įvairiose vietose, netikėtose situacijose. Galiausiai jos gali imti ir ištikti. Netikėtai, kaip ir šis Miestas. Ištikti kvapu, prisiminimu, sutiktu senu draugu, keistu pakeleiviu. O šio Miesto katės gali ištiki ir jausmu, panašiu į tą, kuomet eini, eini ir nei iš šio, nei iš to ima ir suspaudžia krutinę. Tarsi kas būtų kaulėtais pirštais, nykščiu ir smiliumi, sugnybęs šonkaulių apačią. Arba atvirkščiai. Šio Miesto katės gali ištikti kaip jausmas, panašus į netikėtą nuotaikingos, džiuginančios nuotaikos antplūdį, kuomet norisi nedelsiant pasimėgauti akimirka užplūdusia ramuma. Kur nors prisėsti, susisukti cigaretę, padūmoti ir češyriškai šypsotis skubantiesiems. Tuomet būtinai akies krašteliu pagausi praslenkančią katę.
Šie Miesto sutvėrimai turi ypatingą gebėjimą išsirinkti sau namus, savo globotinius ir tokiu būdu pačios tampa globojamomis. Šitaip man besėdint ir tarsi pirštų galais užuodžiant pirmuosius rudens ženklus, prisiminiau, kaip prieš metus mane išsirinko manasis Miesto sutvėrimas. Tik praėjus tam tikram laiko tarpui, pagaliau galiu atsekti įvairių įvykių eiliškumą. Suklijuoti radinius, ištikimus, prisiminimus į vientisą grandinę. Sustojus laikui arba tiksliau tariant, jam pasibaigus, mano atmintyje iškyla įvairios nuotrupos. Ištisi dienų ir naktų trupiniai. Sulipdžius juos į vieną mozaikišką seką viliuosi, jog gims istorija apie Miesto Sutvėrimo sudėtingą (sudėtą iš daugybės dalių) kelią į manuosius (o nuo to laiko ir josios) namus.
I ištikimas.
Rudenį, nuostabiai ilsintis pavakariui ant pageltusių medžių lapų, suima nenumaldomas noras pasivaikščioti. Bažnyčios kieme jau prikritę gausybę lapų. Nežinau kodėl, tačiau kiemsargio atsargiai monotoniški judesiai bandant juos sugrėbti į krūvą, atrodo didingiau nei gotikiniai bokštai, smailios arkos ir sunki ruda spalva priešais vakarėjančios saulės nutviekstus rudens lapus. Šilta. Ir tas keistas šilumos plevenimas primena seniai pamirštą jausmą. Galbūt jis panašus į būseną, kuomet ankstyvą rudenį pradeda dirti oda. Rodos, jog kiekvienas odos milimetras sulig diena išsineria ir papildo Miesto geltonai-žalią-rausvą mozaiką. Oda išsineria lygiai per du su puse mėnesio, kuomet visa kas gyva ir negyva pasidengia pilkšva dulksna. O nunirusią odą pakeičia vilko kailis. Pilkšvai minkštas. Tuomet prasideda vilkininėjimas. Trunkąs lygiai šešis mėnesius. Iki tol, kol išdygsta žolė, kuomet galima nusitrinti tą pilkšvai minkštą vilkšnumą į žalumą. Esu įsitikinus, kad būtent tokia nuotaika ir buvo beužplūstanti mane tą akimirką, kuomet rudeniniame, paauksuotais kraštais, Bažnyčios kieme stebėjau didingus kiemsargio judesius.
Man pamiršus praėjusias meiles ir prisiminus senas jausenas, tyliai pasitiko katės. Tie Miesto sutvėrimai. Viena pilkšva, tingiai išlindus iš guolio sėlina prie jai skirto indo. Tuščias. Šį kartą tuščias. Ir tada budrus dirstelėjimas į mano pusę. O žvilgsnio iškalbingume! Iš karto matyti, kad nepasiduos prakalbinama. Verčiau atsitrauks lygiai per penketą žingsnių dar atokiau nuo manęs ir nudrėbs savo pilkšvą kailiuką vakarėjančiai saulei. Kruopščiai išlaižys kiekvieną plaukelį. Primerkta kairiąja akim stebės mane. Dešiniąja apsimes, jog mėgaujasi rudenine šiluma. Ir visa ši maskuotė neleidžia įžvelgti iš bado sergančių akių. Didinga.
Primerktai mėgaujantis žvilgsnis trunka tik tiek, kol aš nepraeinu pro šalį.  Tuomet ūmus striktelėjimas iš vietos ir tylus nubindzenimas prie balos. Troškulys stipresnis už baimę ir nė lašo smalsumos. Dar akimirksnis ir Pilkšvoji susuka snukelį į Miesto vakarėjimą. Neištveriu nežvilgsnio ir išsitraukiu fotoaparatą, kuriame karts nuo karto laikau Miesto kates. Norėčiau, kad ši apsigyventų kaip vakarėjančių akių kampučiai – tokie pat smailūs kaip ir Bažnyčios langų arkos, portalas prie kurio ji taip godžiai gėrė balos vandenį.
2010-08-03 18:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-11 11:26
pilkė_
na, iki Borgeso trūksta :)), bet tikrai neblogai. Parašyta "mąstymo-kalbėjimo" stiliumi. Jis valdomas. Gražu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-06 10:41
Laukinė Obelis
Labai priminė mano vaikystės kiemą!
Kartais labai vykusiai nustebinate savo raiška, parinkdama visai netikėtus žodžius ir junginius. O kartais - priešingai - rodosi, kad neapgalvojote, nepaieškojote tinkamesnių žodžių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-04 15:32
Avoir
Gilinčiau įvaizdžių lauką. Taip pat ekspresyviau reikščiau emocijas, kurios nudažytų tekstą ir jis nebūtų toks pilkas (sąlygiškai).
Šiek tiek su skyryba ir gramatika reikėtų padirbėti. Linksnių nustatymas tavo silpnoji vieta.
Visa kita - gerai. Patiko regos taškas, minčių dėstymas, istorijos raina uodega.
Trys su puse, todėl suapvalinus - ketvertas ir lauksiu naujos dalies (būtų malonu, jei apie tai man praneštum, jei nesunku).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-04 00:39
Prozerpina
Vilniaus ruduo yra kažkas nepaprasto. Gražus tekstas. Man labai patinka skaityti apie Miestą. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą