o tu neprašai

Išdžiūvęs šulinys jau nepagirdys,
Rasos lašelių bus beviltiškai mažai
Kai tavo lūpos degančiai suvilgys
Kvėpuoti negalėsiu jau lengvai.

Tada įdėsiu tau į ranką pakalnutę,
O gal auksini žiedą, nesvarbu,
Nes tau galiu širdelės žaizdeles užsiūti,
Ir laimės paukštę pagauti už sparnų.

Galiu ir šaržu tapt po tavo langu,
Galiu mylėti daug, galiu mažai,
Galiu ir tai ko dėl tavęs negali niekas,
Tik tu vienintelė manęs to neprašai.