Šerdis

Balandžiai tupi ant stelų aikštės pakraštyje. Jie ramūs ir sotūs, kol pro langus miestelėnai vėl ims mėtyti kaulus. Iš kanalų, vagojančių miestą, sklinda užsistovėjusio vandens smarvė ir blyškiom juostom sklaidosi tarsi migla.
          Atsitraukiu nuo balkono krašto, laikomo dviejų iškėlusių rankas atlantų. Grįžtu į kambarį. Prie stalo man palikta vieta. Sėduosi priešais tą, kuriam esu pažadėta. Jei nežiūri į veidą, aš tokia kaip visos moterys, įsisukusi į tuniką, tačiau per jauna. Balti aštrūs dantys žada perspektyvą į trimatį vaizdą. Stalo paviršiuje šakute raižau V formos paukščiuką. Kvapai atklydę pro atvirą langą ir iš virtuvės, kur barška metaliniai įrankiai, verdama mėsa pietums, drasko tinklus kuriuos rezgu mintyse, įdvasintam orui išlaikyti.
          Tamsiai apsirengęs virėjas įneša dubenį kupiną mėsos ir pastato stalo viduryje. Tylus, susigūžęs žmogus, sėdintis priešais, ištiesia ranką link dubens. Išsirenka patį didžiausią beformės mėsos gabalą, plėšo nagais, kemša į burną, ryja nekramtydamas. Kaulus meta per langą, kai kurie įsipainioja užuolaidų raukiniuose ir lieka kaboti tarsi amalo šakelės. Pažvelgia į mane, rankos mostu rodo į mėsą, lyg drąsindamas linkčioja galvą ir bando šypsotis, net mėsos skaidulos kyšančios iš burnos krenta ant grindų.
            Ištiesiu ranką su šakute, atgnybiu kąsnį ir paslepiu burnoje. Kramtau, tarsi patirčiai pralaimėtus jausmus. Neskanu, girgžda tarp dantų smulkūs kauliukai. Juos guldau šalia nupiešto paukščiuko. Iš medinio paviršiaus gniaužtų išsilaisvina išraižytas padaras panašus į varnelę ir ima godžiai plėšti nuo šalia esančių kaulų mėsos likučius.
Sėdintis priešais nustoja kramtyti, gumulą mėsos padeda ant stalo, į drabužius nusivalo riebaluotus pirštus. Žiūri į mane, į šakutę, lyg pirmą sykį matydamas. Jo apatinė lūpa nevalingai virpa, veidas lyg iškirstas iš marmuro aižėja, pasidengia mėlynų kapiliarų rezginiu.
Virėjas iškiša galvą pro pravirų durų plyšį, kažką  sau sušnabžda ir rankom plekšteli sau per blauzdas. Balandžiai pašaukti garso sutupia balkone. Kraipo galvas, apvaliom akim fiksuoja lesančios varnelės judesius, pamiršę besimėtančius aplinkui kaulus.
Sugirgžda kėdė, balandžiai sumosuoja sparnais ir pakyla, paskui juos besiblaškydama į šalis išskrenda ir mano varnelė. Išrinktasis palinksta prie manęs, ištraukia iš rankos šakutę ir iškelia priešais savo akis. Jis dusdamas kalba vaikiškas skaičiuotes, nutyla žodžio viduryje. Žiopteli tarsi žuvis išmesta į krantą, varto blizgantį įrankį. Pirštu liečia jo aštrius dantis, skaičiuoja tarsi ištikimiausius legiono karius. Nagu pakrapšto rantytą kotelį ir nejučia suspaudžia kumštyje. Pasmeigia mėsos gabalą, prikiša man prie pat burnos. Mėsa nuslysta. Jo krumpliai suvirpa, pirštai išsitiesia, šakutė krinta žemyn, barkšteli atsitrenkusi į stalą, nutyla.
Jis atsikelia, atsainiai pastumia stalą ir pasuka link virtuvės durų. Stabteli, nerangiai atsigręžia ir jo lūpos kreivai šypteli.
Trinktelėjus durims pašoku. Nuo stalo vidurio pagriebiu stiklinį ąsotį su vandeniu. Jame auginsiu iliuzijas, šersiu sapnais ir mėnulio riekelėm. Pribėgu prie lango. Aikštėje, perkirstoje drumsto vandens kanalo, juda vientisa, ruda žmonių masė. Neša iškeltas kartis su pritaisytais tinklais. Išsirikiuoja į vorą ir apsupa ant grindinio snaudžiantį balandžių pulką. Meta tinklus. Paukščiai papuolę į spąstus daužosi vieni į kitus, į suregztas tinklų virves. Nuo lūžtančių sparnų garsų imu springti. Slystu nagais stiklo ąsočio paviršiumi, atgniaužiu rankas ir jis krenta žemyn. Mano balso stygos aižėja nuo brutalaus įsiūčio pridengtos aistros. Išsilupu akis ir laikau delnuose virpančius iš baimės obuolius.
Nejuntu, kaip stipriai sugniaužti mano kumščiai laiko sprogstančius akių obuolius. Noriu pašaukti savo varnelę, klaidžiojančią virš miesto, kuriame nutilo paukščių klegesys. Sušvilpiu. Mano monotonišką švilpimą nustelbia atklydęs iš gatvės triukšmas. Daina apie sėkmingą medžioklę ir amžinus nesibaigiančius medžioklės plotus. Apgirtęs klegesys susipynęs su čaižiu juoku artėja link namo.
Namą užlieja bildesys laiptinėje ir šurmulys virtuvėje. Kraujo ir purvo kvapas skverbiasi į mane pro akiduobes, šnerves. Nuo saldaus skonio burnoje vis ryju tąsias seiles, laižau džiūstančias lūpas.
Išgirstu, kaip atsiveria durys į kambarį. Išrinktąjį atpažįstu iš žingsnių. Pajuntu įremtą žvilgsnį į išsišovusius mano mentikaulius. Karšto oro gūsis iš pravertos burnos, lydimas vos girdimo švokštimo, paglosto kaklą. Pirštų galai slenka tunikos klostėmis, slysta žemyn prie mano basų pėdų. Švelniai  paliečia čiurnas, delnais apgaubia kulnus, pėdų keltis. Sudiržusios rankos, lyg prausdamos, užšliaužia ant didžiųjų pirštų ir užkloja delnais. Kojų pirštai virpteli, įsitempia sutraukti mėšlungio.
Man svaigsta galva, nejaučiu žemės po kojomis. Jo rankos slysta blauzdom, šlaunim ir apkabina per liemenį. Pakelia. Prispaudžia prie savęs.
Vėl trinkteli durys. Gaivus oro gūsis išsklaido verdamos mėsos tvaiką. Ritmingas kvėpavimas susilieja su žingsnių aidu.
Atgniaužiu kumščius, išlaisvinu cypiančius nuo karščio akių obuolius. Skausmas perveria prie tamsos pripratusius vyzdžius. Praregiu. Mes stovim varpinėj. Jis pririša prie mano kojų  kietai suvytą virvę. Pakelia aukštyn ir pakabina varpo kupolo viduryje. Negaliu pajudėti esu stora šerdis.
Žiūriu žemyn jis eina ratu varpinės aikštele. Ant peties tupi varnelė, rankoje laiko virvę, suka ją tarp delno ir alkūnės. Virvė įsitempia mano išrinktojo delne.